Nuo katastrofos Černobylio atominėje elektrinėje balandžio 26-ąją sukanka 40 metų. Žurnalistas Vygantas Guiga buvo vienas tų vyrų, kurie 1986 metais buvo pasiųsti likviduoti avarijos Černobylio atominėje elektrinėje pasekmes.

Šis pasakojimas – unikalus savo prigimtimi. Tai – neskelbtos kraupaus įvykio detalės, sovietinio absurdo teatro užkulisiai, istoriniai dokumentai ir liudijimai.

Anksčiau žurnalisto darbas suvesdavo mane su buvusiais černobyliečiais įvairiuose Lietuvos rajonuose. Būdavo, eini per Uteną, Ukmergę, Ignaliną ar Molėtus, ir tave sustabdo, užkalbina, primena, kad buvome susitikę Černobylyje.

Statistiniais duomenimis, Černobylio katastrofos likvidavimo darbuose dalyvavo apie 8000 Lietuvos gyventojų. Aišku, kad šiandien jų liko gerokai mažiau. Nežinau tikslaus skaičiaus, tai nėra mano veiklos sfera, bet žinau, kad problemų dėl Černobylio turi ne tik patys černobyliečiai, bet ir jų šeimų nariai, ypač vaikai.

[[ge:lrytas:lrytas:240866]]

Dažniausiai susitinku ir pasikalbu su likimo draugu Robertu Busila. Jam, galima sakyti, pasisekė dar mažiau negu man. Vyras dėl biurokratinių nesusipratimų 1986-1987 metais atidavė Černobyliui net 8 mėnesius.

Kai susitinkame, turime nusistovėjusį ritualą. Kuris nors žvaliai klausiame: kaip tu patekai į Černobylį?

[[ge:lrytas:lrytas:39374910]][[ge:lrytas:lrytas:39714414]][[ge:lrytas:lrytas:40086341]][[ge:lrytas:lrytas:41045656]]

Kitas liūdnai atsako: „Kaltas, buvau praradęs budrumą...“

Ir netrukus abu kvatojamės. Budrumas tada buvo niekuo dėtas. Tiesiog tais laikais pareigos supratimas buvo kitoks.

Pažintis su atomu – dar iki Černobylio

1984 metais atlikau žurnalisto praktiką „Tiesos“ laikraščio redakcijoje. Su redaktoriumi Albertu Laurinčiuku pabendrauti tada artimiau neteko, jis tuo metu buvo komandiruotėje užsienyje. Sugrįžo tik balandžio pabaigoje, kai mano komandiruotės laikas baigėsi.

Pirmąją dalį skaitykite čia.

Vieną paskutinių savo praktikos dienų kiūtinau skersai Katedros aikštę link Maironio gatvės, kur name ant kampo buvo „Tiesos“ redakcija. Žiūriu – priekyje ateina A.Laurinčiukas. Nemaniau, kad jis apie mane žino. Žinojo.

Pasakė: „Skaičiau jūsų rašinius. Siūlau baigus mokslus ateiti dirbti pas mus. Rudenį steigiame Rytų Aukštaitijoje savojo korespondento etatą Utenoje. Normalias darbo sąlygas, butą garantuoju. Pagalvokite ir sutikite.“

Buvo ir kitokių pasiūlymų, nes žurnalistikos, kaip ji tada buvo suprantama, mokiausi tuomečiame Leningrade, aukštojoje mokykloje, dvimečiame skyriuje, kaip jau turįs vieną aukštąjį išsilavinimą, įgytą Vilniaus universitete – buvau diplomuotas filologas, lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojas.

Bet A.Laurinčiukas nugalėjo. 1984 metų rudenį jau buvau „Tiesos“ laikraščio žurnalistas. Mano veiklos regionas buvo didelis – Utenos, Ukmergės, Molėtų, Kupiškio, Rokiškio, Švenčionių, Širvintų, Ignalinos rajonai. Darbas buvo nenuobodus. Komandiruotės paprastai nesibaigdavo. Kelionės autobusu po nuostabias Rytų Aukštaitijos vietoves, nakvynės kukliuose rajonų centrų viešbučiuose, įdomių temų ieškojimas nepaliko vietos jokiam liūdesiui dėl bėgančių metų.

Buvo viena problemėlė – tais laikais patekti provincijoje dirbančiam žurnalistui į pagrindinio šalies laikraščio puslapius nebuvo lengva. Medžiagos kartais redaktorių stalčiuose pragulėdavo ir mėnesį. Kartą su kolegomis pajuokavau, kad medžiaga, pragulėjusi mėnesį su būriu vyrų, neišvengiamai tampa prostitute.

