Hogvartsas be Hario Poterio
Pradėsiu nuo to, kad pats nesu Hario Poterio gerbėjas. Taip, visiškai sutinku – Joanne Rowling pavyko sukurti fenomeną. Ir pats pagrindines septynias serijos knygas esu perskaitęs tikrai ne kartą, ir ne du, ir ne viena kalba. Bet nepaisant to, Hario Poterio frančizės gerbėju taip ir netapau – turbūt todėl, kad jos knygos lietuvių kalba pasirodė jau vėlokai, man pradėjus trečiąją dešimtį metų, o ir pats labiau mėgstu ne maginę, bet mokslinę fantastiką. Kitaip tariant, Hariui Poteriui esu visiškai abejingas – bet nesu abejingas gerai kūrybai, įdomiam pasauliui ir puikiam produktui.
Todėl tai, kad žaidime nėra paties Hario Poterio, laikau dideliu privalumu. Tiesą sakant, žaidimo veiksmo perkėlimas šimtmečiu anksčiau iki knygoje aprašomų atvejų – tikrai saliamoniškas sprendimas, kuris ir išlaiko prisiekusių Poterio gerbėjų dėmesį, ir neerzina tų, kuriems konkrečiai šis personažas nėra kažkuo ypatingai patrauklus ar reikšmingas, ir svarbiausia – toks sprendimas leidžia pačiam žaidėjui kurti savo personažo istoriją. J. Rowling sukonstruotame burtų pasaulyje.
Ir žinote tą pasakymą, kad koks nors kūrinys būna tiek blogas, kad net tampa geru? Tai su „Hogwarts Legacy“ nutiko atvirkščiai – šį žaidimą laikyčiau tiek geru, kad kai kuriais aspektais jis jau net tampa blogu. Ir šioje apžvalgoje pabandysiu paaiškinti, kodėl.
100 metų atgal
Bet pirma – trumpai susipažinkite su žaidimo pasauliu. Kaip jau minėta, iki Hario Poterio knygų veiksmo čia dar šimtas metų, tad dar net negimę jo tėvai, ir iš pagrindinių knygos chronologiškai egzistuoti gali nebent tik Dumbldoras, kuriam turėtų būti septyneri ar aštuoneri metai, bet kadangi į Hogvartsą moksleiviai patenka tik nuo 11, tai ir būsimo megaburtininko žaidime išvis nėra.
Užtat pasaulis – priešingai nei knyginis Hario Poterio pasaulis – čia atrodo itin organiškas: nėra tos nelogiškai ignoruojamos takoskyros tarp technologijų ir magijos, ir visa ta magija puikiai dera prie žibalinių lempų, pilių ir panašaus XIX a. romantinio gėrio.
Ir tą labai gerai galima pajusti klajojant po žaidimo pasaulį – jaukius, smagius Škotijos aukštikalnių kaimelius (tiesa, žaidime dažniausiai apniktus visokių bėdų, nuo kurių žaidėjui tenka gelbėti), itin atmosferiškus ir su gana smulkiai perteikta tiek žiobariškąja, tiek burtininkiškąja buitimi. Iš tiesų jautiesi patekęs ir į XIX amžių, ir į romantinę pasaką, pačia geriausia šito žodžio prasme.
Žaidimo pasaulis – didelis ir platus. Tiesa, iš pradžių, kol negauni šluotos (kuri žaidime veikia kaip transporto priemonė, palengvinanti didelių atstumų įveikimą), atrodo truputį tuštokas – bet daugmaž tik tol, kol blaškaisi Hogvartso pilyje. Kai jau išsiverži iš jos ir pradedi klajoti po aukštikalnes, miškus, Kiauliasodžio miestelį, ežero apylinkes – o, brolyti!
