Barbarų vadas, kurį iki šiol gaubia paslaptys – kas toks buvo Atila ir kur slypėjo jo sėkmė

Atrodo, kad hunai į Europos istoriją įsiveržė IV amžiaus antrojoje pusėje. Įsiveržę į Europą, hunai netrukus susidūrė su ostgotais – rytine gotų tautos atšaka, kurių dalis buvo įsikūrusi iki pat Juodosios jūros šiaurinės dalies. Šios dvi priešiškos grupės susirėmė atvirame kare, tačiau ostgotai buvo nugalėti, teigia R. Mathisenas, o daugelis išlikusių gotų karių buvo priversti tarnauti hunų kariaunoje.

Toliau judėdami į vakarus, hunai susidūrė su vestgotais – vakarine gotų tautos atšaka, įsikūrusia dabartinėje Rumunijoje (romėnai ją vadino Dakija). Kaip ir jų rytiniai broliai, vestgotai neprilygo patyrusiems hunų kariams: daug vestgotų žuvo, o kiti per Dunojaus upę pabėgo į vakarus ir pietus, į Vakarų ir Rytų Romos imperijos teritorijas.

Šis hunų tautų judėjimas į vakarus inicijavo tai, ką istorikai vadina Didžiąja migracija – masinį germanų tautų persikėlimą į Romos teritoriją, vykusį maždaug 376–476 m. Didžioji migracija suvaidino svarbų vaidmenį germanizuojant romėnų kariuomenę ir galiausiai žlungant Vakarų Romos imperijai, o vėliau – formuojantis viduramžių Europos karalystėms.

Vestgotų pralaimėjimas leido hunams užimti žemes į šiaurę nuo Dunojaus upės, dabartinėje Rumunijoje. Dunojus buvo svarbus romėnams, nes žymėjo šiaurinę romėnų imperijos dalį Vidurio ir Rytų Europoje. Hunų buvimas prie šiaurinių ir rytinių sienų romėnams kėlė baimę ir paniką.

Ši baimė buvo pagrįsta: nuo 395 iki 398 m. hunai kelis kartus puolė romėnų teritoriją ir užėmė rytines Romos provincijas Trakiją (dabartinės Bulgarijos, Turkijos ir Graikijos dalis) ir Siriją. Tačiau šiose teritorijose hunai nepasiliko: apiplėšę šias provincijas, jie grįžo į šiaurę nuo Dunojaus. Po kelerių metų, 406 m. hunų vadas Uldinas surengė antrąjį žygį į Trakiją.

Tačiau tuo pat metu daugelis hunų buvo patenkinti bendradarbiavimu su romėnais, sako R. Mathisenas.

„Kitus maždaug 40 metų, maždaug nuo 380 m. iki 420 m., hunų kontingentai tarnavo kaip samdiniai romėnų kariuomenėje, – pasakoja mokslininkas, – kur jie turėjo siaubingą nenugalimų karių reputaciją“.

Tačiau šis susitarimas nebuvo ilgalaikis. Didelis skilimas įvyko po 420 m., kai hunai ėmė reikšti savo galią, reikalaudami iš romėnų mokėti jiems auksu mainais už tai, kad jie nepuldinėtų ir negrobtų romėnų provincijų. Antrasis didelis santykių lūžis įvyko 434 m., kai mirė Rua (dar rašomas Rugila) – įtakingas hunų karalius, kuriam pavyko suvienyti daugelį hunų genčių į vieną tautą, o jį pakeitė du sūnėnai – Bleda ir Atila.

„Atila buvo ambicingesnis nei ankstesni hunų valdovai, kurie tenkinosi būdami Romos imperijos klientais“, – sako R. Mathisenas. Praėjus keleriems metams po to, kai abu sūnėnai pradėjo vadovauti hunams, Bleda paslaptingomis aplinkybėmis mirė, ir Atila tapo vieninteliu valdovu. Jis ėmė laikytis kur kas priešiškesnio požiūrio į romėnus – pavyzdžiui, reikalavo vis didesnių duoklių ir puldinėjo tiek Vakarų, tiek Rytų Romos imperijos provincijas, kai jam tai buvo naudinga – ir atsitraukdavo, kai ne.

Naudodamasis šiuo metodu Atila sustiprino didelę imperiją, kurią išlaikė tik savo asmenybės jėga. Jis buvo puikus karvedys, įkvėpęs savo kariuomenę (kurioje buvo ne tik hunų, bet ir alanų, gotų ir kitų). Pasak „Pasaulio istorijos enciklopedijos“, Atilos galybės viršūnėje jo imperija driekėsi nuo Mongolijos iki dabartinės Prancūzijos.

Hunų kariams taip sekėsi iš dalies dėl to, kad daugiausia jodinėjo arkliais, o jų dideli ir asimetriški kompozitiniai lankai galėjo šaudyti strėlėmis iš didesnio atstumo ir su didele jėga, kuri, kitaip nei kiti tuometiniai lankai, galėjo prasiskverbti pro šarvus, teigia Londono karališkojo koledžo ankstyvųjų viduramžių istorijos dėstytojas ir knygos „The Fall of the Roman Empire: A New History of Rome and the Barbarians“ autorius Peteris Heatheris.

Kitas Atilos pajėgų pranašumas buvo mobilumas. Atilos kariai ant žirgų mūšio metu galėjo greitai keisti poziciją – Amianas aprašė šią taktiką, turėjusią triuškinantį poveikį hunų priešams.

