Nuo katastrofos Černobylio atominėje elektrinėje balandžio 26-ąją sukanka 40 metų. Žurnalistas Vygantas Guiga buvo vienas tų vyrų, kurie 1986 metais buvo pasiųsti likviduoti avarijos Černobylio atominėje elektrinėje pasekmes.

Šis pasakojimas – neskelbtos kraupaus įvykio detalės, sovietinio absurdo teatro užkulisiai, istoriniai dokumentai ir liudijimai.

Regis, pasirinkau pačią taikingiausią profesiją. Neturėdamas nė penkerių metų išmokau skaityti ir rydavau knygas dažnai prie balanos, nes žibalo tais laikais trūko, o su elektra susipažinau jau gerokai vyresnis.

Pamenu, tą silpnutę, nuolat gęstančią ir mirkčiojančią šviesą gamino prie Mūšos upės užtvankos pastatyta mažytė Švobiškio elektrinė. Mažytė, bet tokia svarbi, kad jos nuotrauka puikavosi Lietuvos geografijos vadovėlyje. Tai buvo pokaris.

[[ge:lrytas:lrytas:23867334]]

Nežinau kodėl, bet man visada buvo primetama kario pareiga. Paskaičiavau, kad su karine uniforma, tiesa, karininko, per savo gyvenimą pravaikščiojau daugiau kaip trejus metus.

Baigęs Vilniaus universitetą, Filologijos fakultetą, vietoje normalaus paskyrimo gavau šaukimą tarnauti sovietinėje kariuomenėje. Man suteikė leitenanto laipsnį ir pasiuntė į Komiją, kur gilioje taigoje porą metų vadovavau būriui, saugojančiam griežto režimo pataisos darbų koloniją. Grįžau į Lietuvą jau su trimis žvaigždutėmis antpečiuose – vyresniuoju leitenantu. Maniau, užteks to karo.

[[ge:lrytas:lrytas:30570597]][[ge:lrytas:lrytas:31140827]][[ge:lrytas:lrytas:34535248]][[ge:lrytas:lrytas:34702191]]

Bet kiti manė kitaip. 1978 metais dirbdamas Panevėžyje buvau paimtas 2 mėnesių mokymams, kurie vyko pagal kuopos vadų paruošimo programą. Mokymai vyko tuomečio Leningrado priemiestyje Petrodvorece, kitaip Peterhofe, S.Kirovo aukštojoje karo vadų mokykloje.

Į tą pačią karo mokyklą vėl patekau po poros metų. Tada jau turėjau atsargos kapitono laipsnį, ir mane nusprendė patobulinti iki bataliono štabo viršininko. Patobulino.

Tuos apmokymus, kaip tada vadinta, „sborus“, prisimenu beveik su malonumu. Didelio muštro nebuvo, pasėdėdavome klasėse, apžiūrinėdami kokį ginklą, su žemėlapiais išvažiuodavome į poligoną, truputį pašaudydavome iš Kalašnikovo automato ar kulkosvaidžio, kokią kovinę granatą nusviesdavome.

Bet vakarai būdavo laisvi, ir laukė nuostabūs pasivaikščiojimai po carų vasaros rezidencijos valdas – garsiuosius fontanus, parką, rūmus. Poilsio dienomis būtinai elektrotraukiniu važiuodavome į Leningradą – tada „partizanams“ bilietų priemiestiniams traukiniams nereikėjo, o Ermitaže įsigijus bilietą už 5 kapeikas galima buvo nors visą dieną gėrėtis pasaulinio meno šedevrais, be to, įėjimas buvo be eilės.

Maniau, kad tuo mano kariniai nuotykiai ir baigėsi. Kapitono laipsnis buvo paskutinis, kurį tada galėjo gauti ne profesionalas karys, buvau tikras, kad „komdivo Čapajevo“ iš manęs niekas daryti neketina.

Bet likimas pasisuko kitaip.

Netikėtai – šaukimai į karinį komisariatą

1986 metais dirbdamas „Tiesos“ redakcijoje staiga gavau šaukimą vasario 20 dieną 10 val. atvykti Į Utenos karinį komisariatą. Buvo nurodytas tikslas – patikslinti dokumentus. Nuvykus buvo pasakyta, kad keičiama mano karinės įskaitos specialybė. Iki tol buvau motošaulys.

