Vadovaujami puikaus karvedžio Atilos (406–453 m.), kurį to meto krikščionys vadino „Dievo rykšte“, hunai sukūrė didžiulę imperiją, apėmusią dideles dabartinės Rusijos, Vengrijos ir kitų Europos dalių, įskaitant Vokietiją ir Prancūziją, teritorijas. Atilos kariuomenė tapo tokia galinga, kad tiek Vakarų, tiek Rytų Romos imperija reguliariai mokėjo duoklę, kad šie kariai nepuldinėtų ir neplėštų Romos provincijų. Tačiau hunų imperija neišsilaikė. Po Atilos mirties imperiją pasidalijo trys jo sūnūs, kurie kariavo tarpusavyje ir nesugebėjo išsaugoti imperijos.
Šiandien kai kuriems hunų vardas yra bet kokio barbariško, nerangaus ir destruktyvaus asmens sinonimas, o šis terminas sukelia žirgų karių, dalyvaujančių žiauraus žiaurumo, brutalumo ir karingumo veiksmuose, vaizdinius. Šis stereotipas, kilęs iš romėnų rašytojų, nukentėjusių nuo hunų plėšikavimų, šimtmečius buvo dominuojantis hunų įvaizdis. Tačiau hunų istorija yra daug sudėtingesnė, nei rodo šie vaizdiniai.
Hunų kilmė
Hunų kilmė neaiški, tačiau naujausi genetiniai ir lingvistiniai tyrimai pateikia tam tikrų užuominų. Pasaulio istorijos enciklopedijoje rašoma, kad romėnų istorikas Tacitas yra vienas pirmųjų Vakarų autorių, paminėjusių hunus. Rašydamas I mūsų eros amžiaus antrojoje pusėje, Tacitas juos apibūdino kaip kilusius netoli Kaspijos jūros, dabartiniame Kazachstane. Tacitas juos vadino hunais – nors nėra žinoma, kaip hunai save vadino patys, nes jie neturėjo rašytinės kalbos. Tacitas ne itin išskyrė hunus iš kitų regiono genčių ir nepriskyrė jų prie itin karingų.
Žymiausias romėnų rašytojas, išsamiai aprašęs hunus, buvo istorikas ir karys Amianas Marcelinas (330–395 m.) – nors jo aprašymuose jaučiamas didelis šališkumas. Savo vėlesniame romėnų istorijos veikale „Res Gestae“ („Atlikti dalykai“), apimančiame 96–378 m. laikotarpį, Amianas apibūdino hunus kaip „laukinę rasę, kuriai nėra lygių“, ir teigė, kad jų kilmės vieta yra „už Azovo jūros, ties užšalusio vandenyno riba“. Neaišku, apie kurį vandenyną Amianas kalbėjo, tačiau teritorija iškart už Azovo jūros yra Ponto-Kaspijos stepėje – plokščioje pievų ekosistemoje, dabartinėje Ukrainoje ir pietų Rusijoje, pietuose besiribojančioje su Kaukazo kalnais.
Amianas ne itin palankiai apibūdino hunus, vaizduodamas juos kaip stereotipinius „barbarus“ su randuotais veidais ir stambiais kūnais, ir net užsiminė, kad jie buvo panašūs į stambias tilto atramas.
Tačiau Amianas gyrė hunų jojimo įgūdžius ir juos aiškino gyvenimu balne: „nuo savo žirgų naktį ar dieną kiekvienas tos tautos atstovas perka ir parduoda, valgo ir geria, o pasilenkęs virš siauro gyvulio kaklo atsipalaiduoja ir užmiega tokiu giliu miegu, kad jį lydi daugybė sapnų“.
Dauguma mokslininkų šiandien teigia, kad hunai atvyko iš Azijos.
„Manoma, kad hunai iš pradžių buvo mongolų tauta“, – teigia Ilinojaus universiteto (JAV) istorijos, klasikos ir viduramžių studijų profesorius Ralphas Mathisenas. Iki Tacito ankstyviausia informacija apie hunus yra iš kinų šaltinių. – Ten buvo tauta, vadinama xiongnu, kuri dažnai tapatinta su hunais“.
Pasak Britų Enciklopedijos, Xiongnu buvo laisva klajoklių tautų konfederacija iš šiaurės rytų Azijos, kuri kinų dokumentuose minima jau V a. pr. m. e. – kai pradėjo puldinėti šiaurines Kinijos teritorijas. Jie tęsė savo išpuolius kelis šimtus metų.
Šie antpuoliai paskatino pirmąjį suvienytos Kinijos imperatorių Qin Shi Huangą pradėti statyti Didžiąją kinų sieną, kad apsaugotų nuo šiaurės užpuolikų. Iš pradžių antpuoliai buvo pavieniai, bet III a. pr. m. e. pabaigoje xiongnu sudarė didelę genčių lygą, kuri ėmė kelti grėsmę kinų civilizacijai.
Ši lyga sukūrė toli siekiančią imperiją, kuri apėmė didžiąją dalį dabartinės Mongolijos ir Sibiro teritorijos, ir driekėsi į vakarus iki Pamyro kalnų Vidurinėje Azijoje. Tarp kinų ir xiongnu kilo daugybė karų, ir galiausiai 51 m. pr. m. e. xiongnu imperija suskilo į dvi grupes: rytinę, kuri pasidavė kinams, ir vakarinę, kuri buvo išstumta į Vidurinę Aziją.
