Robin Wall Kimmerer – JAV gyvenančios potawatomių genties botanikė, ekologė ir rašytoja, ir kaip sako pati, būdama mokslininke bei Amerikos autochtone, savo darbuose remiasi tiek Vakarų mokslo, tiek vietinių gyventojų aplinkosaugos žiniomis.

Ir kas įdomiausia, lietuviškai išleista jos knyga „Stumbražolių pynimai. Protėvių išmintis“ (angl. „Braiding Sweetgrass: Indigenous Wisdom, Scientific Knowledge, and the Teachings of Plants“) turi labai daug bendro su Lietuva – tiek gamtiškai, tiek kultūriškai-istoriškai.

Autochtonai ir Lietuva

Tie, kurie gimė praėjusiame dešimtmetyje, turi neabejotinai ryškų autochtonų įvaizdį – iš nuotykinių knygų, filmų (su Gojko Mitićiumi, Pierre’u Brice’u, Lexu Barkeriu ir kitais čingačgukais bei oldšaterhendais). Dažniausiai tai – margais ir kutotais rūbais, plunksnų karūnomis išsipuošę ir veidus išsidažę kariai, kilnūs arba niekšingi – ir mažai ką turintys su realybe.

Tiesa, kodėl autochtonai, o nebe indėnai? Dėl kelių priežasčių. Pirmoji – kaip mes nenorime būti vadinami pribaltais, taip ir dalis Amerikos čiabuvių nenori būti vadinami indėnais. Antroji – kodėl turime kartoti žioplystę, kurią prieš daugiau nei pusę tūkstantmečio padarė Christopheris Columbusas, nesugebėjęs susivokti, kad čia vis dėlto truputį ne Indija?

[[ge:lrytas:lrytas:20585358]][[ge:lrytas:lrytas:20583870]][[ge:lrytas:lrytas:1901731]][[ge:lrytas:lrytas:28820696]]

Bet grįžkime prie autochtonų ir Lietuvos. Kaip klaidinga būtų įsivaizduoti visus lietuvius barzdočiais, galandančiais kirvius ir kalavijus aštrius bei juodbėrius žirgus bebalnojančius, taip ir ne visai adekvatu visus autochtonus įsivaizduoti kaip karingai išsidažiusius ir plunksnomis pasidabinusius bei su kovos šūksniais lekiančius skalpų plėšti. Ir iš tiesų tiek lietuvių, tiek Amerikos autochtonų istorija yra skausmingai panaši. Tik jiems pasisekė daug prasčiau.

Remiantis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, Lietuvoje vykdyti sovietų trėmimai truko apie trylika metų, ir ištremta buvo apie 130 000 gyventojų – iš kurių 50 000 tremtyje mirė. Ką laikyti autochtonų tremčių pradžia ir pabaiga JAV (taip jau būtent egzistuojant JAV, o ne pvz. dar konkistos laikotarpiu) – pasakyti painu, nes tai truko įvairiu metu ir įvairiais masteliais. Bet pavyzdžiui, vien 1830 m. Indėnų Iškeldinimo aktas palietė daugiau nei 50 000 autochtonų, o apibendrintai skaičiuojama, kad JAV savo namus prarado apie 98 proc. Amerikos čiabuvių. O nuo 1800 iki 1860 m. mirė 350 000.

Kodėl lyginu šiuos tragiškus įvykius? Nes nors knygoje apie juos kalbama tikrai nedaug (kiek koncentruočiau – tik pabaigoje, bet bene skaudžiausiame epizode apie internatinę Karlailo (Carlisle) mokyklą, kurį vykdė atimtų autochtonų vaikų „civilizavimą“) – bet tai nuolat skamba kaip skausmingas aidas: nutautintos, išvarytos iš namų kultūros ne tik ignoruojant jų papročius ir požiūrį į gamtą, bet ir raunant juos nuo pašaknų.

