XXI amžius perkopė pirmąjį ketvirtį ir tapo akivaizdu: mes gyvename ne lėtų virsmų, o lūžių epochoje. Per 25 metus mokslas pakeitė ne tik mūsų žinias apie Visatą arba gyvybę, bet ir tai, kaip gydomės, bendraujame, kuriame ir suprantame patys save.

Tokie lūžiai retai įvyksta vienu metu: jie kaupiasi, kol nepastebimai tampa kasdienybės dalimi. Žvilgsnis atgal leidžia atskirti tai, kas buvo laikina, nuo to, kas iš tiesų nulėmė kryptį ateičiai.

BBC prašymu pirmaujantys pasaulio mokslininkai ir mąstytojai įvardijo nuo tūkstantmečio pradžios labiausiai mūsų pasaulį pakeitusius mokslo laimėjimus.

1. Sapnų valdymas

Ilgą laiką sapnai buvo laikomi beveik atsitiktiniu ir menkaverčiu reiškiniu, kuriam mokslas neskyrė daug dėmesio. Bet šiame amžiuje požiūris pasikeitė – sapnų psichologija tapo aktyvia tyrimų sritimi, o mokslininkai vis dažniau nagrinėja sapnų ryšį su emocijomis, kūrybiškumu ir žmonių tarpusavio santykiais.

[[ge:lrytas:lrytas:40633221]]

Šiandien jau žinoma, kad sapnai padeda apdoroti stiprias ar neigiamas emocijas ir pasiruošti sudėtingoms gyvenimo situacijoms. Tyrimai rodo, kad sapnuojantis protas neretai randa netikėtų kūrybiškų problemų sprendimų, kurių nepavyksta sugalvoti būnant budriems. Taip pat pastebėta, kad dalijimasis sapnais ir jų aptarimas stiprina artumą ir padeda palaikyti socialinius ryšius.

Be to, mokslininkai tiria ir sąmoningą sapnavimą – būseną, kai žmogus supranta, kad sapnuoja. Tai leido sukurti būdus bendrauti su sapnuojančiuoju ir net bandyti kryptingai paveikti sapnų turinį.

Šie tyrimai davė pradžią vadinamajai sapnų inžinerijai, kai kvapais, garsais arba žodinėmis užuominomis mėginama nukreipti sapnų eigą.

2. Grįžusios ląstelės

Iki 2006 m. tyrimai su embrioninėmis kamieninėmis ląstelėmis neišvengiamai buvo susiję su žmogaus embrionais. Tai kėlė rimtų etinių klausimų, nes embrionai dažniausiai būdavo likę po nevaisingumo gydymo procedūrų ir tyrimų metu sunaikinami.

Situacija iš esmės pasikeitė, kai Kioto universiteto mokslininkas Shinya Yamanaka pademonstravo, kad į embrionines kamienines ląsteles panašias ląsteles galima sukurti iš suaugusio žmogaus ląstelių nenaudojant embrionų. Tai buvo tikras proveržis.

Šios vadinamosios pluripotentinės kamieninės ląstelės gali virsti beveik bet kokio tipo organizmo ląstelėmis, pavyzdžiui, širdies ar nervų. Tai reiškia, kad iš paprastų suaugusio žmogaus ląstelių laboratorijoje galima išauginti įvairius audinius.

Šiandien tokios ląstelės jau plačiai naudojamos naujų vaistų bandymams. Bet didžiausios viltys siejamos su regeneracine medicina. Pavyzdžiui, ateityje iš paciento odos ląstelių būtų galima išauginti sveikas širdies ląsteles ir persodinti jas į pažeistą širdį. Kadangi naudojamos paties paciento ląstelės, organizmas jų neatmestų.

Panašus principas teoriškai galėtų būti taikomas ir gydant kitas sunkias ligas, tokias kaip Alzheimerio liga ar inkstų nepakankamumas.

Tokių universalių ir galingų ląstelių atradimas buvo tikras mokslo lūžis – nenuostabu, kad Sh.Yamanaka 2012 m. buvo apdovanotas Nobelio premija.

