„Niekada negirdėjau apie realų atvejį, kai jie skraidytų aplink mirštantį žmogų. Greičiausiai nėra tiek daug mirštančių žmonių, kad jie galėtų juos pasiekti“, – sako Chrisas McClure iš „The Peregrine Fund“, kuris vadovauja „Global Raptor Impact Network“ (GRIN) – projektui, skirtam rinkti duomenis apie plėšriuosius paukščius. Jo teigimu, grifai yra skraidantys gyvūnai, todėl jie skraido naudodamiesi vadinamaisiais termikais.
Termikai yra kylantis oro srautas, kurį sukelia netolygus Saulės įšildytas Žemės paviršius. Šiltesnis oras yra mažiau tankus nei šaltesnis, todėl virš įkaitinto žemės paviršiaus oro kišenės tampa lengvesnės ir kyla, sukurdamos kylančią srovę.
Paprastai termikai yra tornadų formos: jie yra maži ir silpni prie žemės, todėl maitvanagiai, skrisdami žemai, turi suktis mažais ratais – bet kaip parodė 2017 m. tyrimas, aukščiau oras tampa šiltesnis, termikai didėja, o paukščiai skrenda didesniais ratais.
Grifai ir kiti plėšrieji paukščiai – tokie kaip ereliai, suopiai ir pesliai – naudoja termikus kaip nematomus liftus, kad pakiltų į aukštį, o tada kaip greitkelius, kad galėtų keliauti eikvodami mažai energijos. Paukščiai gali arba skristi ratu aplink tą pačią terminę srovę, arba panaudoti šiek tiek papildomos energijos, kad susirastų kitą „nemokamą kelionę“.
Taigi, dažniausiai matant skraidantį grifą, jis tiesiog lieka ten, kur oro srautai yra geriausi, taupydamas energiją ir ieškodamas maitos, kurią galėtų sulesti, sako Ch. McClure. Arba galbūt uodžia maitą – kai kurios rūšys, pavyzdžiui, kalakutiniai grifai (Cathartes aura) turi puikią uoslę ir užuodžia cheminę medžiagą, vadinamą etilmerkaptanu, kuri išsiskiria nugaišusio gyvūno kūno irimo metu – tad paukštis gali rasti maitą tankiuose miškuose nematydamas vizualių ženklų.
Kai paukščiai suranda potencialų maistą, jie gali skristi ratu, kad patikrintų, ar gyvūnas tikrai negyvas ir ar dideli plėšrieji gyvūnai praplėšė skerdeną – tai palengvina maitvanagiui maitinimąsi – ir ar vieta dabar saugi, kad paukščiai galėtų saugiai nusileisti.
Tačiau didžiausias klaidingas įsitikinimas apie grifus yra tai, kad jie platina ligas, sako Ch. McClure. Paukščiai lesa negyvus ir pūvančius gyvūnų kūnus, įskaitant keliuose žuvusius gyvūnus, bet jie užkerta kelią ligoms, o ne jas platina. „Mes juos vadiname gamtos valymo komanda“, – sako tyrėjas.
Taip yra todėl, kad grifų skrandyje yra stiprios rūgšties ir mirtinų bakterijų mišinys, ir jei jie minta gyvūnų lavonais, užkrėstais, pavyzdžiui, juodligės, pasiutligės, salmonelių ar choleros bakterijomis, patogenai yra sunaikinami jų skrandyje ir nebegali plisti.
„Grifai yra nepaprastai svarbūs ekosistemoms, – saki J. McClure. – Jie minta dvėselieną ir suėda jos labai daug.“
Vienas iš pagrindinių pavyzdžių, pasak Ch. McClure, buvo staigus Indijos grifų skaičiaus sumažėjimas. Anksčiau šie paukščiai ten buvo labai paplitę, bet prieš daugiau nei du dešimtmečius jie pradėjo gaišti dėl diklofenako – nesteroidinio skausmą malšinančio vaisto, skirto galvijams – naudojimo.
Gyvūnų, kurie nugaišo naudojant šį vaistą, lavonais maitinęsi grifai susirgdavo inkstų nepakankamumu ir gaišdavo. Iki dešimtojo dešimtmečio vidurio grifų populiacija sumažėjo beveik iki nulio. Tai reiškė, kad bakterijos ir infekcijos, įskaitant pasiutligę, plito iš užkrėstų lavonų, kuriuos grifai būtų sulesę, ir dėl to nuo 2000 iki 2005 metų mirė apie pusė milijono žmonių.
GPS įrenginiais sekant grifus, žmonės gauna ir kitą naudą, sako Ch. McClure – nes tai padeda nustatyti, kur vyksta brakonieriavimas.
„Ten yra tūkstančiai grifų su GPS įrenginiais, kurie perduoda jų buvimo vietą. Afrikoje mes darome tikrai įdomų dalyką – naudojame GPS įrenginiais pažymėtus grifus brakonierių gaudymui“, – pasakoja jis. Idėja paremta tuo, kad grifai randa skerdenas anksčiau nei valdžios institucijos ir susirenka aplink jas. Jei grifų yra daug, tai reiškia, kad yra didelė skerdena – taigi, tai gali būti brakonieriavimas, sakė jis.
Parengta pagal pagal „Live Science“.