Anot muziejininkų, lietuviški ilgieji – pusapvaliai sidabriniai sunormintos masės strypeliai, skirti piniginiams atsiskaitymams, paplitę visame baltų genčių gyvenamajame regione nuo XI a. iki pirmųjų monetų atsiradimo XIV a. antroje pusėje.
„Lietuviški ilgieji buvo itin stambūs pinigai – už vieną tokį lydinį buvo galima įsigyti 14 avių, todėl dažnai buvo smulkinami į mažesnes dalis, dažniausiai perkertant pusiau“, – rašoma žinutėje.
„Kernavės teritorijoje jų randame nemažai, visgi rasti „sveikus“, nesmulkintus ilguosius – tikras džiaugsmas ir retenybė archeologams. Iki šiol Kernavėje buvo rasti penki „sveiki“ lietuviškieji ilgieji ir daugybė jų fragmentų, todėl džiaugiamės papildę savo fondus nauju lobiu“, – džiaugiasi Kernavės archeologinės vietovės muziejaus darbuotojai.
Kaip rašoma „Vikipedijoje“, terminas „ilgieji“ vartotas iki XVI a. pabaigos, jis minėtas Simono Daukanto. Lietuviškoje numizmatinėje literatūroje įsigalėjo XX a. Mikalojaus Daukšos „Postilėje“ (1599) kaip ilgųjų sinonimas pateikti talentai (lydiniai).
Yra rasta lietuviškų sidabro ilgųjų su įrėžtu pavadinimu изрой, šis terminas minėtas ir XIII a. pabaigos rusų šaltiniuose, todėl rusiškoje numizmatinėje literatūroje lietuviškas ilgasis dažnai vadinamas „izroj“.
Lietuviški ilgieji būdavo 10–17 cm ilgio, sverdavo 100–105 g. Kernavėje rastų ilgųjų parametrai kol kas neskelbiami.