Ir staiga atsirado temos, kurių redaktoriai jau negalėjo kišti į stalčius. Tos temos – tai Ignalinos atominės elektrinės darbas, atomininkų miesto Visagino, tada vadinto Sniečkumi, gyvenimas ir problemos. Tai buvo aktualu ir svarbu. Ir Lietuvos gyventojams įdomu.

Pamenu, pirmą kartą važiuoti kartu į Ignalinos AE pakvietė žinomas Lietuvos radijo ir televizijos žurnalistas Skirmantas Pabedinskas. Be savo transporto iki elektrinės nukakti buvo sunku, o Utenos televizijos punktas automobilį turėjo.

Buvo žiema, bet ir AE, ir atomininkų gyvenvietė padarė šiltą įspūdį ir perkeltine, ir tiesiogine prasme. Elektrinė gamino ne tik elektros energiją, bet ir šilumą, kuri liejosi per kraštus. Šiluminė trasa iš AE į gyvenvietę netgi nebuvo paslėpta po žeme, šilumos nuostoliai, regis, nieko nejaudino. Jos visur buvo perteklius.

Mano apsilankymai AE su kolegomis ir be jų dažnėjo. AE – uždaras, beveik slaptas objektas, bet mes, žurnalistai, čia nesijautėme svetimi. Žinojome, ką glavlitas leidžia rašyti ir rodyti, ką draudžia. Atominės elektrinės direktoriaus priimamajame mus šypsodamasi pasitikdavo sekretorė – stotinga mergina su stora, rusvų plaukų kasa, vardu Rasa.

Kol gerdavome jos paruoštą kavą, atsidarydavo direktoriaus kabineto durys ir mes būdavome pakviečiami į vidų. Valandas laukti nereikėjo niekada. Iš pradžių Ignalinos AE vadovavo Nikolajus Lukoninas, 1985 metais jį pakeitė Anatolijus Chromčenka, bet bendrauti su visais buvo lengva ir paprasta. Jei direktorius būdavo labai užsiėmęs, o tai būdavo retai, mus pavesdavo elektrinės vyriausiajam inžinieriui Genadijui Negrivodai.

Suprantama, mes norėdavome patekti į pačią elektrinę, į jos valdymo pultą, į patalpą virš reaktoriaus, kur stovėdavo branduolinio kuro kasečių pakrovimo į reaktorių ir iškrovimo panaudotų kombainas, iš kur matėsi du galingi garo turbogeneratoriai, gaminantys elektros energiją, niekas neslėpė nuo mūsų ir panaudotų kuro kasečių saugojimo baseino, tada dar beveik tuščio.

Jokių problemų – mums duodavo baltus kombinezonus, baltas kepuraites, guminius antbačius, palydovą iš atominės elektrinės specialistų – ir eikite, žiūrėkite, fotografuokite, filmuokite. Tiesa, be galo ilguose koridoriuose buvo galima sutikti tokį pat baltai vilkintį vyrą su pistoletu dėkle prie diržo, bet ir tai neatrodė nenormalu. Juk buvo aišku, kur esame.

Suprantama, mes, žurnalistai, neieškojome trūkumų, nė į galvą neatėjo ką nors kritikuoti. Aš pats tada apie atominę energetiką nežinojau nė tūkstantosios dalies to, ką žinau dabar. Vis dėl to pavykdavo išgauti kai kurių įdomesnių žinių, žinoma, sau, ne spaudai, kad atliekamas nuolatinis aplinkos stebėjimo monitoringas ir būna, kad aplinka užteršiama radionuklidais, kad apšvitinami darbininkai smulkių ir didesnių gedimų remonto metu.

Dabar kai girdžiu, kad atominėje elektrinėje ir apie ją yra natūralus gamtinis radiacinis fonas, mane ima juokas – šitaip dar niekada ir niekur nėra buvę.

Kartą išgirdau pasakojimą, kad atominės elektrinės pirmojo energobloko statybos metu (antrasis buvo dar tebestatomas), žuvo nemažai žmonių. Įsidėmėjau šią temą, ir ja pasidalijau su skaitytojais jau laisvoje Lietuvoje, 1993 metais, kai dirbau žurnalistu „Lietuvos ryte“.

Iš 1985-1986 metų pirmosios pusės apsilankymų Ignalinos AE man labiausiai įsiminė vienas. Sėdėjau pirmojo energetinio bloko reaktoriaus ir garo turbinų valdymo salėje, kalbėjausi su pamainos vyrais, stebėjau daugybę belangės, bet gerai apšviestos ir ventiliuojamos patalpos sienas nuklojusius informacinius ekranus su diagramomis, skaičiais, simboliais.

Staiga ekranuose prasidėjo kažkokia velniava – kaip kaleidoskope ėmė keistis vaizdai, skaičiai, vieni ekranai žiebėsi, kiti geso. Tai tęsėsi keliolika sekundžių.