Atila sutelkė savo raitelius į itin efektyvią karinę jėgą, galinčią mesti iššūkį didelėms romėnų kariuomenėms – o ne tik puldinėti romėnų forpostus.

„Tarp 450 ir 451 m. Atila pradeda žvalgytis į Vakarų Romos imperiją, – pasakoja R. Mathisenas, – iš dalies dėl to, kad jį paskatino Vakarų imperatoriaus Valentiniano III sesuo.“

Imperatoriaus sesuo Honorija buvo įsivėlusi į skandalą, dėl kurio buvo ištremta iš Romos imperatoriaus šeimos ir priversta ištekėti už Romos konsulo, kurį, anot Britų Enciklopedijos, ji akivaizdžiai niekino. Norėdama atkeršyti, Honorija nusiuntė Atilai laišką, kuriame pasisiūlė ištekėti už jo. Tačiau apie tai sužinojęs Valentinianas nutraukė būsimą sąjungą, o tai supykdė Atilą. Be to, naujasis Rytų Romos imperijos imperatorius, buvęs generolas Markianas (Marcian), sustabdė aukso duoklę Atilai. Tuo metu Rytų Romos imperija buvo galingesnė už Vakarų imperiją ir turėjo grėsmingą kariuomenę.

„Atila nebuvo kvailys. Jis žinojo, kad su Rytų Romos kariuomene bus sunku susikauti, – aiškina R. Mathisenas. – Tuo tarpu Vakarų Romos imperija buvo bankrutavusi, o jos kariuomenė buvo gana silpna, iš esmės sudaryta iš užsienio samdinių.“

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, Atila 451 m. įsiveržė į Vakarų Romos imperiją, pasakoja istorikas Atilos puolimas buvo greitas ir niokojantis, bent jau iš pradžių. Jis sparčiai veržėsi į Romos provinciją Galiją (dabartinę Prancūziją, dalį Belgijos ir dalį Vokietijos), po savęs palikdamas griuvėsius. Jis apiplėšė kelis miestus, įskaitant dabartinius Vormso, Mainco ir Kelno miestus dabartinėje Vokietijoje, taip pat Reimso ir Amjeno miestus dabartinėje Prancūzijoje. Tačiau netrukus jis susidūrė su labai pajėgiu romėnų generolu Flavijumi Etijumi (Flavius Aetius, 390–454 m.).

Flavijus Etijus buvo puikus taktikas ir sumanus diplomatas, todėl jam pavyko sudaryti koaliciją, kurią sudarė jo vadovaujama Romos kariuomenė ir kariai iš vestgotų, frankų ir burgundų, kad pasipriešintų Atilos pajėgoms. Ši koalicija 451 m. susitiko su Atilos kariuomene Katalaunijos lygumų mūšyje netoli dabartinio Orleano, Prancūzijoje.

„Tai viena didžiausių visų laikų nesėkmių, – teigia R. Mathisenas. – Etijus ir jo sąjungininkai barbarai nugalėjo Atilą.“

Atila pasitraukė, tačiau kitais metais jis vėl puolė – šį kartą vesdamas savo kariuomenę į Italiją ir nusiaubdamas pusiasalį. Kaip ir Galijoje, Atilos pajėgos, apiplėšdamos kelis Romos miestus, terorizuodamos gyventojus ir plėšikaudamos kaimuose, paliko griuvėsius. Atila net grasino Romai -tačiau miestas buvo išgelbėtas, kai popiežiaus Leono I vadovaujama delegacija susitiko su hunų vadu prie miesto vartų. Istorikai nežino, ką kalbėjo lyderiai, tačiau miestas ir jo gyventojai liko nepaliesti. O tada dėl iki šiol nežinomų priežasčių Atila galiausiai paliko Italiją, nepasiekęs galutinio karinio ar politinio tikslo. Kai kurie mokslininkai teigia, kad Italijoje prasidėjo maras arba kad Atila tiesiog pritrūko atsargų. Kad ir kokia būtų priežastis, Atila grįžo į savo tvirtovę į šiaurę nuo Dunojaus.

453 m. Atila vedė naują, jauną žmoną – bet mirė vestuvių naktį. Mokslininkai ilgai ginčijosi dėl jo mirties aplinkybių. Kai kurie teigė, kad jis mirė persivalgęs maisto ir gėrimų. „Per savo vestuves jis pasidavė pernelyg dideliam džiaugsmui, ir kai gulėjo ant nugaros, apsunkęs nuo vyno ir miego, perteklinio kraujo, kuris paprastai būtų tekėjęs iš nosies, srovė mirtinai plūstelėjo į gerklę ir jį pražudė, nes buvo kliudęs įprastines eigas“, – VI a. rašė senovės gotų rašytojas Jordanesas. Atilos kapo vieta nežinoma.

Po Atilos mirties jo sūnūs susipyko tarpusavyje. Prasidėjo pilietinis karas tarp įvairių hunų grupuočių, ir V a. imperija subyrėjo. 454 m. vykusiame Nedao mūšyje germanų genčių koalicija, vadovaujama gepidų karaliaus Ardariko, nugalėjo hunų pajėgas. Mūšyje žuvo vienas iš Atilos sūnų Elakas, ir hunai buvo palaužti kaip dominuojanti karinė ir politinė jėga ne tik Europoje, bet ir visoje savo imperijoje, rašo „Live Science“.