3. Įkaitusi planeta

Tik pažvelgę į Žemės geologinę praeitį galime suprasti, kokio masto yra dabartinė klimato krizė. Šiandien pasaulio vidutinės temperatūros kilimas artėja prie pavojingos 1,5 laipsnio ribos – tai vyksta kone 50 kartų greičiau nei po paskutinio ledynmečio.

Panašus, nors lėtesnis atšilimas vyko maždaug prieš 56 mln. metų vadinamuoju paleocenoeoceno terminio maksimumo laikotarpiu (PETM). Tuomet klimato kaita lėmė deguonies stoką vandenynuose, o jūros lygis buvo apie 50 metrų aukštesnis nei dabar.

[[ge:lrytas:lrytas:40238037]][[ge:lrytas:lrytas:40159251]][[ge:lrytas:lrytas:40584392]]

Vis dėlto net ir tas dramatiškas laikotarpis pasižymėjo lėtesniu temperatūros kilimu nei stebime šiandien – dabartinis atšilimas vyksta bent dešimt kartų sparčiau.

Šiandien žmonija atsidūrė savotiško klimato eksperimento centre: kasmet į atmosferą išmetame apie 40 mlrd. tonų anglies dioksido ir vis dar tikimės, kad rimtų pasekmių pavyks išvengti. Tačiau geologinė istorija rodo priešingai – toks scenarijus nesibaigia gerai.

4. Vakcinų revoliucija

Medicinoje iRNR technologija buvo kuriama dešimtmečius, bet tik COVID-19 pandemija parodė, kokią realią naudą ji gali duoti.

Būtent ši technologija leido sukurti vakcinas gerokai greičiau nei bet kada anksčiau – skiepai nuo koronaviruso buvo parengti per kelis mėnesius, o ankstesnis rekordas siekė 4 metus.

Skaičiuojama, kad per pirmuosius naudojimo metus iRNR vakcinos padėjo išgelbėti kone 20 mln. gyvybių visame pasaulyje. Tai tapo vienu svarbiausių medicinos laimėjimų pandemijos metu.

Artimiausiais metais mokslininkai tikisi sukurti naujos kartos iRNR vakcinas. Jos galėtų padėti kovoti ne tiktai su nuolat kintančiais virusais, tokiais kaip gripas, bet ir su ligomis, kurioms iki šiol nebuvo veiksmingų skiepų, pavyzdžiui, AIDS.

5. Genomo žemėlapis

1990 m. pradėtas žmogaus genomo projektas iš pradžių atrodė milžiniškas ir labai lėtas, tačiau 2022 m. paskelbus visiškai užbaigtą žmogaus DNR seką tapo aišku, kad buvo padėtas naujas pamatas visai šiuolaikinei medicinai.

Išsamus genomo žemėlapis leidžia nustatyti mutacijas, sukeliančias paveldimas ligas, geriau suprasti genetinius rizikos veiksnius ir kurti tikslingesnius gydymo būdus. Jis taip pat suteikia galimybę tiksliau taikyti tokias genų redagavimo technologijas kaip CRISPR.

[[ge:lrytas:lrytas:40792629]]

Dėl to keičiasi požiūris į daugelį ligų – nuo retų genetinių sutrikimų iki vėžio.

Nors kasdienėje praktikoje šiomis galimybėmis dar tik pradedama naudotis, jau dabar aišku, kad genomika taps viena pagrindinių ateities medicinos sričių.

Ji leis pereiti nuo bendrų sprendimų prie ankstyvos diagnostikos, ligų prevencijos ir kiekvienam pacientui pritaikyto gydymo.

6. Pirmasis išgydymas

Buvo laikas, kai ŽIV diagnozė beveik prilygo mirties nuosprendžiui. Vėliau atsiradę antiretrovirusiniai vaistai leido žmonėms su šia infekcija gyventi gerokai ilgiau, tačiau apie visišką išgydymą ilgą laiką buvo galima tik pasvajoti.

