Nuo katastrofos Černobylio atominėje elektrinėje balandžio 26-ąją sukanka 40 metų. Žurnalistas Vygantas Guiga buvo vienas tų vyrų, kurie 1986 metais buvo pasiųsti likviduoti avarijos Černobylio atominėje elektrinėje pasekmes.

Šis pasakojimas – iki šiol dar neskelbtos kraupaus įvykio detalės, sovietinio absurdo teatro užkulisiai, istoriniai dokumentai ir liudijimai. Šiandien – pirmoji reportažų ciklo dalis.

„Kuo skiriasi Nobelio premija nuo Černobylio premijos? Pirmoji duodama už įžymius mokslo, technikos ir kultūros pasiekimus, antroji – už tų pasiekimų pasekmių likvidavimą.“

Ši tragikomiška, netgi makabriška sentencija buvo pirmoji, kurią išgirdau 1986 metų liepos 1 dieną atsidūręs per keliolika kilometrų nuo vienos didžiausių praėjusio šimtmečio technogeninių katastrofų epicentro.

[[ge:lrytas:lrytas:37554761]]

Nuo tragiško momento – 1986 metų balandžio 26 dienos 1 val. 23 min. 47 sekundžių, kai nevaldomų sprogimų serija sudraskė į skutus Černobylio AE ketvirtąjį energetinį bloką ir nuklojo didžiulę teritoriją mirtinomis radioaktyviomis nuolaužomis, praktiškai sunaikino klestintį elektrinės darbuotojų miestą Pripetę su 50 tūkst. gyventojų, padarė negyvenamomis didžiules teritorijas, sujaudino ir vienaip ar kitaip palietė milijonus žmonių, buvo praėję vos du mėnesiai.

Černobylio katastrofos mastą ir pasekmes gerai apibūdina tas faktas, kad septynbalėje tarptautinėje branduolinių įvykių vertinimo skalėje jai buvo pripažinti visi 7 balai.

[[ge:lrytas:lrytas:40463925]][[ge:lrytas:lrytas:40507868]][[ge:lrytas:lrytas:41045656]][[ge:lrytas:lrytas:41429268]]

Po Japoniją sukrėtusio žemės drebėjimo tokia pat „garbė“ buvo suteikta Fukušimos atominei jėgainei.

Padėka nuo miesto – vaiduoklio

Įsivaizduoju, kaip atrodė Pripetė 1986 metų pavasarį. Tada daugiabučių, kurių gyventojai buvo evakuoti tarsi kelioms dienoms, o pasirodė, kad visam laikui, balkonuose dar plevėsavo skalbiniai, butuose mėtėsi skubiai bėgant palikti daiktai, dvokė šaldytuvai, kiemuose buvo galima užtikti naminių gyvūnų griaučių.

Miestas turėjo plėstis, nes iš numatytų 12 energoblokų buvo pastatyti ir veikė tik keturi, penktasis buvo baigiamas, jau stovėjo paruoštas ant gelžbetoninės platformos eilinis branduolinis reaktorius RBMK-1000, prie kurio neatsispyriau pagundai tada nusifotografuoti, buvo kasamos žemės šeštajam. Visi planai žlugo akimirksniu.

Mačiau, kaip atrodė Pripetė 1996-aisiais, po nuodingo dešimtmečio, tada jau lankiausi ne kaip Černobylio eilinis, o kaip „Lietuvos ryto“ žurnalistas. Viskas atrodė dar klaikiau nei 1986-aisiais.

Vaikščiojau po miestą vaiduoklį ir klausiau savęs – nejaugi aš tikrai turiu to mirusio miesto valdžios dokumentą – padėką, kurioje rašoma, kad „bendru Pripetės miesto partijos ir vykdomojo komitetų nutarimu kapitonui Guigai Vygantui pareikšta padėka už pasiaukojamus veiksmus likviduojant avarijos Černobylio AE pasekmes ir parodytą vyriškumą, profesinį meistriškumą...“

Padėka, kaip rodo dokumentas – jį visgi išsaugojau 30 metų, – man buvo pareikšta 1986 metų rugsėjo 9 dieną, likus kelioms dienos iki gimtadienio, kuris, žinoma, liko net mano paties nepastebėtas – tada tai buvo visiškai nesvarbu.