Iš čia ir atsiranda tas „tiek geras, kad net blogas“ momentas – žaidimo pasaulis itin didelis, jame veikti nuolat yra ką (bet iš kitos pusės – veiksmai kartojasi: galvosūkiai vos kelių rūšių, mūšiai su pabaisomis ir priešais gana identiški, interakcijos su tais pačiais ir tais pačiais objektais), siužetas išbarstytas plačiai tiek laike, tiek geografiškai, todėl atsiranda noras įveikti kuo daugiau pašalinių užduočių, ir taip žaidimo laikas išsitempia iki šimtuko valandų. Prisipažinsiu, prieš siužetinę žaidimo pabaigą (nes žinoma, „Hogwarts Legacy“ galima žaisti ir toliau, jau užbaigus siužetinę liniją) jungtis žaidimą buvo panašus jausmas, kaip eiti į mėgstamą, bet vis dėlto darbą – kur ne tik smagu, bet ir dirbti vis dėlto reikia. O kai jau žaidimas tampa darbu – tai jau nėra itin gerai.
Tačiau vieną dalyką galima pasakyti tvirtai – Hario pasaulis sukurtas tobulai. Gražiai, atmosferiškai, įtraukiančiai – o kur dar paros ir metų laikų kaita (tik kiek gaila, kad įveikus vieną epizodą, į vieną ar kitą metų laiką sugrįžti neįmanoma, jie pririšti prie siužetinės linijos. Tad jei patinka maltis su šluota tarp rudens nuauksintų miškų ar bastytis po Kalėdišką Kiauliasodį – verta prisimalti ir prisibastyti iki sočiai, nes vėliau jau galimybės nebus).
Atskirai dar reikėtų paminėti garso takelį – ne veltui prie žaidimo muzikos dirbo nusamdytas ištisas orkestras. Ir rezultatas puikus – nuo Hogvartso koridoriuose nuolat skambančio Boccherini menueto iki lokacijų, veiksmo muzikos. Nors vis dėlto, sustojus prie instrumentų, savaime grojančių tą menuetą – kas grotų Hario Poterio laikų Hogvartso koridoriuose? Sprendžiant pagal chronologiją (Haris į Hogvartsą atvyksta 1991 m.) ir tų laikų MTV topus – Bryan Adams? R.E.M.? Guns N' Roses? Michael Jackson? Chris Isaac? Boyz II Men? Metallica? Po velnių, būtų tikrai įdomu išgirsti.
Puikiai padirbėta ir su personažų įgarsinimu – ypač tų, kuriuos valdo žaidėjas. Beje, patarimas būsimiems žaidėjams – jūsų pasirinktas koledžas žaidimo siužetai eigai didelės reikšmės neturės. Taip, skirtingų koledžų burtininkams ir raganoms skirsis priėjimas prie kelių užduočių bus pateiktas skirtingai, dar skirsis koledžo kambarys (man asmeniškai gražiausias – povandeninis Klastūnyno, nuobodžiausias – Grifų Gūžtos), bet tai – tik kosmetika, vien tai peržaidimo (angl. replayability) vertės tikrai nesukuria.
Ką veikti?
Kaip jau minėta – veiksmų laisvė iš pirmo (ir net antro) žvilgsnio „Hogvarts Legacy“ pasaulyje yra itin didelė. Gali (na, ir neišvengiamai turi) vykdyti pagrindines misijas, gali šmirinėti po tikrai nuostabią ir tikrai nemonotonišką pilį bei laukus ieškodamas paslėptų lobių ir gėrybių, gali kolekcionuoti galybę dalykų (ir patirčių), rinkti resursus (augalus, grybus ir t.t.), gelbėti-gaudyti egzotinius gyvūnus (o kiek vėliau – Kambaryje Iki Pareikalavimo ir juos dauginti, ir reintrodukuoti į laukinę gamtą), kovoti su pavienėmis pabaisomis irba jų grupėmis ar brakonieriais.
Viena iš smagesnių lokacijų žaidime – Kambarys iki Pareikalavimo. Čia galima augintis magiškuosius augalus, veisti magiškuosius gyvūnus (na, ne pačiame Kambaryje – bet pamatysite kaip) – ir galiausiai įsirengti jį pagal savo skonį.
Iš vienos pusės galima pagirti neblogą misijų balansą, kuris vyksta tolygiai – pagrindinėse užduotyse išmokti burtai padeda šalutinėse užduotyse, o pastarosiose surinkti resursai padeda keliauti pagrindinėmis misijomis – tačiau kartais susidaro ir tikrai erzinantys ir žaidime diskomfortą keliantys vadinamieji butelio kakleliai.