Lūžis įvyko 2007 m., kai ŽIV užsikrėtęs amerikietis Timothy Ray Brownas susirgo leukemija. Įprastas gydymas chemoterapija nepadėjo, tad liko viena galimybė – kaulų čiulpų transplantacija. Jo gydytojas Gero Hutteris siekė išgydyti vėžį, tačiau kartu numatė ir platesnę galimybę: jeigu pavyktų rasti donorą, genetiškai atsparų ŽIV, transplantacija galėtų pašalinti ir patį virusą.

Kai kurie žmonės natūraliai turi CCR5 geno mutaciją, dėl kurios ŽIV nebegali patekti į ląsteles.

Peržiūrėjęs donorų registrą gydytojas rado tinkamą donorą, turintį dvi šios mutacijos kopijas.

Transplantacija buvo sėkminga, o po kelerių metų T.R.Browno organizme nebeliko jokių ŽIV pėdsakų. Jis nutraukė vaistų vartojimą ir tapo pirmuoju žmogumi, visiškai išgydytu nuo ŽIV.

Vėliau tuo pačiu principu nuo ŽIV buvo išgydyti dar bent 6 pacientai, sirgę vėžiu. Vis dėlto kaulų čiulpų transplantacija yra itin sudėtinga ir rizikinga procedūra, todėl ji vargu ar taps įprastu ŽIV gydymo metodu. Tačiau šie atvejai parodė, kad visiškas išgydymas yra įmanomas blokuojant viruso patekimą į ląsteles ir pašalinant jo slėptuves organizme.

7. Skaitmeninės smegenys

Dirbtinio intelekto raida ilgą laiką vyko pamažu, tačiau 2017 metais „Google“ paskelbtas straipsnis apie vadinamąją transformerių architektūrą tapo tikru lūžio tašku. Buvo pasiūlytas naujas neuroninių tinklų modelis, ypač tinkamas dirbti su sekomis – tekstu, programiniu kodu ar garsu.

Būtent ši technologija tapo pagrindu tokiems modeliams kaip GPT-3 ir „ChatGPT“. Apmokyti milžiniškais tekstų kiekiais, jie iš esmės mokosi nuspėti kitą žodį sakinyje. Vis dėlto rezultatai nustebino net pačius kūrėjus – modeliai pradėjo spręsti logines užduotis, rašyti tekstus, programuoti ir versti kalbas, nors tam nebuvo specialiai sukurti.

Tai nėra galutinis dirbtinio intelekto etapas – iki universalių, pasaulį suvokiančių technologinių smegenų dar toli. Tačiau jau dabar akivaizdu, kad dirbtinio intelekto istoriją galima skirstyti į laikotarpį iki GPT ir po jo.

8. Vėžio prevencija

XX a. pabaigoje tapo aišku, kad gimdos kaklelio vėžį dažniausiai sukelia žmogaus papilomos virusas (ŽPV), o du jo tipai – 16 ir 18 – lemia didžiąją dalį susirgimų atvejų. Reguliari citologinė patikra padėjo sumažinti sergamumą, tačiau tikras proveržis įvyko atsiradus vakcinai.

[[ge:lrytas:lrytas:40473499]][[ge:lrytas:lrytas:40158250]][[ge:lrytas:lrytas:40116308]]

Jungtinėje Karalystėje skiepijimas nuo ŽPV pradėtas 2008 m., iš pradžių mergaitėms, vėliau – ir berniukams. Per 15 metų vakcina parodė išskirtinį veiksmingumą: 20–30 metų moterų grupėje gimdos kaklelio vėžio atvejų sumažėjo maždaug 90 proc. Šiuo metu ši vakcina jau licencijuota daugiau nei 100 šalių.

Kitas tikslas – visiškai eliminuoti gimdos kaklelio vėžį kaip visuomenės sveikatos problemą. Plačiai taikoma vakcinacija ir patikimos patikros programos leidžia kalbėti ne tik apie ligos kontrolę, bet ir apie jos išnykimą ateities kartose.