„Judėdami į vakarus, šie žmonės pakeliui prisijungė kitas tautas – pavyzdžiui, alanus ir gepidus, ir sudarė vadinamąją ordą, – pasakoja R. Mathisenas. – Ši orda – tai hunai, taip pat visi jų sukaupti žmonės“.
2018 m. žurnale „Nature“ paskelbtame tyrime nustatyta, kad genetiškai hunai buvo Rytų Azijos ir Vakarų Eurazijos tautų mišinys. Tiksliau, tyrimų autorių išvados tvirtai rodo, kad hunai buvo kilę iš xiongnu tautų, kurios pačios buvo heterogeniškas įvairių Rytų Azijos grupių mišinys, o judėdami į vakarus jie įtraukė Vakarų Eurazijos tautas – pavyzdžiui, skitus.
2025 m. žurnale PNAS paskelbtame tyrime teigiama, kad hunai buvo įvairialypės mišrios kilmės, nors ir patvirtinta, kad keli jų turėjo ryšių su xiongnu imperija Mongolijoje. Tyrime nustatyta, kad dauguma hunų turėjo įvairus kiekius Šiaurės rytų Azijos protėvių.
Hunus su xiongnu sieja dar vienas įrodymas – lingvistika. 2025 m. žurnale „Transactions of the Philological Society“ paskelbtame tyrime teigiama, kad ir Europos hunai, ir xiongnu kalbėjo ta pačia paleo-Sibiro kalba. Atlikdama tyrimą komanda nagrinėjo skolinius, žodžius, asmenvardžius ir geografinius pavadinimus. Pavyzdžiui, penki tiurkų ir mongolų kalbų skoliniai – tarp jų ežeras, lietus, beržas – atrodo kilę iš vidinėje Azijoje esančios Jenisiejaus kalbų šeimos narės arinų kalbos. Hunų kalbos vardus – tarp jų ir Atilą (Attila) – taip pat galima paaiškinti arinų kalbos žodžių darybos dėsningumais.
„Parodome, kad kalbiniai įrodymai iš keturių nepriklausomų sričių iš tiesų leidžia manyti, kad Xiōng-nú ir hunai kalbėjo ta pačia paleo-Sibiro kalba ir kad tai buvo ankstyvoji arinų kalbos, priklausančios Jenisiejaus kalbų šeimai, forma“, – tyrime rašė mokslininkai.
Hunų menas ir kultūra
Apie hunų visuomenę ir kultūrą žinoma labai mažai. Pasak Amiano, jie buvo klajokliai piemenys ir „niekas jų šalyje niekada nearė lauko ir nelietė plūgo rankenos. Jie visi neturi pastovios gyvenamosios vietos, neturi nei židinio, nei įstatymo, nei nusistovėjusio gyvenimo būdo ir nuolat klajoja iš vienos vietos į kitą kaip bėgliai, lydimi vežimų, kuriuose gyvena; vežimuose jų žmonos audžia jiems jų bjaurius drabužius, vežimuose jos sugyvena su savo vyrais, gimdo vaikus ir augina juos iki brandos amžiaus“.
Tačiau archeologiniai duomenys rodo, kad bent jau kai kurie hunai perėmė sėslų gyvenimo būdą ir vertėsi žemdirbyste. V a. Vengrijoje rastų gyventojų kaulų ir dantų biocheminė analizė rodo, kad kai kurių hunų mityba pasikeitė – o tai rodo, kad nuo daugiausia klajokliškos mitybos (pienas, mėsa ir soros) pereita prie sėslios žemdirbystės (kviečiai, daržovės ir šiek tiek mėsos).
Vienas iš romėnų rašytojų, kurio darbai prieštarauja Amiano pateiktiems hunų, kaip žiaurių barbarų, vaizdiniams, yra V a. Bizantijos istorikas Priskas (Priscus), kuris 448 m. kartu su kitu diplomatu Maksimusu (Maximus), lankėsi Atilos dvare. Jis apibūdino Atilos rezidenciją kaip „[…] nuostabią. Ji buvo pastatyta iš poliruotų lentų ir apjuosta mediniais aptvarais, skirtais ne tiek apsaugai, kiek išvaizdai“.
Priskas ir Maksimusas apsikeitė dovanomis su Atilos žmona Kreka, kuri, kaip aprašoma, gulėjo ant minkštos sofos. „Kambario grindys buvo išklotos vilnoniais kilimėliais. Aplink ją stovėjo keletas tarnų, o priešais ant grindų sėdinčios tarnaitės spalvomis siuvinėjo lininius audeklus, skirtus uždėti ant skitų suknelės papuošimui“, – rašė Priskas.
Vėliau po pietų istorikas buvo įvestas į Atilos pokylių salę puotai, kurią jis apibūdino taip: „Prabangus maistas, patiektas ant sidabrinių lėkščių, [kuris] buvo paruoštas mums ir barbarams svečiams, bet Atila valgė tik mėsą iš medinio dubens. Visame kitame jis taip pat pasirodė esąs santūrus – jo taurė buvo medinė, o svečiams buvo išdalytos taurės iš aukso ir sidabro. Jo apranga irgi buvo gana paprasta, turinti įtakos tik tam, kad būtų švari. Kalavijas, kurį jis nešiojosi prie šono, skitų batų dirželiai, jo žirgo pakinktai nebuvo puošti auksu, brangakmeniais ar kuo nors brangiu, kaip kitų skitų.“
Antrąją straipsnio dalį apie hunų invaziją ir Atilą rasite čia.