Jei Jungtinės Valstijos įsitrauktų į aštrėjantį Izraelio ir Irano konfliktą, daugiausia dėmesio tikriausiai būtų skiriama Teherano požeminių įrenginių, kuriuose sodrinamos branduolinės medžiagos, ardymui arba sunaikinimui.

Šią užduotį greičiausiai atliktų nedidelis skaičius strateginių oro pajėgų bombonešių, galinčių nešti 13 tonų sveriančias tiksliai valdomas bombas, skirtas požeminiams taikiniams naikinti.

Tos bombos – tai „GBU-57“, geriau žinomos kaip „bunkerių naikintojos“ arba MOP (angl. Massive Ordnance Penetrator). Tai – 13 600 kg masės tiksliosios bombos, sukurtos Jungtinių Amerikos Valstijų karinėms oro pajėgoms.

„GBU-57“ sudaro bombos „BLU-127“ korpusas ir atitinkamas nukreipimo rinkinys. Egzistuoja keli „GBU-57“ ir korpuso „BLU-127“ variantai, kurių faktinis svoris skiriasi. Žymuo GBU – „Guided Bomb Unit“ sutrumpinimas – atspindi, kad joje naudojamos tikslaus nukreipimo sistemos.

[[ge:lrytas:lrytas:38363891]]

Gerokai didesnė už ankstesnius giluminius ginklus – tokius kaip 2300 kg „GBU-28“ ir „GBU-37“, „GBU-57“ yra skirta naikinti stipriai įtvirtintus, giliai po žeme esančius bunkerius.

Bomba yra 6,2 m ilgio, todėl jos dydis ir svoris riboja jos panaudojimą strateginiuose bombonešiuose, ir vienintelis šiuo metu eksploatuojamas orlaivis, galintis ją gabenti, yra „B-2 Spirit“.

Bombos kūrimas prasidėjo 2002 m., to ėmėsi „Northrop Grumman“ ir „Lokheed Martin“.

Kodėl MOP yra tinkamas įrankis šiai užduočiai?

Kaip jau minėta, MOP skirta giliai įrengtiems ir įtvirtintiems objektams – tokiems kaip bunkeriai ir tuneliai. Pasak JAV karinių oro pajėgų atstovų, jos konstrukcija, didelis svoris ir plieno lydinio korpusas leidžia bombai prasiskverbti po žeme ir tada sprogti.

Nors tai sunkiausias konvencinis ginklas JAV arsenale, jis neskirtas sprogmenims paskleisti dideliame plote – ji skirta paveikta konkrečius, gerai apsaugotus taikinius ir naikina tai, ko nepasiekia įprastos bombos.

Ekspertai teigia, kad viešų pranešimų apie MOP panaudojimą kovoje nėra.

[[ge:lrytas:lrytas:38306765]][[ge:lrytas:lrytas:38288922]][[ge:lrytas:lrytas:38279479]]

Gynybos pareigūnai sako, kad MOP gali prasiskverbti iki 60 metrų. Tačiau dabar, po tolesnių tobulinimų, vykdytų per pastaruosius du dešimtmečius, jis tikriausiai yra pajėgesnė, sako buvęs JAV kariuomenės sprogmenų neutralizavimo technikas Trevoras Ballas.

Nors izraeliečiai, vykdydami karines operacijas Gazos ruože, Libane ir Irane, rėmėsi JAV amunicija, jų naikintuvai negali gabenti MOP – JAV bombonešis „B-2 Spirit“ yra vienintelis karinių oro pajėgų orlaivis, galintis panaudoti šią bombą.

JAV karinių oro pajėgų duomenimis, šiuo metu yra 19 veikiančių „B-2“. Skrisdamas ikigarsiniu greičiu, bet galėdamas papildyti degalų atsargas ore, šis bombonešis gali nuskristi tikrai didelį atstumą. 2017 m. pora „B-2“ skrido 34 valandas, kad smogtų „Islamo valstybės“ stovykloms Libijoje.

Praėjusiais metais JAV oro pajėgos pranešė, kad naujausi MOP patobulinimai apima neaprašytos „integracijos su „B-2“ problemos sprendimą. Tarnyba taip pat teigė, kad bando technologiją, kuri gali padėti naikinti taikinius, kai žvalgybinė informacija apie pagrindines konstrukcijas gali būti ribota. Išmanusis MOP sprogdiklis gali aptikti ertmes, esančias jos kelyje žemyn – pavyzdžiui, patalpose ir grindyse – ir sprogti optimalioje vietoje, teigia T. Ballas.