9. Skaitmeninė kontracepcija

Tokios programėlės kaip „Natural Cycles“ ar „Clue“ atsirado iš idėjos, kad moters ciklo duomenis – kūno temperatūrą, ciklo trukmę ar ovuliacijos požymius – galima analizuoti algoritmais ir taip gana tiksliai nustatyti vaisingas ir nevaisingas dienas.

Skaitmeninė, nehormoninė kontracepcija yra alternatyva tabletėms ar spiralėms daliai moterų, ypač toms, kurios dėl sveikatos ar asmeninių priežasčių nori vengti hormonų.

2018 m. „Natural Cycles“ tapo pirmąja skaitmenine kontracepcijos priemone, kurią JAV Federalinė vaistų agentūra patvirtino kaip medicininę intervenciją.

Programėlės kūrėjai teigia, kad tinkamai naudojama ji yra apie 93 proc. veiksminga, – panašiai kaip kontraceptinės tabletės.

Šios technologijos kelia ir diskusijų. Jos reikalauja disciplinos, atidaus naudojimo ir kritinio požiūrio. Nepaisant to, tokios programėlės žymi naują etapą – reprodukcinė sveikata vis labiau persikelia į skaitmeninę erdvę.

10. Išauginti organai

Audinių inžinerijos tikslas – ne tiesiog pakeisti pažeistas kūno dalis dirbtinėmis medžiagomis, o užauginti tikrus, gyvus audinius iš paties paciento ląstelių.

Viena svarbiausių tam naudojamų technologijų – vadinamieji karkasai: porėtos, organizmui derančios struktūros, kurios veikia kaip atrama, leidžianti ląstelėms augti ir formuoti naują audinį.

[[ge:lrytas:lrytas:40002811]][[ge:lrytas:lrytas:39937191]][[ge:lrytas:lrytas:39817817]]

Šiuo būdu jau pavyko išauginti ir implantuoti dirbtines ausis, trachėjas ir kaulo fragmentus. Kadangi naudojamos paties paciento ląstelės, organizmas tokių audinių neatmeta. Laboratorijose taip pat kuriami dirbtiniai inkstai, kremzlės ir širdies audiniai, o dantų ataugimas iš savo kamieninių ląstelių jau nebelaikomas moksline fantastika – tai realus artimiausių metų tikslas.

Ilgainiui audinių inžinerija gali iš esmės pakeisti transplantacijos sampratą: vietoj ilgo laukimo donorų eilėse būtų galima taisyti ar atkurti pažeistus audinius pačioje laboratorijoje.

11. Medžiagos, kurios gyja

Šiuolaikiniai įrenginiai yra labai sudėtingi ir dažnai trumpaamžiai – viename telefone naudojama beveik pusė visų periodinės lentelės cheminių elementų.

Savitaisančios medžiagos siūlo būdą šiai problemai spręsti.

Pavyzdžiui, į dažus įterptos mikrokapsulės ar specialūs polimerai gali užlieti atsiradusius įbrėžimus, o betone naudojamos bakterijos ar cheminės medžiagos suformuoja naują sluoksnį, užpildantį įtrūkius. Savitaisantis asfaltas ir betonas jau bandomi keliuose ir ant tiltų, o savitaisančios elektronikos sprendimai kol kas egzistuoja tik prototipų pavidalu.

Jei tokios medžiagos taps plačiai naudojamos, pasikeis ir mūsų požiūris į daiktus – svarbiausia taps ne nuolatinis keitimas naujais, o ilgesnis ir tvaresnis jų naudojimas.

12. Naujos Visatos akys

2021 m. per Kalėdas į orbitą paleistas Jameso Webbo kosminis teleskopas (JWST) laikomas vienu ambicingiausių žmonijos inžinerinių projektų. Milžiniškas išsiskleidžiantis veidrodis, itin jautrūs infraraudonųjų spindulių detektoriai ir darbas 1,5 mln. km nuo Žemės leidžia teleskopui pažvelgti į pirmąsias galaktikas ir detaliau tirti tolimų egzoplanetų atmosferas.

