Ukrainos gynybos ministerijos Pagrindinė žvalgybos direkcija (GUR) savo portale „War and Sanctions“ paskelbė interaktyvų 3D modelį, komponentų sąrašą ir elektroninių komponentų bazės analizę apie „S-71K Kavior“ (liet. kilimas) – iš oro paleidžiamą kruizinę raketą. Šis atskleidimas seka po ankstesnio GUR paskelbimo apie įmonių bendradarbiavimo struktūrą, susijusią su naikintuvo „Su-57“ gamyba - ir pratęsia direktorato sistemingus pastangas identifikuoti ir atskleisti Rusijos gynybos pramonės komplekso technologinius pagrindus. GUR aiškiai paragino stiprinti sankcijų spaudimą, siekiant apriboti Rusijos gebėjimą kariauti, pateikdama komponentų atskleidimą kaip dalį tos kampanijos.
„S-71K“ Rusijos pajėgos pirmą kartą panaudojo kovos sąlygomis praėjusių metų pabaigoje, todėl šis ginklas tapo vienu iš naujausių papildymų Rusijos aktyviųjų smogiamųjų ginklų arsenale. Remiantis GUR duomenimis, atrodo, kad tai yra „Jungtinės Aviacijos korporacijos“ (rus. OAK) pirmasis rimtas bandymas kurti kruizines raketas – tai reikšmingas pastebėjimas, turint omenyje, kad OAK yra pirmiausia lėktuvų gamintojai, o ne raketų projektavimo biuras. Šis ginklas buvo sukurtas specialiai Rusijos flagmanui – penktosios kartos „nematomam“ naikintuvui „Su-57“ – taip sukurdamas porą iš nematomos paleidimo platformos ir naujai sukurto nuotolinio ginklo, apie kurį anksčiau nebuvo viešai paskelbta taip techniškai detaliai.
Kovinės galvutės konstrukcija yra paprasta, bet veiksminga: tai 250 kg sverianti „OFAB-250-270“ tipo skeveldrinė sprogstamoji aviacijos bomba, integruota į raketos priekio dalies nešančiąją konstrukciją. Esamos, patikrintos bombos panaudojimas kaip kovinės galvutės - o ne specialiai šiam tikslui sukurto ginklo projektavimas - atspindi pragmatišką požiūrį į tai, ką GUR apibūdina kaip pirmosios kartos pastangas: esamos sprogstamosios technologijos pritaikymą naujosios nešimo sistemos architektūroje.
Susiję straipsniai
Raketos korpusas pagamintas iš daugiasluoksnės stiklo pluošto kompozitinės medžiagos su papildomu sutvirtinimu, o vidiniai konstrukciniai elementai – iš aliuminio lydinių. Borto valdymo sistema apima skrydžio valdiklį, inercinę navigacijos sistemą, pagrįstą pagrindiniais jutikliais, ir variklio sistemą.
Varomoji jėga užtikrinama „Reynolds LLC“ pagamintu turboreaktyviniu varikliu „R500“. Ši bendrovė priklauso OAK struktūrai. Atsižvelgdama į pagrindinį degalų baką ir du šoninius degalų bakus, GUR vertina, kad tikėtinas „S-71K“ veikimo nuotolis siekia iki 300 kilometrų – to pakanka, kad, paleidus raketą iš „Su-57“, skraidančio saugiu atstumu nuo Ukrainos oro gynybos sistemų, būtų galima kelti grėsmę tikslams, esantiems gerokai už fronto linijos.
Jei šis veikimo nuotolio skaičius yra tikslus, šis ginklas priskirtinas tai pačiai klasei kaip ir kitos Rusijos oro paleidžiamos kruizinės raketos, kurios per visą konfliktą buvo plačiai naudojamos prieš Ukrainos infrastruktūrą ir karinius taikinius.
Informacija apie elektroninius komponentus yra GUR paskelbtoje medžiagoje esantis elementas, turintis didžiausią strateginę reikšmę. Didžioji dauguma „S-71K“ elektroninių komponentų yra užsienio kilmės – jie tiekiami iš Jungtinių Valstijų, Kinijos, Šveicarijos, Japonijos, Vokietijos, Taivano ir Airijos. Šis sąrašas apima visą pasaulinės elektronikos tiekimo grandinę – nuo amerikietiškų puslaidininkių ir japoniškų tikslumo komponentų iki kinietiškos gamybos ir šveicariškos tiksliosios inžinerijos.
