Jei kažkas peržengia Eddingtono ribą, mokslininkai tikisi, kad jis susprogs į gabalus. Tačiau ULX „reguliariai viršija šią ribą nuo 100 iki 500 kartų, todėl mokslininkai yra suglumę“, teigiama NASA pranešime.
Žurnale „The Astrophysical Journal“ paskelbti nauji stebėjimai, atlikti NASA branduolinių spektroskopų teleskopu „Nuclear Spectroscopic Telescope Array“ (NuSTAR), kuris stebi Visatą didelės energijos rentgeno spindulių spektre, patvirtino, kad vienas konkretus ULX, pavadintas M82 X-2, yra tikrai per ryškus. Ankstesnės teorijos rodė, kad toks ypatingas ryškumas gali būti tam tikra optinė apgaulė – tačiau šis naujas darbas rodo, kad taip nėra: šis ULX iš tikrųjų kažkokiu būdu nepaiso Eddingtono ribos.
Anksčiau astronomai manė, kad ULX gali būti juodosios skylės, tačiau M82 X-2 yra objektas, vadinamas neutronine žvaigžde. Neutroninės žvaigždės – tai mirusių žvaigždžių branduolių likučiai. Neutroninė žvaigždė yra tokia tanki, kad jos paviršiaus gravitacija yra apie 100 trilijonų kartų stipresnė už Žemės gravitaciją. Tokia stipri gravitacija reiškia, kad bet kokia medžiaga, patekusi ant negyvos žvaigždės paviršiaus, sukelia sprogimo efektą.
Kitaip tariant, ant neutroninės žvaigždės paviršiaus numestas zefyras sprogtų su tūkstančio vandenilinių bombų energija, teigia NASA.
Naujajame tyrime nustatyta, kad M82 X-2 kasmet sunaudoja maždaug 1,5 Žemės dydžio medžiagos, siurbdama ją iš kaimyninės žvaigždės. Kai šis medžiagos kiekis patenka į neutroninės žvaigždės paviršių, jo pakanka, kad susidarytų astronomų pastebėtas nepaprastas ryškumas.
Tyrėjų komanda mano, kad tai įrodo, jog su M82 X-2 turi vykti kažkas tokio, kas leidžia jam pažeisti taisykles ir sulaužyti Eddingtono ribą. Dabartinė mokslininkų idėja yra ta, kad intensyvus neutroninės žvaigždės magnetinis laukas keičia jos atomų formą, todėl žvaigždė išlieka, net jei ji tampa vis ryškesnė ir ryškesnė.
„Šie stebėjimai leidžia pamatyti šių neįtikėtinai stiprių magnetinių laukų poveikį, kokių niekada negalėtume atkurti Žemėje naudodami dabartines technologijas, – sako pagrindinis tyrimo autorius ir Kaljario astronomijos observatorijos (Italija) astrofizikas Matteo Bachetti. – Tai ir yra astronomijos grožis... mes negalime atlikti eksperimentų, kad gautume greitus atsakymus; turime laukti, kol Visata atskleis mums savo paslaptis“.
Parengta pagal „Live Science“.