JWST jau atskleidė, kad ankstyvoji Visata galėjo būti kur kas sudėtingesnė, nei manyta anksčiau, – jo duomenys parodė netikėtai „subrendusias“ galaktikas labai ankstyvame kosminės istorijos etape.

[[ge:lrytas:lrytas:40792704]]

Be to, teleskopas pateikė įspūdingų vaizdų ir duomenų apie Jupiterį, Saturną, Uraną bei Neptūną, atskleisdamas detales, kurių nepajėgė užfiksuoti ankstesni instrumentai.

Todėl kiekvienas JWST gautas vaizdas yra ne tik įspūdingas reginys, bet ir rimtas iššūkis iki šiol tvirtomis laikytoms Visatos teorijoms.

13. Psichodelinis gydymas

Psichodelinės medžiagos, tokios kaip LSD ar psilocibinas, XX a. viduryje buvo tiriamos kaip galimi gydymo būdai, tačiau prasidėjus karui su narkotikais jos beveik visiškai dingo iš mokslinių laboratorijų. XXI amžiuje švelnėjant apribojimams šie tyrimai vėl atgijo.

Klinikiniai tyrimai parodė, kad psichodelikų derinimas su psichoterapija gali padėti gydyti sunkią depresiją, potrauminio streso sutrikimą, priklausomybes ar obsesinį-kompulsinį sutrikimą.

Kai kuriais atvejais poveikis būna greitesnis ir geresnis nei tradicinių vaistų, nors tikslūs veikimo mechanizmai ir tinkamiausios gydymo formos dar nėra iki galo ištirtos.

2024 m. JAV vaistų priežiūros institucija nepatvirtino MDMA (sintetinis psichoaktyvus cheminis junginys, geriau žinomas kaip ekstazis. – Red.) terapijos, nes, jos vertinimu, pritrūko įrodymų apie jos veiksmingumą.

Vis dėlto pats faktas, kad tokia terapija buvo rimtai svarstoma, rodo ryškų požiūrio pokytį gydant psichikos ligas. Nors psichodelinė terapija dar nėra įprasta praktika, nusivylus tradiciniais vaistais ji vis dažniau laikoma viena iš galimų alternatyvų.

14. Kiekviena skirtinga

Anksčiau biologai audinius tyrė bendrai, tarsi imdami vidurkį iš tūkstančių ląstelių. Vienaląstė genomika leido žengti daug toliau – tirti kiekvieną ląstelę atskirai ir suprasti, kokie genai joje aktyvūs, kokia jos būsena ir kuo ji skiriasi nuo kaimyninių ląstelių.

Tai ypač svarbu sudėtinguose audiniuose, pavyzdžiui, smegenyse ar navikuose. Vėžio tyrimuose vienaląstė analizė padeda nustatyti, kurios ląstelės skatina auglio augimą, kurios leidžia jam išvengti imuninės sistemos, o kurios reaguoja į gydymą. Sergant Krono liga ši technologija padėjo paaiškinti, kodėl daliai pacientų terapija neveikia, – jų audiniuose tiesiog dominuoja kitokios ląstelių būsenos.

[[ge:lrytas:lrytas:39733741]][[ge:lrytas:lrytas:39571508]][[ge:lrytas:lrytas:39429967]]

COVID-19 pandemijos metu vienaląstė genomika padėjo išsiaiškinti, kurios ląstelės yra jautriausios virusui ir kokie organai nukenčia labiausiai. Tuo pat metu vykdomas tarptautinis Žmogaus ląstelių atlaso projektas siekia sudaryti visų žmogaus ląstelių žemėlapį. Šis darbas turėtų tapti pagrindu tikslesnei diagnostikai ir veiksmingesniam gydymui ateityje.

15. Marso istorijos tyrėjas

2012 m. Marse nutūpęs marsaeigis „Curiosity“ ne tik pademonstravo įspūdingą „dangaus krano“ nusileidimo būdą, bet ir pradėjo ilgą šios planetos praeities tyrimų etapą.