Nenustebau, nes atrodė logiška, juk esu žurnalistas. Taigi, moku bendrauti su žmonėmis. Net neatėjo į galvą, kad tokia aplinkybė gali tapti pagrindu ir toliau manipuliuoti per karinius reikalus mano likimu.

Rezultatų ilgai laukti neteko. Įvykus Černobylio avarijai, įdėmiai stebėjau, kaip gegužės 14 dieną per programą „Vremia“ Michailas Gorbačiovas, liūdnas, juodu kostiumu, pasakojo apie „didelę tarybinę liaudį ištikusią tragediją“. Mačiau vaizdus, kaip link Černobylio AE lekia gaisrinės, greitosios pagalbos automobiliai, cementą gabenantys sunkvežimiai, autobusai su žmonėmis, ir net į galvą neatėjo, kad į tą pragarišką karuselę netrukus būsiu įsuktas ir aš.

Nieko blogo negalvojau ir tada, kai birželio viduryje gavau šaukimą atvykti į Utenos karinį komisariatą medicininei komisijai. Kai po savaitės gavau šaukimą ruoštis apmokymams, irgi žinią priėmiau ramiai. Apie Černobylį net nepagalvojau – kam aš ten, niekam tikęs humanitaras, būčiau reikalingas?

[[ge:lrytas:lrytas:1432303]]

Šioks toks įtarimas kilo tada, kai atvykęs anksti rytą prie karinio komisariato radau laukiančią Utenos rajono kompartijos pirmojo sekretoriaus Vytauto Tvarijono „Volgą“ su jo asmeniniu vairuotoju. Ta „Volga“ turėjo mane ir dar vieną kandidatą į šauktinius bei lydintį komisariato karininką nuveržti į Telšius, kur būsią viskas paaiškinta. Iki tol apie Černobylį niekas nesakė nė žodžio.

Iš mūsų dviejų vienas turėjo vykti į tariamus mokymus, o kitas grįžti namo prie įprasto gyvenimo.

Diena pasitaikė šaltoka, karinio komisariato atstovas visą tolimą kelią iki Telšių tauškė niekus apie sovietinį futbolą, matėsi, kad jo smegenys nieko rimtesnio negimdo. Įgriso iki gyvo kaulo.

Telšių rajono kariniame komisariate paaiškėjo, kad čia surinkti visi atsargos karininkai, kandidatai į įvairaus rango vadus formuojamam Pabaltijo karinės apygardos karo statybininkų būriui, siunčiamam likviduoti avarijos Černobylio atominėje elektrinėje padarinių. Supratau, kad juokai menki. Neabejojau, kad į Uteną aš grįšiu negreitai. Taip ir atsitiko. Su manimi atvežtas vienos Utenos įmonės partinės organizacijos sekretorius grįžo, o aš tapau „likvidatoriumi“.

Tada mes, keliolika atsargos karininkų lietuvių, negalėjome žinoti, kad prieš keletą dienų buvo priimtas SSKP CK politinio biuro, sovietinės vyriausybės ir sovietinių profsąjungų nutarimas septyniose karinėse apygardose suformuoti sukarintus statybininkų būrius po 500 žmonių ir pasiųsti juos į nelaimės zoną pusei metų. Tai jau buvo ne mokymai.

Pagal to meto įstatymus mokymai galėjo trukti ne ilgiau kai 2 mėnesius. Pasirodo, Černobylis daugelį įstatymų tiesiog nušlavė. M.Gorbačiovo perestroika pasirodė esanti fikcija, žmogus, jo teisės kaip ir anksčiau buvo niekas, šlamštas. Politinis sprendimas buvo įvykdytas, žmonės mobilizuoti, o kaip jie gyvens, dirbs, kiek už tokį pražūtingą darbą ir kas mokės – buvo visai nereikšmingi klausimai, apie kuriuos ilgus mėnesius net aukščiausio rango generolai nieko mums negalėjo pasakyti.