Antrasis panašumas – grynai gamtinis. Tiek potawatomiai, kurių gimtosios žemės buvo prie Didžiųjų ežerų, tiek Lietuva yra Vidutinių platumų klimato juostoje, ir jei kukurūzai bei moliūgai mums nėra prigimtiniai augalai, jie pas mus visai neblogai auga, o daliai autochtonų šventos stumbražolės, apie kurias ir pinama visa ši knyga, natūraliai keroja ir Lietuvoje (ir net trys rūšys – kvapioji, pietinė ir plaukuotoji). O ir daugelis kitų knygoje augalų – puikiai ir lengvai atpažįstami. Didžiausias skirtumas – galbūt kad neturime natūraliai įsišaknijusių cukrinių klevų, savaimiškai pas mus auga vien paprastieji.

Dangaus moteris

Knyga prasideda mitologiniu pradu – kosmogoniniu irokėzų (tai yra ne viena gentis, o visa didelė genčių grupė – kaip, tarkime, germanų genčių grupė) mitu apie Dangaus moterį ir Žemės sukūrimą. Tame slypi bent kelios prasmės – galima įtarti, kad pats mitas yra kilęs iš senųjų matriarchalinių laikų, bet kartu tai ir įveda į knygos požiūrio tašką: pats labai nemėgstu knygas, filmus, galų gale žaislus skirstyti į moteriškus ir vyriškus ar berniukiškus ar mergaitiškus, bet moteriškumo įtaka „Stumbražolių pynimų“ naratyve yra itin ryški.

Ir tai yra įdomu. Kaip ir pats R. W. Kimmerer požiūrio taškas: ir mokslinis, ir mitologinis. Autorė neretai įvairių procesų, net augalų paaiškinimus pateikia dvejopai: tiek moksliškai, tiek pagal autochtonų kultūrą ir mitologiją: kokią ekologinę nišą užima cukrinis klevas, kokią reikšmę autochtonams turėjo riešutai, juodalksniai ir Trys Seserys – kukurūzo, pupelės ir moliūgo sėklos.

[[ge:lrytas:lrytas:33013645]]

„Pasakojama, kad gaminti cukrų mūsų tautą išmokė voverės. Žiemai baigiantis, alkanu laiku, kai riešutų atsargos jau išsekusios, voverės liuoksi į medžių viršūnes ir graužia cukrinių klevų šakas. Nugraužusios žievę, leidžia išsiskirti iš šakelės sulai ir ją geria. Bet tikrosios gėrybės ragaujamos tik kitą rytą – voverės bėga tuo pačiu maršrutu kaip vakar ir laižo per naktį ant žievės susidariusius cukraus kristalėlius. Minusinė temperatūra verčia suloje esantį vandenį sublimuotis ir lieka saldūs kristaliniai traškučiai it cukriniai saldainiai, jų pakanka, kad alkanos voverės išgyventų sunkiausią metą.

Mūsų tauta šį laikotarpį vadina Klevų cukraus mėnuliu, Zizibaskwet Giizis, ankstesnį – Traškančio sniego mėnuliu. Žmonės, kuriems tenka pragyventi iš minimumo, dar jį vadina Alkio mėnuliu, nes atsargos pasibaigusios ir retai pavyksta ką sumedžioti. Bet klevai „perneša“ žmones per tą sunkų laikotarpį, duoda maisto kaip tik tuomet, kai jo labiausiai stinga.“

O kalbant apie Tris Seseris – puikus pavyzdys, kaip įdomiai supinama mokslas ir kultūra.

Trys Seserys

„Prieš kelerius metus čerokių rašytoja Aqiakta įspraudė man į ranką mažą paketėlį. Tai buvo kukurūzo lapas, išdžiovintas ir sulankstytas kaip maišelis, prie jo pririšta virvelė. Nusišypsojo ir ir perspėjo: „Nežiūrėk vidun iki pavasario“. Gegužę atrišu paketą ir randu tris dovanas – tris sėklas. Viena jų – auksinis trikampis, kukurūzo grūdas [...]. Kita – žvilganti pupelė, išmėtyta raudonomis dėmelėmis, apvali ir glotni, jos pilvas pažymėtas balta akute, tarsi randu ant sėklos, rodančiu prisitvirtinimo vietą – hilum. […] Ir trečia – moliūgo sėkla tarsi ovalus porcelianinis indas užspaustais kraštais ir kieta pyrago pluta, iškelta išsipūtusio minkštimo. Laikau rankoje vietinių žemdirbių dvasią – Tris Seseris. Šie augalai kartu – kukurūzas, pupelė ir moliūgas – maitina žmones, žemę ir mūsų vaizduotę, pasakodami, kaip mes galėjome gyventi.