Dabar žiūrėdamas į tą dokumentą suvokiu – jokio didvyriškumo aš neparodžiau, nei miesto, nei žmonijos neišgelbėjau. Tačiau vis tiek savotiškai malonu. Panašių padėkų parsivežiau ir tebesaugau visą pluoštą. Tai mano gyvenimo istorija.

Per 10 metų miestas jau buvo apaugęs mišku, berželiai jau buvo prasimušę pro aptrupėjusių pastatų pamatus, balkonus, „okupavę“ aukštus miesto valdžios, kultūros rūmų, prekybos įmonių laiptus. Viskas susimaišė, griuvo, bluko net iš atminties. Kartu su mūsų, žurnalistų, ekskursija vaikščiojo ir vienas buvęs kadaise klestėjusios Pripetės gyventojas.

Jis su ašaromis akyse ieškojo buto, kuriame kadaise gyveno – ir negalėjo rasti. Viską, kas buvo įmanoma, sunaikino ne tik laikas, bet ir smalsuoliai, marodieriai, nuotykių ieškotojai. Išnyko ir užrašai ant pastatų fasadų, kadaise daryti radiacinės kontrolės tarnybų – 3, 5, 7, 10 rentgenų...

Visa tą fizinį ir moralinį pragarą teko išgyventi ne tik man, bet ir dešimtims tūkstančių žmonių, greitosiomis tų itin karštų 1986 metų vasarą surankiotų neretai naktiniais šaukimais iš karinių komisariatų, mobilizuotų iš visų Sovietų Sąjungos kampelių.

Katino Leopoldo nuotykiai

1986 metų spalio pabaigoje kaip paprastai buvau su savo žmonėmis Zelionyj Myso pamaininės gyvenvietės Černobylio AE darbuotojams statybos aikštelėje. Darbai ėjo į pabaigą, niekas jau itin neskubėjo. Buvo gana šalta. Daug žmonių būriavosi prie vienintelio gyvenvietėje spaudos kiosko – pirko vokus, pašto ženklelius, ir, žinoma, laikraščius – centrinius, Ukrainos, vietinius.

[[ge:lrytas:lrytas:1432308]]

Nustebau, kai staiga prie manęs priėjo kokių 8-10 metų mergytė, lengvai apsirengusi, sužvarbusi, išbalusi ir paprašė 20 kapeikų – mat norinti nusipirkti kalendoriuką.

Vaikų 30 km zonoje neturėjo būti. Galbūt mergaitė liko su seneliais, nusprendusiais mirti ten, kur gimė.

Manęs nenustebino, kad vaikas neprašė pinigų maistui. Černobylio katastrofos zonoje žmonėms trūko daug ko, išskyrus valgį – likvidatoriai buvo maitinami tarsi skerdimui skirti gyvuliai. Netgi mums, „partizanams“, prievartos šauktiniams, aprengtiems karinėmis uniformomis, parai maistui buvo skiriama daugiau kaip 3 rubliai – tais laikais ženkli suma. Laisvi, civiliai, darbininkai ir specialistai gaudavo maisto talonusų, kuriuos panaudodavo specialiose valgyklose.

Tie talonai laisvai „vaikščiojo“ tūkstančiais, niekas neklausdavo, ar jo pateikėjas „legalus“, ar koks apsimetėlis. Baigiantis Zelionyj Myso statyboms, gyvenvietėje jau veikė net keturios valgyklos, pastatytos iš suomiškų konstrukcijų.