Mobilizuojami į Černobylį rinkosi girti

Tą dieną, birželio 19, mes, visi Černobylio katilui atrinkti atsargos karininkai, surinkti iš įvairių Lietuvos miestų ir rajonų, paskubomis buvome perrengti naujomis, bet labai seno pavyzdžio karinėmis uniformomis, į kurias įėjo ir kerziniai auliniai batai su dvejais autais bei milinės, buvome nuvežti į už Telšių kažkokiame lauke įrengtą mobilizacijos punktą, kur netrukus turėsią atvykti mūsų būsimi pavaldiniai.

Keletą dienų šlaistėmės po miškus ir krūmus be jokio tikslo. Visus ėmė siutas: kaip tik tomis dienomis prasidėjo futbolo pasaulio čempionatas, o mes – be radijo, be televizijos, be darbo, be aiškaus tikslo, akli kaip kačiukai.

Po truputį susipažinome. Paaiškėjo, kad Pabaltijo karinės apygardos statybininkų būrys bus sudarytas iš maždaug 500 žmonių, surinktų Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Aukščiausia vadovybė – keturi kadriniai majorai: vadas – A.Kovbasa, štabo viršininkas – E.Grigaliūnas, vado pavaduotojas užnugario klausimams – V.Tupinevičius, pavaduotojas politinei daliai, „zampolitas“ – V.Chlebosolovas. Dalinys suskirstytas į 4 kuopas, kurių vadai ir pavaduotojai mes, atsargos karininkai, visi lietuviai. Būrių vadais buvo atsiųsti kadriniai puskarininkiai.

Pagaliau atėjo mobilizacijos diena. Išvakarėse miške buvo pastatytos kelios didžiulės palapinės, apdengtos maskuojančiu tinklu. Vienas gerai mobilizacijos reikalus išmanantis Telšių garnizone tarnaujantis karininkas patarė prie palapinių pastatyti bent keletą didelių kibirų su šaltu vandeniu – prireiksią. Jis žinojo, ką sako.

Netrukus į mobilizacijos punktą ėmė plūsti autobusai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos. Iš jų lipo žmogystos, beveik visi užsimiegoję, girti, pagirioti. Visi puldavo prie kibirų su vandeniu, teko net keletą kartų siųsti sunkvežimį į karinį dalinį papildyti atsargų. Šiek tiek atsigavę vyrai buvo registruojami, rengiami karinėmis uniformomis, jų drabužiai buvo dedami į specialius maišelius ir atiduodami saugoti iki „misijos“ pabaigos.

Kitos dvi dienos praėjo sprendžiant įvairius klausimus, formuojant karinį sąstatą, turintį mus nugabenti į nuolatinės dislokacijos vietą jau Černobylyje.

Kiek pamenu, sąstatą sudarė keletas platformų, ant kurių buvo tvirtinamas mūsų transportas, keletas specialios paskirties automobilių, vagonas su lentomis, keletas gyvulinių vagonų su narais žmonėms ir vienas plackartinis keleivinis vagonas, kuriame įsikūrė keturi majorai, vienas kitas „šustresnis“ šauktinis.

Tas keleivinis vagonas buvo užgrūstas patalynės komplektais, kurių buvo nutarta kelionei neišdalinti, bijant, kad turtas nebūtų iškeistas pakeliui į alkoholinius gėrimus, kurių pareikalavimas vis dar buvo labai didelis. Girdėjau kalbas, kad būrys turi ir ginklų – porą „Kalašnikovų“, kadriniai karininkai – tabelinius pistoletus „Makarov“. Iš karto turiu pasakyti, kad per 5 mėnesius nė vieno ginklo nemačiau, niekas jais nesišvaistė, o ir nebuvo reikalo – tie žmonės, kurie per mobilizaciją pasirodė vos ne monstrais, paskutiniais latrais, vėliau pasirodė esą visai normalūs žmonės, kuriuos aš ir šiandien prisimenu šiltai, su pagarba.

Matyt, tada dar niekas gerai nežinojo, koks tas Černobylis, kas ten žmonių laukia, todėl su savimi vežėmės ir keletą šimtų cheminės apsaugos drabužių komplektų. Jie pasirodė esą niekam tikę, nereikalingi, ir pragulėjo lauke krūvoje kaip kokios egzotiškos atliekos.