Tai – svarbi galimybė, jei vadai nuspręstų, kad reikia kelis kartus smogti tam pačiam giliai esančiam taikiniui.

Izraelis taip pat naudoja kitas JAV pagamintas „bunkerių naikintojas“ – įskaitant „GBU-28“ ir „BLU-109“, kurios paprastai paleidžiamos iš naikintuvų, pavyzdžiui, „F-15“. Tačiau šių ginklų prasiskverbimo nuotolis yra daug mažesnis ir jie negali pasiekti itin giliai įtvirtintų objektų.

[[ge:lrytas:lrytas:38365106]]

Pranešama, kad 2024 m. Izraelis vieną po kitos panaudojo „BLU-109“ bombas, kad nukautų „Hezbollah“ lyderį Hassaną Nasrallahą jo požeminėje būstinėje Beirute.

Kokie požeminiai Irano objektai gali būti taikiniais?

Giliausiai įkurtas Irano branduolinio sodrinimo objektas yra Fordow, esantis dykumoje 95 km į pietvakarius nuo Teherano. Objektas yra visiškai po žeme, iškaltas kalno šlaite. Objektą apžiūrėję JT inspektoriai pastebėjo tunelius storomis sienomis ir sprogimui atsparias duris – o kai kuriuos bunkerius saugo iki 90 metrų uolienos, 2012 m. nurodė „The Washington Post“.

Manoma, kad Fordow objektas buvo pradėtas statyti apie 2006 m., o veikti pradėjo 2009 m. – tais pačiais metais, kai Iranas jį oficialiai pripažino.

Deklaruota, kad Fordow branduolinė bazė, turinti apie 1000 urano centrifugų, skirta gaminti iki 20 proc. grynumo prisodrintą uraną. Tačiau gegužės 31 d. Tarptautinės atominės energijos agentūros patikrinimo ataskaitoje teigiama, kad Iranas ten gerokai padidino 60 proc. prisodrinto urano gamybą – t. y. priartėjo prie 90 proc. ribos, reikalingos branduoliniam ginklui sukurti.

Ekspertai įspėja, kad net ir urano sodrinimo centrifugų, esančių giliai po žeme Fordow, sunaikinimas nebūtinai reikštų Irano branduolinės programos pabaigą.

Gali būti, kad yra sodrinimo vietų arba branduolinio kuro slėptuvių, apie kurias Jungtinių Tautų inspektoriai nežino, sako pagrindinis JAV derybininkas su Iranu B. Obamos administracijos laikais, o dabar Vašingtono Artimųjų Rytų politikos instituto bendradarbis Richardas Nephhewas.

Kaip Izraelio atakos paveikė Irano branduolinius objektus?

Remiantis abiejų šalių pareiškimais, taip pat vaizdo įrašais ir nuotraukomis, kuriose užfiksuoti pažeisti objektai, Irano branduoliniai objektai per kelias pirmąsias Izraelio atakų bangas nebuvo negrįžtamai pažeisti, rašo „The Washington Post“.

Atrodo, kad Izraelis atakavo netoli Fordow, tačiau į patį požeminį objektą nepataikyta. Pasak TATENA ir ginklų neplatinimo ekspertų, smūgiai Natanze – kitoje pagrindinėje Irano sodrinimo vietoje – sunaikino kelis įrenginius ir sugadino elektros sistemą. Vienintelis Irano antžeminis sodrinimo objektas, kuris yra didesnio Natanzo komplekso, vadinamo bandomąja kuro sodrinimo gamykla, dalis, buvo sunaikintas, pirmadienį nurodė TATENA generalinis direktorius Rafaelis Grossi.

[[ge:lrytas:lrytas:38365110]]

Palydovines nuotraukas peržiūrėję analitikai iš pradžių teigė, kad požeminė sodrinimo įranga Natanze nenukentėjo. Tačiau antradienį TATENA paskelbė, kad jos analizės „rodo tiesioginį poveikį Natanzo požeminėms sodrinimo salėms“.

Izraelio gynybos pajėgų duomenimis, kiti branduoliniai objektai, kuriems buvo smogta, yra urano gamybos įmonė Isfahane, karinis kompleksas Parčine ir į pietvakarius nuo Teherano esantis Arako sunkiojo vandens reaktorius bei Bušero atominė elektrinė.

M. Grossi patvirtino, kad buvo smogta Isfahano objektui – tačiau teigė, kad Bušero objektas nebuvo taikinys ir nebuvo paveiktas, skelbia „The Washington Post“.