[[ge:lrytas:lrytas:1438614]]

Pamainos viršininkas mane nuramino: esą, tai šėlioja automatinius bloko valdymo procesus aptarnaujanti informacinė skaičiavimo sistema „Skala“, kuri paleidus antrąjį energobloką būsianti pakeista galingesne ir tobulesne „Titan“. Jeigu aš tada būčiau žinojęs, ką gali padaryti nekontroliuojamas branduolinis reaktorius net per šimtąsias sekundės dalis...

Atominis milžinas laukė progos

Branduolinė energija buvo tiriama ir tobulinama visų pirma kariniais tikslais. Bet tai nereiškia, kad nebuvo galvojama, kaip ją pritaikyti ir geriems darbams. Taip dėl įvairų šalių mokslininkų tyrimų gimė branduolinės bombos sūnus – branduolinis reaktorius, įrenginys, skirtas organizuoti valdomai nepertraukiamai branduolinei grandininei reakcijai, kurią visada lydi milžiniškos energijos išsiskyrimas. Atsirado atominės elektrinės.

Tų elektrinių darbo principas iš pažiūros labai paprastas. Reaktoriuje išsiskirianti šiluma verčia per jį tekantį vandenį garu, kuris siurbliais perduodamas ant garo generatorių menčių, o tos besisukdamos gamina elektros energiją ir šilumą.

Ilgą laiką Sovietų Sąjungoje branduoliniai reaktoriai buvo laikomi absoliučiai saugiais ir net vadinami „Tulos samovarais“ (virduliais). Bet atominis milžinas niekada nemiegojo. Jis tik kantriai laukė progos mirtinam smūgiui.

Įvairių ekscesų, didesnių ir mažesnių, su žmonių aukomis ir be jų, atominėse elektrinėse iki Černobylio katastrofos būta ir Sovietų Sąjungoje, ir JAV, ir Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, ir kitose branduolinėse valstybėse.

Domėdamasis šiuo klausimu, padariau netikėtą išvadą: sovietų spauda, radijas ir televizija skirdavo didžiulį dėmesį, pavyzdžiui, JAV baltojo primuštam juodaodžiui, bet beveik neskirdavo dėmesio atominiams incidentams tos ar kitos šalies atominėse jėgainėse. Ta tema buvo tabu. Ji buvo sovietinės propagandos prisiminta jau po Černobylio, pasiteisinimui, girdi, ten dar blogiau nei pas mus.

Pirmasis pasaulyje branduolinis reaktorius buvo sukonstruotas ir paleistas 1942 metais JAV, vadovaujant garsiajam fizikui Enrikui Fermiui. 1946 metais jį pasigamino ir išbandė Kanada. Tų pačių metų pabaigoje gana primityvų branduolinį reaktorių F-1 paleido ir sovietai.

Sovietų Sąjungoje atominė bomba ir jos gabenimo priemonės buvo prioritetinis dalykas, bet į „taikų atomą“ iš pradžių žiūrėta kreiva akimi. Persilaužimą pasiekti padėjo atomininko akademiko Igorio Kurčiatovo autoritetas. Kai vieno SSKP CK politinio biuro posėdžio metu vienas galingasis paklausė, o velniams mums tų atominių elektrinių reikia, ką jos mums duos, I.Kurčiatovas atsakė tiesiai ir ciniškai: 20-30 metų jų mums nereikės, nieko jos mums neduos. Vėliau prireiks. I.Kurčiatovo autoritetas buvo toks didelis, kad daugiau klausimų niekam nekilo.

Pirmoji Sovietų Sąjungoje atominė elektrinė su urano bei grafito reaktoriumi buvo paleista bemaž 30 metų iki Černobylio katastrofos, 1954 metais Obninske. Ji ir tapo patikimumo bei saugumo simboliu. Po jos atominės elektrinės įvairiuose Sovietų Sąjungos regionuose dygo kaip grybai po lietaus.

1987 metų pradžioje Sovietų Sąjungoje veikė 42 energoblokai, buvo statomi dar keliasdešimt reaktorių, nors kai kurių paleidimas dėl Černobylio katastrofos buvo nukeltas ar pristabdytas. tarp pastarųjų, beje, atsidūrė ir antrasis Ignalinos AE energoblokas. Jis turėjo būti paleistas 1986 metais, bet dėl Černobylio katastrofos ėmė gaminti produkciją tiktai 1987 metų rugsėjo paskutinę dieną.

Ignalinos rekordininkė

Prieš 30 metų Sovietų Sąjungoje buvo tikras atominių elektrinių statybos bumas. Veikiantys reaktoriai dirbo visu pajėgumu, karštligiškai visoje šalyje buvo kasami pamatai naujoms atominėms jėgainėms. Pramonės įmonės nespėjo gaminti joms įrenginių, statybos strigo, buvo stabdomos, bet tai atominės energetikos šalininkų neatšaldė.