Tūkstančius metų nuo Meksiko ir Montanos moterys supildavo žemės kauburėlius ir juose sodindavo šias tris sėklas, visas tame pačiame dirvos kvadratėlyje. Kai kolonistai Masačiusetso pakrantėje pamatė čiabuvių daržus, padarė išvadą, kad laukiniai nemoka ūkininkauti. Jų nuomone, daržuose turi būti tiesios vienos rūšies augalų lysvės, o ne trimatė atžalų gausa. Ir vis dėlto jie valgė tuos augalus ir prašė daugiau.

Sykį pasodinta gegužę drėgnoje žemėje, kukurūzo sėkla greitai sugerdavo vandenį, jos apvalkalėlis būdavo plonas, o krakmolingas turinys – maitinamasis sėklos audinys, vadinamasis endospermas – sutraukdavo vandenį į save. Drėgmė paskatindavo po luobele veikti fermentus, kurie išskaido krakmolą į cukrus ir kursto augti kukurūzo branduolį, įsitaisiusį sėklos smaigalyje. Taip kukurūzas pirmas išlenda iš žemės, laibas baltas ūglis, o gavęs šviesos po keliolikos valandų pažaliuoja. […]

Kukurūzas yra pirmagimis, auga tiesus ir tvirtas, tai stiebas, siekiantis aukšto tikslo. […] Jis jau turi būti čia dėl savo jaunesnės sesers pupelės. […] Pupelė susikaupia auginti lapą, o kukurūzas – stiebtis į aukštį. Kaip tik maždaug tuo metu, kai kukurūzas yra mums iki kelių, pupelės ūglis pakeičia nuomonę, kaip pratę daryti viduriniai vaikai. Užuot auginusi lapus, pupelė išsidriekia į ilgą vijoklį, laibą žalią giją, turinčią užduotį. [….] Lytėjimo receptoriai išilgai vijoklinio stiebelio padeda apsivynioti aplink kukurūzą gracingai kylančia spirale. [….] Jei kukurūzas nebūtų pradėjęs augti anksčiau, pupelės vijoklinis stiebelis būtų jį pasmaugęs, bet tinkamu metu kukurūzas gali lengvai nešti pupelę.

O moliūgas, vėliausiai žydintis šeimos augalas, vis plečiasi ant žemės, toldamas nuo kukurūzo ir pupelių, keldamas plačius lapus kaip skėčius […]. Lapai ir vijokliniai stiebai yra ypač šiurkštūs ir kelia nerimą juos kramsnojantiems vikšrams. Lapai, augdami vis platesni, uždengia dirvožemį po kukurūzais ir pupelėmis išlaikydami drėgmę sau ir kitiems augalams.

Vietiniai žmonės tokį daržininkystės metodą vadina Trimis Seserimis.“

Ir juk iš tiesų – ekologai bei botanikai jau seniai kalba apie monokultūrinio ūkio trūkumus. Jau kurį laiką pastebėta, kad auginant monokultūras, padidėja ligų ir kenkėjų protrūkių rizika – kadangi monokultūrose nėra kitų augalų ir gyvūnų rūšių, kurios ribotų ligų plitimą bei kontroliuotų kenkėjus. O štai Amerikos čiabuviai be jokio formalaus mokslo tai žinojo dar prieš atklystant europiečiams.