Nors karininkai nebadavo, bet įdomumo dėlei, gavęs maisto talonų iš savo žmonių, dirbančių Černobylio mieste ir jo apylinkėse, netgi pačioje Pripetėje, pietavau civilių valgykloje keletą kartų ir aš.

Sriubos dubuo buvo didelis, su mėsos gabalais, jai pagardinti valgyklos moterys kiekvienam dar padėdavo ant padėklo visą grietinės indelį, antrasis patiekalas irgi buvo didelis, iš tikros mėsos, su bulvių, kruopų ar kitokiu garnyru, pagal tavo skonį. Buvo turtingas „švediškas stalas“, nuo kurio kiekvienas galėjo pasiimti įvairiausių vaisių, daržovių, pieno, kefyro, sulčių.

Taigi, jei manoji mergytė būtų buvusi alkana, ji būtų nuėjusi į bet kurią valgyklą, ir moterys, kurios ne visos žinojo, kur likimas nubloškė jų pačių vaikus po evakuacijos iš Pripetės ir radiacija užkrėstų kaimų, būtų ne tik mergytę pavalgydinusios, bet ir nupraususios jos murziną veiduką savo pačių ašaromis.

Bet mergytei tada reikėjo tiktai kalendoriuko. Supratau, kodėl. Ji veikiausiai dar nelabai suvokė, kodėl taip staiga pasikeitė jos gyvenimas. Ji norėjo turėti prisiminimą apie tuos siaubingus 1986-1987 metus.

Nežinau kodėl, bet po jos tokį pat kalendoriuką nusipirkau ir aš. Jis dabar, kai rašau, guli prieš mane. Jis 1987 metų. Vienoje pusėje kalendorius, kitose – spalvotas piešinukas: katinas Leopoldas, vienoje letenėlėje laikantis peliuką, Viršuje užrašas ukrainietiškai „Prigodi kota Leopolda“ (Katino Leopoldo nuotykiai).

Džiaugiuosi, kad jį išsaugojau. Kaip ir kitą, pirktą dar iki Černobylio odisėjos Utenoje, jame preciziškai, kiekvieną dieną tuo pačiu metu išbraukdavau dienas – nuo pirmosios iki paskutinės. Suskaičiavau – jų 165. Kare, koks ir buvo Černobylis, daugoka.

Dažnai prisimenu tą mažą mergytę. Dabar jai apie 40 metų. Kaip susiklostė jos gyvenimas? Gaila, to niekada nesužinosiu. Bet tikiuosi, kad ji laimingesnė už mus, 1986 metų „paladinus“.

Baisi tiesa nepaneigiama

1986 metų pavasarį ir vasarą sovietinė propaganda atkakliai neigė globalinį katastrofos pobūdį, aiškino katastrofą kaip nevertą didelio dėmesio techninę avariją, kurią nepagrįstai išpučia imperialistai. Socialistinio lagerio bei SSRS priešai.

[[ge:lrytas:lrytas:1432311]]

Buvo pripažįstama tik tai, ką neigti buvo beprasmiška – per sprogimą žuvo 2 žmonės, vėliau nuo gautų didelių radiacijos dozių per porą mėnesių mirė dar 28 žmonės, daugiausia gaisrininkai, spindulinė liga nustatyta 203 žmonėms, stacionarinio gydymo prireikė vos 30-čiai. Visi evakuotieji gavo kompensacijas, aprūpinti arba aprūpinami butais, visi turi darbą, visi apgaubti partijos ir vyriausybės rūpesčiu. Niekas nevalgo radiacija užteršto maisto, visi laimingi.