Planai buvo grandioziniai. Antai, Černobylio AE turėjo susidėti net iš 12 RBMK – 1000 tipo reaktorių. Spėta paleisti vos keturis.

Tuo metu Sovietų Sąjungoje buvo sukonstruoti ir statomi dviejų tipų branduoliniai reaktoriai: pradėti gaminti dar esant gyvam I.Kurčiatovui – kanalo tipo šiluminiai neutronų vandens-grafito branduoliniai prietaisai RBMK ir VVER – reaktorius, kuriame garas elektrą bei šilumą gaminančioms turbinoms sukti buvo paruošiamas ne kanaluose, o tiesiog reaktoriaus korpuse.

Pastarieji buvo daug brangesni nei RBMK, jie beveik iki galo turėjo būti sumontuoti vienoje gamykloje, iškildavo sunkumų pervežant, statant kolosalią konstrukciją į iš anksto paruoštą šachtą, buvo nepatogūs eksploatuoti, nes keičiant atominio kuro kasetes turėjo būti ilgam laikui sustabdyti, tuo tarpu kai RBMK atominis kuras buvo keičiamas reaktoriui visai normaliai dirbant. Todėl VVER buvo pastatyta vienetai.

Negalima sakyti, kad sovietų atominės fizikos korifėjai buvo bepročiai. I.Kurčiatovo mokiniai akademikai Nikolajus Doležalis (miręs 2000 m.) ir Anatolijus Aleksandrovas (miręs 1994 m.) suprato, koks įnoringas ir neprognozuojamas jų branduolinis „kūdikis“. N.Doležalis dar 1979 metais sovietinėje spaudoje išreiškė nuogąstavimus dėl atominių elektrinių su RBMK tipo reaktoriais statybos tankiai gyvenamoje europinėje SSRS dalyje.

Bet susilaukė griežto savo kolegos akademiko A.Aleksandrovo atkirčio. N.Doležalis spaudimo neatlaikė, galiausiai netgi sutiko tapti RBMK „tėvu“, prisiėmė šio reaktoriaus generalinio konstruktoriaus vardą. Po Černobylio išgyvenęs dar 14 ilgų metų, jis vargu ar tuo didžiavosi. Galėjo teisintis nebent tuo, kad tokia buvo „partijos ir vyriausybės“ valia.

Atominės jėgainės su RBMK tipo reaktoriais dygo viena po kitos: Černobylio, Kursko, Leningrado, Smolensko, Ignalinos, Kostromos... Sąrašas ilgas. Dėl skubos, darbo jėgos kvalifikacijos (jas statė dažnai kareiviai iš „strojbatų“), prastos įrenginių kokybės visos jos turėjo problemų, kurios buvo kruopščiai slepiamas, išskyrus gal vieną kitą atvejį, kai bėda paliesdavo, sakykim, daugiamilijoninį Leningradą.

Ignalinos AE, galima sakyti, „pasisekė“. Joje buvo numatyta pastatyti 4 pačius galingiausius pasaulyje RBMK – 1500 tipo branduolinius reaktorius. Įdomu, kad pirmasis energoblokas Ignalinos AE buvo paleistas beveik tuo pat metu, kaip ir pasaulį sukrėtęs ketvirtasis Černobylio – l983 metų gruodį. Laimei, nė viena iš tų elektrinių šiandien nedirba, nors abi kelia daugybę problemų, pirmoji – Lietuvai, antroji Ukrainai ir, ko gero, pasauliui.

Tada, 1986 metais, aš visos tiesos, kaip ir dabar, nežinojau, buvau švarus ir nekaltas kaip prieš Viešpaties paveikslą uždegta žvakelė, bet sovietinei sistemai tai nesutrukdė pasiųsti mane su tūkstančiais kitų ilgiems mėnesiams taisyti pasaulinio masto klaidų – pasiuntė žurnalistą į pasaulinės katastrofos epicentrą be teisės ką nors rašyti. Didesnės bausmės žurnalistui ir būti negali.

1987 metų pradžioje per SSSR centrinę televiziją buvo parodytas pirmas bent šiek tiek tiesos apie Černobylio katastrofą atskleidęs televizijos filmas „Įspėjimas“. Tada nesupratau, kodėl televizijos operatoriaus kamera kelioms sekundėms stabtelėjo ties mano veidu .

Neseniai tą filmą suradau internete ir pažiūrėjau dar kartą. Tarsi supratau, kuo sudominau filmo kūrėjus – žmogus blaivus, nusiskutęs, veidas ramus. Tokių tada Černobylyje buvo nedaug.

Pirmąją dalį skaitykite čia.

Černobylio užrašai. Atominės bombos sūnus 2-oji dalis