Pabudimas už tikrovės ribų

Kelionė iš Telšių į Černobylį truko net keturias paras. Tiek Lietuvos, tiek Baltarusijos, tiek Ukrainos teritorijose mūsų egzotiškas sąstatas ilgai stoviniuodavo, praleisdamas į priekį kitus sąstatus su įvairiausia technika. Vėliau tą techniką aš atpažinau prie sugriauto reaktoriaus – viskas buvo gabenama ten. Keleiviniai traukiniai iš Kijevo važiavo pilnutėliai, link Kijevo – beveik tušti.

Paaiškėjo galutinis mūsų kelionės traukiniu taškas – Nemešajevo geležinkelio mazgas, apie 100 kilometrų nuo Kijevo. Nemešajeve iškrovėme savo turtą ir suskaičiavome nuostolius. Pasirodė, kad pakeliui praradome du „karius“ ir vagoną lentų. Dėl pirmųjų niekas nesuko galvų, o pavogto kažkieno kažkur vagono lentų gailėjomės ne kartą. Jos būtų buvusios labai labai reikalingos.

Vėl autotransporto laukimas vasaros karštyje, vėl pakrovimai, iškrovimai. Iš Nemešajevo link Černobylio pajudėjome jau sutemus. Šįsyk žmonėms vežti jau buvo parūpinti autobusai. Po geros valandos kelio pajutome, kad važiuojame maršrutu, kurio niekaip nepavadinsi normaliu. Mus lenkė didžiuliai cemento sunkvežimiai, pro šalį lėkė vilkikai su traktoriais, ekskavatoriais, buldozeriais ir kita technika ant platformų. Kaimai, miestai ir miesteliai skendėjo tamsoje, švietė reti pastatai, kuriuose buvo matyti vaikštantys vaiduokliai baltais drabužiais. Įsiminė Ivankove, rajono centre, sankryžos viduryje apsikabinusi ir besibučiuojant vieniša porelė.

Naktis buvo labai žvaigždėta, tačiau tamsi, kur mus atvežė, kas aplink, susiorientuoti buvo neįmanoma. Kai išvažiavo mus atvežę sunkvežimiai, autobusai, viskas paniro į tamsą. Statytis palapines, kurtis nebuvo jokių galimybių. Sumigome ant plikos žemės, po atviru žvaigždėtu dangumi. Nuovargis įveikė.

Pabudome nuo negailestingai kepinančios saulės. Buvome kažkokioje miško laukymėje, už kokių 300 metrų matėsi kaimas, kaip vėliau sužinojome, Medvinas. Visai šalia driekėsi miškas, atskirtas nuo mūsų aukšta spygliuotos vielos tvora, ant jos pritvirtintos medinės lentelės su užrašais „Draudžiama zona“.

Per pusdienį šalia tos draudžiamos zonos ir iškilo mūsų stovykla, palapinių miestelis. Atskiros didelės palapinės buvo skirtos valgyklai, klubui, medicinos punktui. Keturiems kadriniams majorams atskirai buvo įrengta žeminė. Tik dabar supratome, kaip mums būtų buvęs reikalingas pakeliui pavogtas vagonas lentų – be jų statybos buvo neįmanomos.

Laimei, netoliese už spygliuotos vielos buvo jau ištuštėjęs kolūkio tvartas. Gavus pirmininko leidimą, penki šimtai nagingų vyrų iš tvarto paliko tik mūro griuvėsius, visos lentos buvo panaudotos palapinių pamatams, narams, kitoms reikmėms. Jų radioaktyvumo niekas nematavo.

Atėjo laikas artimiau susipažinti su savo žmonėmis. Iš karto atkreipiau dėmesį, kad iš Estijos nebuvo atsiųstas nė vienas estas, iš Latvijos pakliuvo gal pora latvių. Iš tų respublikų buvo surinkti rusai ir kitų tautybių žmonės.

Tuo tarpu Lietuvos komisariatai surinko beveik vienus lietuvius. Vėliau išsiaiškinau, kodėl taip atsitiko. Mat, Latvijos ir Estijos kariniuose komisariatuose darbavosi latvių ir estų tautybių karininkai, o Lietuvos kariniuose komisariatuose sutikti lietuvį karininką, išgirsti lietuvių kalbą buvo beveik neįmanoma.

