Tyrėjai birželio viduryje laivu „L‘Atalante“ išplaukė iš Bresto uosto ir keturias savaites trukusios ekspedicijos metu išžvalgė vakarinę Atlanto vandenyno dalį, tikėdamiesi surasti atliekas ir išsiaiškinti jų poveikį ekosistemai.
Branduolines atliekas šiuose vandenyse 1950–1990 m. skandino įvairios šalys. Buvo manoma, kad jūros gylis, atstumas nuo sausumos ir žmonių veiklos sudaro idealias sąlygas pramoninėms ir laboratorinėms atliekoms šalinti, bent jau tose vietose, kur jūros dugnas atrodė geologiškai stabilus.
Branduolines atliekas mesti į jūrą buvo uždrausta 1993 m., tačiau manoma, kad iki to laiko Šiaurės Atlante 3 000–5 000 metrų gylyje jau buvo atsidūrę mažiausiai 200 000 atliekų konteinerių.
Nei tiksli konteinerių buvimo vieta, nei jų būklė, nei tai, ar jie guli išsibarstę, ar grupėmis nėra nežinoma. Komanda, kurią sudaro 21 mokslininkas, šiuo metu žvalgo teritoriją, kurioje, kaip manoma, yra pusė šio atliekų kiekio, siekdama sudaryti jos žemėlapį ir paimti vandens, jūros dugno ir jūros gyvūnijos mėginių.
Šį darbą dirbti jai padeda autonominis batiskafas „UlyX“, kuriame sumontuota trimačio vaizdo kamera ir sonaras.
Branduolinio sąvartyno vandenyne stebėjimo projekto (NODSSUM) vadovas Patrickas Chardonas mano, kad po 400 metų didžioji dalis atliekų jau bus neberadioaktyvios.
Tiesa, konteineriai buvo sukonstruoti taip, kad atlaikytų slėgį tokiame gylyje, tačiau ne taip, kad visiškai sulaikytų radioaktyvumą, kuris per tą laiką galėjo nutekėti, paaiškino P. Chardonas.