Jo užduotis – išsiaiškinti, koks kadaise buvo klimatas Marse ir ar ten galėjo egzistuoti gyvybė.

Krateryje „Curiosity“ užfiksavo molio mineralų ir kitų cheminių ženklų, rodančių, kad ši vieta prieš milijardus metų buvo drėgna ir gyvybei palanki aplinka.

[[ge:lrytas:lrytas:40792939]]

Vėliau rasti organiniai junginiai ir periodiškai aptinkamas metanas paskatino mokslininkus kelti klausimą, ar Marse galėjo egzistuoti ar galbūt dar egzistuoja mikroskopinė gyvybė, nors šiuos reiškinius galima aiškinti ir natūraliais geologiniais procesais.

Surinkti duomenys leido pirmąkart iš vieno Marso regiono istorijos atkurti platesnį visos planetos klimato kaitos vaizdą.

Šie atradimai tapo svarbiu pagrindu naujoms misijoms, kurios jau sieks rasti tiesioginius gyvybės pėdsakus.

16. Asteroido stumtelėjimas

DART buvo pirmoji NASA praktinė misija, kurios tikslas – patikrinti, ar žmonija galėtų pakeisti asteroido judėjimo kryptį.

Specialiai tam sukurtas zondas tyčia atsitrenkė į Dimorfą – mažesnį dvinarės asteroido sistemos Didymo komponentą. Po smūgio Dimorfas pradėjo greičiau suktis aplink Didymą – orbita sutrumpėjo daugiau nei 30 min.

Šis bandymas parodė, kad vadinamasis kinetinis smūgis gali būti veiksmingas būdas apsaugoti Žemę nuo pavojingų asteroidų. Be to, misija suteikė svarbių žinių apie asteroidų sandarą ir smūgio poveikį, taip pat patvirtino, kad žmonija jau geba itin tiksliai valdyti kosminius aparatus.

DART tapo istoriniu momentu – pirmą kartą žmonės sąmoningai pakeitė dangaus kūno judėjimo trajektoriją.

17. Pigesnis kosmosas

Daugelį metų pagrindinė kosminių skrydžių problema buvo ne technologijos, o jų kaina. Vienkartinės raketos reiškė, kad po kiekvieno skrydžio itin brangi įranga būdavo prarandama.

„SpaceX“ šį požiūrį pakeitė – su raketa „Falcon 9“ pirmoji pakopa po pakilimo grįžta atgal ir nusileidžia vertikaliai, kad galėtų būti panaudota dar kartą. Dėl to keliskart sumažėjo krovinio iškėlimo į orbitą kaina ir gerokai išaugo paleidimų skaičius.

[[ge:lrytas:lrytas:40540231]][[ge:lrytas:lrytas:40540793]][[ge:lrytas:lrytas:40540989]]

Tai atvėrė kelią tokiems projektams kaip „Starlink“ – tūkstančių palydovų tinklui, kuris siekia užtikrinti beveik pasaulinę interneto aprėptį.

Kitas etapas – dar didesnė „Starship“ sistema. Ji turėtų dar labiau sumažinti skrydžių kainą ir sudaryti sąlygas gabenti didelius krovinius bei žmones į Mėnulį ir Marsą. Tačiau spartėjant kosmoso „užpildymui“ daugėja ir problemų – daugėja kosminių šiukšlių, o palydovai ima trukdyti astronominiams stebėjimams.

Todėl kosmoso prieinamumo augimas neatsiejamas nuo naujų taisyklių, skirtų kosminei aplinkai apsaugoti. Aišku viena – šiandien klausimas jau nebe „ar galime skristi“, o „kam ir kaip tuos skrydžius panaudosime“.

18. Kas suteikia svorį

Žvelgiant į pastarųjų dešimtmečių fizikos atradimus gali pasirodyti, kad didelių proveržių šiandien mažiau. Daug svarbių dalykų apie Visatą buvo išsiaiškinta anksčiau.