Tikrovė buvo visai kitokia. Tūkstančiu autobusų skubiai evakuoti tūkstančiai Pripetės gyventojų buvo pavėžėti apie 60 km nuo katastrofos epicentro, iki Ivankovo miesto, ir, galima sakyti, palikti likimo valiai. Butų jiems niekas nesiūlė, kiekvienas turėjo kovoti už save ir savo šeimas taip, kaip sugebėjo. Tiesa, kad per sprogimą žuvo tik 2 žmonės, tiesa, kad 31 žmogus mirė nuo spindulinės ligos per kitus porą mėnesių. Apie 80 žmonių, apšvitintų radioaktyviais izotopais, mirė per 15 metų.

Apie 60 tūkstančių „likvidatorių“ gavo dideles radiacijos dozes ir tapo ligoniais, neįgaliaisiais. Kai kuriais gana patikimais paskaičiavimais, visame pasaulyje nuo Černobylio avarijos daugiau ar mažiau nukentėjo keliolika milijonų žmonių, tarp jų daug vaikų. Tas sąrašas, be abejo, didės. Mokslininkų, medikų nuomone, daug ką lems būtent šie, „jubiliejiniai“ 2016 metai, mat, paties dažniausio ir bene pavojingiausio radioaktyvaus izotopo cezio-137 skilimo periodas – būtent 30 metų. Kokią tai turės įtaką radiacijos poveikį patyrusiems žmonėms, galbūt savo organizmuose dar tebenešiojantiems radioaktyvias daleles, kol kas niekas tiksliai pasakyti negali.

Viskas žinoma, išskyrus priežastis

Keista, kad jau trys dešimtmečiai sekundės tikslumu žinoma viskas, kas vyko Černobylio AE tą balandžio 26-osios naktį, tačiau tikrosios katastrofos priežastys taip ir lieka neaiškios.

Versijų buvo ir tebelieka nemažai. 1986 metais labai populiari buvo poetinė, biblinė, mistinė versija. Apreiškime Jonui, arba Apokalipsėje, sakoma: „Ir sutrimitavo trečiasis angelas. Tada iš dangaus nupuolė didelė žvaigždė, liepsnodama tarsi deglas, ir nukrito ant trečdalio upių ir ant vandens šaltinių. Žvaigždės vardas yra Metėlė.

Ir pavirto trečdalis vandenų į metėlę, ir daugybė žmonių numirė nuo apkartusio vandens.“ Čia, matyt, reikia pridurti, kad metėlė – tai kartusis kietys, kitaip paprastasis pelynas, ukrainietiškai – černobyl. Kuo ne paaiškinimas? Dievo bausmė už žmonių nuodėmes, tarpinė, prieš Paskutinįjį teismą.

Būta ir kitokių versijų – nuo žemės drebėjimo tą naktį iki ateivių.

[[ge:lrytas:lrytas:1432310]]

Bet visa tai tik gražios pasakos. Iki 1991 metų Sovietų Sąjungoje buvo laikomasi įsikibus versijos, kad „saugiausias pasaulyje“ sovietinis atominis reaktorius sprogo dėl personalo aplaidumo, reaktoriaus eksploatavimo taisyklių nusikalstamo ignoravimo. Iš tikrųjų, tą tragišką naktį elektrinės personalas klaidų padarė nemažai.

Atliekant jau ne pirmą kartą planinį reaktoriaus valdymo testą buvo persistengta: atjungtos beveik visos automatiškai valdomos saugaus reaktoriaus darbo sistemos. Kai susigriebta, kad reaktorius tapo nebevaldomas, buvo vėlu ką nors daryti, nes lėmė akimirkos.

„Kaltųjų“ bylos ilgai neužtruko. Netrukus 10 metų į kalėjimą iškeliavo buvę Černobylio AE vadovai – direktorius V.Briuchanovas, vyriausiasis inžinierius N.Fominas, jo pavaduotojas A.Diatlovas. Žemesnio rango vadovai gavo mažesnes bausmes, bet irgi buvo suimti teismo salėje.