Pavyzdžiui – jau minėtas nepatogumas tyrinėti Hogvartso pasaulį už pilies ribų be šluotos, norint susirinkti daugiau magiškiems gėrimams būtinų resursų. Arba viena net ne pagrindinė, o šalutinė užduotis, kuri leidžia išmokti žaidimą gerokai palengvinančio atrakinimo burto aukščiausią lygį, bet kad jį pasiektum didelę žaidimo laiko dalį tenka bastytis naktimis (nes objektai, kuriuos reikia surinkti, aktyvūs tik naktį). Žinoma, tai veikia kaip žaidimo ištęsimo laikas, ko turbūt ir nori žaidimo kūrėjai – bet tai paprasčiausiai erzina.
Vaikams ar ne vaikams?
Kaip Hario Poterio gerbėjai žino, mokslai Hogvartse, jei pavyksta į jį įstoti, prasideda nuo 11 metų. Bet „Hogwarts Legacy“ nutinka išimtis – personažui, kurį susikuria ir valdo žaidėjas, yra berods 15, ir jis įstoja iškart į penktą kursą.
Tai – tarsi ir neblogas spendimas: net jei ir žaidžia suaugusysis, jam susitapatinti lengviau su paaugliu, nei su vaiku. O kur dar galbūt nostalgijos gaidelės, prisiminimai apie mokyklą ir paauglystę.
Deja, žaidimo siužetas, veikėjo dialogai, poelgių pasirinkimai žaidime vis dėlto ne paaugliški, o gerokai vaikiški – ar gal net galima būtų sakyti, kartais infantilūs. Be to, personažas yra neišvengiamai geras – net ir renkantis pačius atžariausius, pikčiausius variantus, gauniesi kažkoks pavytęs paauglys – net pernelyg nekamuojamas hormonų ir nepersiutęs ant pasaulio. Taip, žaisti kaip „blogiečiui“ „Hogwarts Legacy“ iš esmės neįmanoma. Ir net žaidimo pabaigoje, kur iš esmės tenka rinktis šviesiąją ar tamsiąją pusę, ta tamsioji pusė yra ne dramatiškai bloga, o kažkokia pilkoka ar net ir gyvenimiškai pragmatiška.
Tad į kokį galų gale žaidėją taikoma, taip ir neaišku. Paauglį? Bet ar šiuolaikiniams paaugliams Haris Poteris dar aktualus ir ar toks žaidimas jiems nepasirodys pernelyg vaikiškas? Į suaugusįjį, kuriam norima pakutenti nostalgijos stygą? Bet tada žaidimas tikrai per vaikiškas ir per šviesus (nors sakyti, kad jis yra vien šviesus, irgi negalima – yra ir tamsesnių vietų). Taip ir lieka kaboti tokia savotiška dviprasmybė. Nors žinoma, viską galima nurašyti „seniems laikams“ praėjusių amžių romantizavimui ir populiariam įsivaizdavimui, kad anksčiau viskas buvo šviesiau, kilniau ir naiviau (nors realybėje kaip tik viskas buvo daug, daug tamsiau nei dabar).
Nuosprendis
„Hogwarts Legacy“ – tikrai labai gražus, įspūdingas žaidimas, iki paskutinio cento vertas visos savo kainos net ir ne per išpardavimą. O jau Hario Poterio gerbėjams čia turėtų būti išvis tikras virtualus (magiškas?) rojus.
Tačiau reiklesniems (ir galbūt vyresniems) žaidėjams žaidimas gali pasirodyti kiek perkrautu, nepakankamai subalansuotu ir kiek dirbtinokai ištęstu. Gražu, bet truputį monotoniška. Jauku, bet truputį infantilu. Vietomis tamsu, bet taip sušvelnintai. Užtat taip, pozityvumo visur labai daug, dar pabėgimui nuo tamsokos šių dienų realybės – tikrai pats tas. Tik laiko gali suryti tikrai daug.