TATENA patvirtino, kad Iranas Fordow gamykloje gamina labai prisodrintą uraną – o tai reiškia, kad galingas smūgis į šį objektą gali išlaisvinti radioaktyviąsias medžiagas aplinkinėje teritorijoje, rašo NPR.

Radioaktyvumas keltų didelį pavojų visiems, esantiems netoliese, tačiau mažai tikėtina, kad jis nukeliautų labai toli už paties objekto ribų. TATENA teigia mananti, kad radioaktyviosios medžiagos jau buvo išmestos į pagrindinį Irano branduolinį objektą Natanze.

O jei ne vien „B-2“?

Nors kaip jau minėta, oficialiai nurodoma, kad „GBU-57“ gali paleisti tik JAV bombonešiai „B-2“, portalas „The War Zone“ atliko analizę, ar to paties negalima būtų padaryti Izraelio turimais „KC-130H“, „C-130H“ ir „C-130 Hercules“.

Yra precedentų, kai „C-130“ iš savo krovinių skyrių mėtė masyvias bombas – tiek seni, tiek nauji. Per Vietnamo karą „C-130“ mėtė „BLU-82 Daisy Cutter“ – pirmiausia tam, kad išvalytų nusileidimo zonas. O 2017 m. Afganistane buvo panaudota „GBU-43 Mother Of All Bombs“ (MOAB), kuri lėmė triuškinančius rezultatus.

[[ge:lrytas:lrytas:38365178]]

Daugiau nei 16 tonų sveriančios bombos išmetimas iš „C-130“ būtų tikrai įspūdingas reginys, rašo „The War Zone“. MOAB yra beveik trečdaliu lengvesnė už MOP, tačiau MOP ar panašus ginklas galėtų būti suprojektuotas taip, kad maksimaliai išnaudotų „C-130“ erdvės ribas ir jų neviršytų – todėl neturėtų kilti problemų sutalpinti jį „C-130“ ir paleisti iš jo.

Viena iš pagrindinių sričių, kurioje „C-130“ nusileidžia „B-2“ – be išgyvenamumo ir gebėjimo vienu metu gabenti dvi MOP – yra jo skrydžio greitis ir aukštis. „Hercules“ skrenda gerokai žemiau ir lėčiau nei „B-2“, o tai turėtų įtakos bendrai ginklo smogiamajai jėgai – ir greičiausiai labai didelės.

„C-130“, numetęs tą pačią bombą 25 000 pėdų (apie 7,5 km) aukštyje ir skrisdamas 400 kilometrų per valandą greičiu, pasieks žymiai mažesnę kinetinę smūgio jėgą nei „B-2“, paleidęs bombą iš 50 000 pėdų (apie 15 km) aukščio skrendant 800 kilometrų per valandą greičiu. Tai labai svarbu šaudmenims, kurie skirti kuo giliau įsirėžti į kalną.

Neaišku, ar šie skirtumai lemtų operacijos nesėkmę. Gali būti, kad tiesiog prireiktų papildomų šaudmenų, kad būtų galima įsiskverbti giliau į kalną ir pataikyti į tikslinę ertmę. Tai dar viena taktika, apie kurią kalbama kelerius metus, kad būtų galima pasiekti Fordow viduje esančias branduolinio sodrinimo patalpas. Taip pat bomboje galima būtų įrengti raketinį variklį (angl. booster), kad būtų kompensuotas paleidimo greičio ir aukščio skirtumas.

Taigi, ar „C-130“ galėtų suduoti triuškinantį smūgį tokiam taikiniui kaip Fordow? Atsakymas – tiesiog nežinome, bet atrodytų, kad „C-130“ galima būtų naudoti kaip MOP arba į MOP panašaus ginklo paleidimo sistemą.

Ir net jei tai neleistų visiškai sunaikinti Fordow, Iranas turi daug kitų svarbių objektų, įrengtų po kalnais, kurių daugelis yra mažiau įtvirtinti, bet vis tiek gali būti neįveikiami iš naikintuvų paleidžiamomis „bunkerių naikintojomis“ – pavyzdžiui, „BLU-109“, rašo „The War Zone“.

Parengta pagal „Washington Post“, NPR, „USA Today“, „The War Zone“ ir kitų šaltinių informaciją.

Požeminius bunkerius griaunanti superbomba – kas tai per ginklas, kuris galėtų būti panaudotas Irane