XX a. pradžioje fizika sparčiai keitėsi – buvo sukurta kvantinė teorija, atsirado Einsteino reliatyvumo idėjos ir išsiaiškinta atomo sandara. Vėliau mokslininkai toliau tyrinėjo, iš ko sudaryta medžiaga ir kaip veikia pačios mažiausios dalelės.

Ilgą laiką trūko vieno svarbaus atsakymo – kaip dalelės įgyja masę. Dar XX a. 7-ajame dešimtmetyje buvo pasiūlyta idėja, kad už tai atsakingas specialus laukas, o su juo susijusi dalelė pavadinta Higso bozonu. Ir tik 2012 m. ši dalelė pagaliau buvo aptikta užbaigiant ilgą, beveik pusę amžiaus trukusią paiešką.

Už šią idėją 2013 metais Nobelio premija buvo skirta Peteriui Higgsui ir François Englert’ui – ne už patį eksperimentinį atradimą, o už teorinę idėją, iškeltą beveik prieš pusę amžiaus ir galiausiai patvirtintą praktikoje.

19. Peršviestas pasaulis

Prieš kiek daugiau nei šimtmetį paleontologai, norėdami sužinoti, kas slypi tiranozauro kaukolės viduje, ją tiesiog perpjovė. Tai reiškė sunaikinti dalį labai vertingos fosilijos, tačiau kito būdo tuo metu nebuvo.

Tik taip buvo galima bent apytiksliai suprasti, kaip šis dinozauras matė ir jautė pasaulį. Situacija pasikeitė apie 2000-uosius, kai atsirado galimybė fosilijas tyrinėti jų nepažeidžiant. Mokslininkas Christopheris Brochu nusprendė tiranozauro kaukolę ne pjauti, o peršviesti rentgeno spinduliais.

[[ge:lrytas:lrytas:40792981]]

Kadangi kaukolė buvo milžiniška, jam teko naudotis ne ligoninės, o lėktuvų varikliams tikrinti skirtu skeneriu. Taip buvo sukurtas trimatis kaukolės vidaus vaizdas.

Paaiškėjo, kad tiranozauras turėjo gana dideles smegenis ir ypač gerai išvystytą uoslę. Tai padėjo geriau suprasti, kaip jis medžiojo ir orientavosi aplinkoje.

Po šio tyrimo kompiuterinė tomografija greitai tapo įprastu paleontologų įrankiu. Šiandien ja tiriamos fosilijos jų neardant, ieškoma paslėptų kaulų, analizuojama augimo struktūra ir kuriami skaitmeniniai modeliai.

20. Tamsioji materija

Didžioji Visatos dalis sudaryta iš dviejų paslaptingų komponentų – tamsiosios materijos ir tamsiosios energijos. Nors jų tiesiogiai nematome, per pastaruosius kelis dešimtmečius tapo aišku, kad tamsioji materija iš tiesų egzistuoja.

Iš to, kaip juda galaktikos ir žvaigždės, mokslininkai gali apskaičiuoti, kur jos turėtų būti ir kiek jos yra. Taip atsiskleidžia nematomas tinklas, kuris palaiko visą Visatos struktūrą.

Tačiau pačios tamsiosios materijos iki šiol nepavyko aptikti tiesiogiai.

Po 2012 m. atrastos Higso dalelės daugelis tikėjosi, kad netrukus bus aptikta ir dalelė, sudaranti tamsiąją materiją, tačiau šios viltys kol kas nepasiteisino.

Tai reiškia, kad šiandien geriau suprantame, kas tamsioji materija nėra, nei kas ji iš tiesų yra. Vis dėlto paieškos tęsiamos – kuriami jautresni prietaisai, tobulinami eksperimentai ir paleidžiami nauji teleskopai.

Tikimasi, kad atsakymas bus rastas greičiau nei per dar kelis dešimtmečius.

Parengta pagal BBC.

Ateitis yra dabar: didžiausi šio amžiaus laimėjimai, jau pakeitę pasaulį