Tad ir mobilizacijos rezultatai skyrėsi. Be to, Latvijoje ir Estijoje gyveno daug daugiau rusų nei Lietuvoje, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad kai kurie veržėsi į Černobylį ir iš patriotizmo, kurio mums, Baltijos šalių gyventojams, aiškiai trūko.

Baigę įsikurti, mes, grupė lietuvių karininkų, tiesiai per bręstančių javų lauką patraukėme į Medvino kaimą. Jis nebuvo tuščias – pagrindinėje gatvėje prie šulinio ant suoliuko sėdėjo keletas senukų. Paklausėme, ar čia yra kokia parduotuvė. Mums parodė pastatą. Parduotuvė buvo, pardavėja buvo, nebuvo tik prekių – mėtėsi keletas butelių su mineraliniu vandeniu, keletas skardinių žuvies konservų.

Visiems rūpėjo, kaip gi čia su ta radiacija. Turėjome vienintelį prietaisą jai matuoti – senutėlį rusišką karinį dozimetrinį prietaisą DP-5A. Nors žinoma, kad radioaktyvus spinduliavimas beskonis, bekvapis, netrukus supratome, kad visgi čia Černobylis: prietaiso rodyklė, prikišus daviklį prie žemės, pajudėjo į priekį, ausinėse pasigirdo charakteringas spragsėjimas. Tai jau nebuvo normalus gamtinis radiacinis fonas.

Nerimas sustiprėjo, kai atėjome prie dar iki katastrofos nušienauto ir sukrauto šieno krūvos – joje radiacijos lygis siekė visą rentgeną. Tada visi ir supratome, kad jei ir liksime gyvi, problemų neišvengsime.

Dienos bėgo, buvome radioaktyvioms medžiagomis užkrėstoje teritorijoje, o darbo vis nebuvo. Taip bėgo savaitė po savaitės. Pasirodė, gyvenvietė, kurią mūsų būrys turėjo statyti, buvo dar tik mintyse. Jai buvo visiškai nepasiruošta. Nebuvo technikos, nebuvo statybinių medžiagų. Be to, būsimos statybvietės vietoje kadaise vyko žiaurūs mūšiai su vokiečiais fašistais, tad darbo turėjo išminuotojai.

Mūsų būrys kartu su kitų karinių apygardų – Odesos, Kijevo, Maskvos, Leningrado, Uralo, Užkarpatės – vachtinės (pamaininės) Černobylio AE darbuotojų gyvenvietės statybos ėmėsi tiktai paskutinėmis liepos mėnesio dienomis. Ėmėsi rimtai, nes visiems priverstinis tinginiavimas jau buvo įgrisęs. Juo labiau, kad visus kamavo daugelis nerimastingų klausimų, į kuriuos atsakyti negalėjo niekas. Tai buvo žmonijos iki tol nežinoto reiškinio, gavusio Černobylio vardą, mirtina paslaptis.

Visas būrys, ir karininkai, ir eiliniai statybininkai, gyvenome ir dirbome draugiškai. Todėl nenoriu minėti pavardžių, nes per 30 metų daugelis pasimiršo. Bet vieno žmogaus nepamiršiu niekada. Penketą mėnesių vienoje palapinėje pragyvenome su praporščiku, dabar gal reikėtų sakyti puskarininkiu, Vasilijumi Bikininu, labai draugišku, tyliu kokių 30 metų vyru.

Kartą jis pabudo iš miegų nežmoniškai rėkdamas. Pamatęs mūsų nustebimą, atsiprašė – prisisapnavo Afganistanas. Po kurio laiko jis man parodė raudonosios žvaigždės ordiną ir pažymėjimą, kada ir už ką apdovanotas. To ordino, kiek žinau, jis daugiau niekam nerodė ir nenešiojo.

Pasakė, kad į Černobylį pasiprašė savo noru, o po Černobylio prašysis vėl į kokį nors „karštą tašką“. „Normaliam gyvenimui aš nebetinku“, – sakė Vasilijus. Tas jo prisipažinimas ir šiandien skamba ausyse.

1-ąją dalį skaitykite čia.

2-ąją dalį skaitykite čia.

3-iąją dalį skaitykite čia.

Černobylio užrašai. Gelbėtojai gyvuliniuose vagonuose 4-oji dalis