Rusijos gebėjimas integruoti komponentus iš septynių skirtingų šalių į naujai sukurtą sparnuotąją raketą, nepaisant daugiau nei trejus metus trunkančio karo ir visapusiško tarptautinių sankcijų režimo, yra tiesioginis iššūkis prielaidai, kad eksporto kontrolė ir sankcijos sėkmingai izoliavo Rusijos gynybos pramonę nuo pasaulinių technologijų tiekimo grandinių.
Šio ginklo numatyta paleidimo platforma – naikintuvas „Su-57“ – yra moderniausias Rusijos kovinis lėktuvas, pasižymintis „nematomumo“ savybėmis, „superkruiziniais“ gebėjimais ir vidiniu ginklų skyriumi. „S-71K“ ir „Su-57“ derinys sudaro kompleksą, kurio metu paleidžiantis lėktuvas gali priartėti prie Ukrainos oro gynybos sistemų su sumažintu radaro atspindžio plotu, ir paleisti raketą iš didesnio nuotolio, taip apsunkindamas jos perėmimą ir sutrumpindamas galimą reakcijos laiką. Anksčiau GUR paskelbta informacija apie „Su-57“ gamybos įmonių struktūrą, paskelbta prieš šį raketos aprašymą, suteikė kontekstą, leidžiantį suprasti, kaip šios dvi programos yra susijusios platesnėje Rusijos aeronautikos ir gynybos pramonės sistemoje.
Galbūt svarbiausia yra tai, kad GUR pažymi, jog Rusijos kariniai planuotojai svarsto galimybę ateityje naudoti „S-71K“ kartu su koviniu bepiločiu „S-70 „Ochotnik“ („Medžiotojas“). „S-70“ yra Rusijos sunkusis nematomas“ bepilotis, skirtas veikti kartu su „Su-57“. Bepilotė platforma, gabenanti sparnuotąją raketą su 250 kg kovine galvute, veikianti autonomiškai arba „Su-57“ piloto valdoma iš toli, kelia žymiai sudėtingesnę pastebėjimo ir perėmimo problemą nei įprastas pilotuojamas lėktuvas, gabenantis tą patį ginklą. Ar Rusija pažengė toliau nei koncepcinis etapas, GUR atskleidime nenurodyta, tačiau direktorato sprendimas atkreipti į tai dėmesį rodo, kad jie tai laiko tikėtina artimiausioje ateityje įvyksiančia plėtra, o ne tolima teorine galimybe.
Ankstesnėse ataskaitose „S-71K“ apibūdinamas kaip ginklas, ištrinantis ribą tarp drono ir kruizinės raketos – jis pasižymi atgal nukreiptų sparnų konstrukcija, dvigubais stabilizatoriais ir pilnai judančiomis uodegos plokštumomis, pažangiais optiniais bei navigacijos jutikliais, taip pat borto sistemomis, kuriose, kaip teigiama, įdiegtos automatinio taikinių atpažinimo ir dirbtiniu intelektu pagrįstų sprendimų priėmimo funkcijos. Šios charakteristikos, kartu su integruotu koviniu užtaisu ir turboreaktyviniu varikliu, paverčia šį ginklą hibridine platforma, kurios klasifikacija yra mažiau svarbi nei jos operacinis poveikis: tai yra nuotolinio tikslaus smūgio pajėgumas, kurio Rusija neturėjo prieš dvejus metus ir kuris iš dalies pagamintas iš komponentų, įsigytų iš šalių, taikančių jai sankcijas.
GUR paskelbti tokio lygio techniniai duomenys – interaktyvus 3D modelis, komponentų sąrašas, užsienio tiekėjų identifikavimas – nėra vien karinės žvalgybos produktas. Tai yra argumentas sankcijų vykdymui, pateiktas formatu, skirtu suteikti reguliavimo institucijoms, eksporto kontrolės agentūroms ir politikos formuotojams Vašingtone, Briuselyje, Berne, Tokijuje, Berlyne, Taipėjuje ir Dubline konkrečią informaciją, kurios jiems reikia norint atsekti, kaip jų šalių komponentai atsidūrė Rusijos sparnuotosiose raketose, naudojamose prieš Ukrainą. Žinia yra aiški: sankcijos neveikia taip, kaip buvo numatyta, o įrodymai dabar yra internete trimatėje erdvėje, rašo „Defence Blog“.