1991 metais situacija kardinaliai pasikeitė. Pripažinta, kad personalo klaidos, kad ir kokios sunkios bebūtų, nieku gyvu neturėjo lemti tokios baisios katastrofos. Kalta pati reaktoriaus RBMK-1000 konstrukcija. Ji turėjo daug trūkumų, kurie tam tikromis sąlygomis tapo mirtinai pavojingi.

Reaktorius turėjo per didelį teigiamą garo efektyvumo koeficientą ir vadinamąjį „galinį efektą“, kurį lėmė reaktoriuje naudotų valdymo ir saugumo strypų konstrukcijos ypatumai. Tie strypai susidėjo iš dviejų dalių. Viršutinė 7 m ilgio dalis buvo pagaminta iš neutronus sugeriančios medžiagos, apatinė 5 m – iš grafito.

Pastaroji dalis reikalinga tam, kad ištraukiant strypą iš reaktoriaus kanalo jis neužsipildytų vandeniu, kuris gerai sugeria neutronus ir tai gali sutrikdyti branduolinių reakcijų tėkmę, reaktoriaus nepertraukiamą darbą.

Reaktoriaus saugumo sistemos veikia, kai reaktoriaus galingumas nekrinta žemiau tam tikros ribos. Tą naktį ši sąlyga buvo ignoruota. Branduolinė reakcija vyko per žemai, kad ją galėtų pasiekti ir reguliuoti neutronus sugeriantys reaktoriaus valdymo strypai. Nesileidžiant į atominės fizikos sferą, tepasakysime, kad reaktoriuje branduolinės reakcijos metu išsiskirią dviejų rūšių neutronai – tie, kurie atsiranda ir išnyksta tą pačią akimirką, ir jų „atplaišos, kurios „gyvena“ dar keletą ar keliolika sekundžių. Lėtieji neutronai ir užtikrina normalų, valdomą reaktoriaus darbą.

Kai reaktoriaus valdymą „perima“ akimirksnio neutronai, tai jau atominė bomba. Tai ir nutiko tą naktį Černobylio AE.

Manoma, kad ketvirtajame bloke akimirksniu įvyko keletas sprogimų. Pirmuosius sukėlė netikėtai išaugęs reaktoriaus galingumas, kai užvirė ir sprogo reaktoriaus aušinimo kanaluose cirkuliavęs vanduo. Tie sprogimai numetė nuo reaktoriaus jį dengusią 2000 tonų sveriančią švininę plokštę, vadinamą biologine apsauga.

Akimirksniu išgaravus vandeniui, pakilus pragariškam karščiui, reaktoriuje prasidėjo nekontroliuojama branduolinė reakcija, įvyko branduolinis sprogimas. Taip teigiantys atominės fizikos specialistai tvirtina, kad joks garo, hidraulinis sprogimas nebūtų turėjęs jėgos suplėšyti ir išmėtyti po didžiulę teritoriją visą reaktorių su tūkstančius tonų sveriančia gelžbetonine šachta.

Tų įvykių liudininkai pasakoja, kad tikėjimas atominės elektrinės saugumu buvo toks didelis, jog ilgai niekas nenorėjo patikėti tuo, ką matė savo akimis.

Daugelio neįtikino netgi tas faktas, kad elektrinės teritorijoje mėtėsi didžiuliai grafito gabalai, o grafitas galėjo atsirasti tik iš sugriauto reaktoriaus. Visi manė, kad tai išmėtytas grafitas, kuris buvo paruoštas naujam, dar tebestatomam penktajam reaktoriui. Kol buvo įsitikinta, kad nuo grafito sklinda šimtai ir tūkstančiai pražūtingų rentgenų...

Ir visą šią atominę košę teko srėbti tūkstančiams per prievartą į pragarą grūdamiems „likvidatoriams“, nes didelė apdairesnių elektrinės darbuotojų dalis paprasčiausiai tą pačią naktį spruko kuo toliau nuo atominės elektrinės ir Pripetės.

Černobylio užrašai. Dingęs miestas ir katinas Leopoldas 1-oji dalis