Dovanos

Knyga – stipriai asmeniška. R. W. Kimmerer pasakoja per savo asmeninį patirtį, per asmeninę istoriją – ir per kitas autochtonų šeimas, jų patirtis, veiklas ir istorijas. Kartais net susidaro tokia asmeniškumo koncentracija, kad net ima erzinti. Yra ir šiek tiek tuščiažodžiavimo. Tačiau vertinant visumą – tas asmeninis požiūris turi tiek šarmo, tiek ir vertės. Išklausyti turintį ką pasakyti žmogų visada įdomu, net jei jis nėra idealus kalbėtojas.

Knygoje daug kritikos žeriama kapitalizmui ir dabartiniam gyvenimo būdui. Taip pat (stipriai romantizuotai) pasakojama apie senąjį Amerikos čiabuvių būdą, pabrėžiant gyvenimą išvien su gamta – ir galbūt čia ir yra didžiausias knygos trūkumas, nes kiekvienam kritiškai mąstančiam kai kurie momentai tikrai pasirodys pernelyg jau naiviai – ypač pabandžius įsivaizduoti, kaip tai atrodytų šiais laikais, dabartinėse Vakarų visuomenėse.

[[ge:lrytas:lrytas:33013283]]

Nors kai kurios idėjos iš tiesų vertos dėmesio – nors iš pirmo žvilgsnio mums gali skambėti ir keistai. Štai pavyzdžiui, renkant gamtos gėrybes, specialiai palikti, neskinti pirmosios rastosios. Aišku, tą turbūt sunku įsivaizduoti (ir įsisąmoninti) tam lietuviui, kuris šienauja visus po akim pasitaikiusius grybus, ir paskui kelia į „Facebook“ grupes nuotraukas su klausimu „ką aš čia radau“ – ar iš po žemės iškrapšto net ir nago dydžio lepešką – tačiau idėja juk tikrai gera: ir ne tik gamtine, bet ir psichologine prasme: skatina riboti save, susilaikyti, įvertinti, riboti godumą ir vartotojiškumą. Moko kantrybės, kuklumo, na ir tikrai iššaukia pagarbos gamtai jausmą, savaip priverčia pasijusti gamtos dalimi – o ne tik jos vartotoju.

R. W. Kimmerer pateikia ir dar vieną įdomią bei mums turbūt mažiau įprastą filosofiją – kad gamta duoda dovanas, bet ne vartojimui, o prižiūrėjimui. Žinoma, galima kažkiek pasiimti sau (ir net reikia – pavyzdžiui, autorė teigia, kad pastebėta, jog karpomos stumbražolės auga geriau. Panašiai ir su juodalksniais), bet tai – antraeilis tikslas. Pirminis – saugoti dovanas, kad jos klestėtų. Ir žinoma, tai skamba gražiai bei romantiškai – bet ar norint masiškai pereiti prie tokios paradigmos, nereikėtų ištisos visuomenės ir gyvenimo papročių revoliucijos? O kiek realu tokią sukelti? Ir juk žinome apie visokias nenumatytas pasekmes, kokių nutinka praktiškai bet kurioje revoliucijoje.

Tad kai kuriais atvejais knyga atrodo labiau kaip kultūrinių pasakojimų, įžvalgų vadovėlis ir utopija, nei realus sprendimų ir patarimų rinkinys, ką iš tiesų būtų realu padaryti. Bet skaityti tikrai įdomu – nors kartais ir norisi kraipyti galvą.

„Gerbkime vienas kitą, palaikykime ir paremkime, duokime savo dovaną pasauliui ir gaukime kitų dovanas, ir visiems pakaks“ – teigia Robin Wall Kimmerer. Geras palinkėjimas. Nors ir naivokas.

Robin Wall Kimmerer „Stumbražolių pynimai. Protėvių išmintis“, 2022 m.
„Braiding Sweetgrass: Indigenous Wisdom, Scientific Knowledge, and the Teachings of Plants“, 2013 m.
ISBN 9786094275272
448 psl.
Lietuvių kalba išleido „Kitos knygos“.
Iš anglų kalbos vertė Nida Norkūnienė.
Dėl botanikos terminų konsultavo Valerijus Rašomavičius.

„Stumbražolių pynimai“ – tarp mokslo, gamtos ir senųjų papročių Knygos apžvalga