„Kapavietėje, kaip manome, yra palaidota moteris, apsirengusi tipišku vikingų laikotarpio drabužiu ir papuošalais, datuojamais IX amžiumi“, – pasakoja Norvegijos mokslo ir technologijų universiteto muziejaus vyriausiasis inžinierius ir projekto vadovas Raymondas Sauvage’as. – Labiausiai į akis krinta dvi moliuskų šukučių kriauklės, padėtos prie mirusiosios burnos – o tai yra praktika, iki šiol nežinota iš ikikrikščioniškų kapaviečių Norvegijoje.“
Laidojimo vieta buvo atrasta šių metų pradžioje, kai metalo ieškiklio naudotojas Royus Sørengas ieškojo privačiame Arvei Innstrandui priklausančiame pakrantės lauke Trøndelago apskrityje. R. Sørengas aptiko metalinę, ovalo formos sagę, būdingą vikingų laikotarpio papuošalams. A. Innstrandas ir R. Sørengas informavo archeologus, kurie atliko tolesnius kasinėjimus – ir rado kapą, kuriame buvo artefaktų, paukščių kaulų ir kriauklėmis padengtas žmogaus skeletas.
„Labai neįprasta rasti tokį gerai išsilaikiusį skeletą senoje kapavietėje, – teigia Norvegijos kultūros paveldo direktorato generalinė direktorė Hanna Geiran. – Šis atradimas turi didelę kultūrinę vertę.“
Pasak archeologų, vikingų laikų moteris buvo palaidota su išorine suknele, kuri buvo susegta prie pečių dviem ovalo formos sagėmis. Maža žiedo formos saga užsegė vidinės suknelės, panašios į apatinuką, kaklo iškirptę. Moters papuošalai ir drabužiai rodo, kad „ji buvo laisva ir tikriausiai ištekėjusi moteris, galbūt ūkio šeimininkė“, sakė R. Sauvage’as.
Nors sagės yra tipiškos vikingų laikotarpio aprangos aksesuarai, kriauklės ir paukščių kaulai nustebino archeologus.
Dvi didelės kriauklės buvo padėtos ant moters burnos, išlenktu kraštu į išorę ir tiesiu kraštu į viršų, iš dalies dengdamos jos žandikaulį. Neaišku, ar kriauklės buvo artefakto dalis, nes ant jų nematyti jokių žymių – pavyzdžiui, skylučių. Tolimesnė analizė gali atskleisti papildomų užuominų, sako mokslininkai.
Didžiosios Atlanto jūros šukutės yra paplitusios šiaurės rytinėje Atlanto vandenyno dalyje – pavyzdžiui, Trøndelago regione. R. Sauvage’as sako, kad šukutės greičiausiai yra vietinės kilmės. „Šios Norvegijos vietovės yra puikios šukučių rinkimo vietos, – teigia jis. – Tačiau norint jas sugauti, reikia nardyti, todėl neaišku, ar jos buvo sugautos nardant be įrangos, ar tai yra paplūdimyje surinktos negyvi kiautai.“
Šukučių kriauklių ir paukščių kaulų simbolinė reikšmė laidojimo vietoje šiuo metu nėra žinoma.
Manoma, kad ketvirtojo amžiaus romėnų karste rasti kriauklių raštai simbolizavo gyvenimą po mirties – o viduramžiais, jau po vikingų eros, šukučių kriauklės buvo siejamos su krikščioniškuoju šv. Jokūbo kultu kaip piligrimystės simbolis.
„Tikėtina, kad šukučių kriauklės turėjo simbolinę reikšmę, kurią norėta perteikti laidotuvių liudininkams; deja, sunku spėti, kokia galėjo būti ta reikšmė“, – sako R. Sauvage’as.
Anksčiau šiais metais archeologai tame pačiame lauke rado antrą skeletą – tačiau jis greičiausiai yra VIII a., t. y. keliomis kartomis ankstesnis nei moteris, palaidota su kriauklėmis. Reikia atlikti daugiau tyrimų, kad būtų galima nustatyti, kas buvo šie žmonės ir kodėl jie buvo palaidoti taip arti vienas kito.
„Mes ištirsime skeletą, konservuosime daiktus ir paimsime mėginius datavimui bei DNR analizei“, – nurodė R. Sauvage’as. – Tikslas – sužinoti daugiau apie šį žmogų ir, jei įmanoma, apie jo giminystės ryšius su anksčiau toje pačioje vietoje rastu skeletu.“
Parengta pagal „Live Science“.