Kritika Rusijos karinių komentarų erdvėje pasirodė po Putino pastabų susitikime su naujienų agentūrų vadovais, kur jis apibūdino „Su-57“ kaip penktosios kartos orlaivį, kuris, jo nuomone, šiuo metu yra geriausias pasaulyje, ir pasiūlė jį tiekti Indijai. Pačios Rusijos gynybos analitikų bendruomenės reakcija buvo aštresnė nei paprastai būna tokio pobūdžio komentaruose žiniasklaidos aplinkoje, kur kritika karinių programų atžvilgiu kelia realią profesinę ir asmeninę riziką.
Karinis analitikas Maksimas Kalašnikovas – vienas iš žinomesnių nepriklausomų Rusijos gynybos komentatorių – savo pasisakymą suformulavo kaip tiesioginį palyginimą su „F-35“.
„Jei „Su-57“ yra geresnis aviacijos kompleksas nei liūdnai pagarsėjęs „F-35“, tai kur jis yra Ukrainoje? – rašė Kalašnikovas. – Izraelio karinių oro pajėgų „F-35“ naikintuvai veikė prieš Iraną taip, tarsi ten visai nebūtų oro gynybos. Jie smogė oro gynybos sistemoms ir pataikė į ypač svarbius taikinius. Bet ar matome analogiškus „Su-57“ veiksmus Ukrainoje? Ne, tik dronus ir raketas. Ar „Su-57“ netgi seka paskui jų bangas? Šiame gyvenime svarbūs veiksmai, o ne žodžiai. Žodžių jau esame gavę pakankamai.“
Susiję straipsniai
Nuo 2024 m. Izraelio naikintuvai „F-35I Adir“ ne kartą buvo naudojami smūgiams Irano teritorijoje ir į su Iranu susijusius taikinius, įskaitant oro gynybos sistemas, branduolinius įrenginius, balistinių raketų bazes ir karinio vadovavimo infrastruktūrą.
Svarbiausia operacija buvo 2025 m. birželio 13 d. operacija „Rising Lion“, kurios metu, Izraelio gynybos pajėgų duomenimis, daugiau nei 200 Izraelio lėktuvų, įskaitant „F-35“, smogė daugiau nei 100 taikinių visoje Irano teritorijoje.
Izraelio „F-35“ operacijos prieš Iraną tęsėsi iki 2026 m. Per visą šią kampaniją Izraelio radarams nematomi lėktuvai ne kartą prasiskverbė pro Irano oro gynybos sistemas, nepatirdami patvirtintų nuostolių. M. Kalašnikovo numanomas argumentas yra toks: jei „Su-57“ tikrai pranoksta „F-35“ nematomumo radarams ir elektroninės kovos veiksmų srityse, kaip teigia Putinas, Rusija turėjo sugebėti pademonstruoti panašų našumą Ukrainos oro erdvėje. Vietoj to, kaip jis pažymi, Rusijos kosminės pajėgos rėmėsi kruizinėmis raketomis, „Shahed“ dronais ir sklendžiančiomis bombomis, o ne „Su-57“.
Atskiras komentaras, pasirodęs po V. Putino pastabų, dar labiau išplėtė kritiką, atkreipdamas dėmesį į lėktuvo pagrindines technines savybes, o ne tik į jo operatyvinį panaudojimą.
Vienas komentatorius rašė: „Be naikintuvo „S-70“, naikintuvas „Su-57“ taip pat yra tik muziejinė retenybė, kuri niekada netapo tikru penktosios kartos orlaiviu – nei variklių, nei avionikos, nei slaptumo atžvilgiu. Kiekvienas gali pamatyti šios padėties pasekmes specialiojoje karinėje operacijoje [kare Ukrainoje], kur Rusijos kosminės pajėgos nesugebėjo užsitikrinti oro pranašumo virš ginčijamos teritorijos ir prarado oro pranašumą virš pačios Rusijos teritorijos.“
Tame komentare minimas „S-70 Ochotnik“ yra Rusijos sunkusis kovinis bepilotis, kurį sukūrė „Suchoj“ kaip porininką (angl. wingman) ir smogiamąją platformą, skirtą veikti kartu su „Su-57“, išplečiant jo jutiklių veikimo spindulį ir suteikiant papildomą smogiamąjį pajėgumą, tuo pačiu išlaikant pilotuojamą orlaivį toliau nuo pavojingiausių susidūrimų zonų.
„S-70 Ochotnik“ operacijų istorija virš Ukrainos kelia papildomą nepatogumą. 2024 m. spalio 5 d. „S-70“ prototipas su serijos numeriu „074 Raudonas“ dėl techninio gedimo prarado ryšį su savo antžeminiu operatoriumi ir pradėjo dreifuoti link Ukrainos kontroliuojamos teritorijos netoli Kostantynivkos Donecko srityje. Susidūręs su perspektyva, kad pažangiausias Rusijos kovinio drono prototipas nepaliestas pateks į ukrainiečių rankas, lydėjęs „Su-57“ pilotas paleido „oras-oras“ raketą ir numušė „S-70“. Ukrainos pajėgos surinko nuolaužas maždaug 16 km nuo fronto linijos.
Ukrainos ir Vakarų specialistai ištyrė surinktas detales, o pirminiai vertinimai kelia abejonių dėl Rusijos teiginių apie drono pažangias galimybes. Vienas Ukrainos gynybos ekspertas, kurį citavo „Defence Blog“, jį apibūdino kaip „labiau panašų į sklandytuvą, turintį pagrindines skrydžio galimybes ir radijo valdymą“, o ne į sudėtingą slaptą platformą, kaip buvo reklamuojama Rusijos reklaminėje medžiagoje. „Su-57“, suprojektuotas kaip „S-70“ komandų perdavimo ir skrydžio porininkas, buvo priverstas sunaikinti savo paties partnerį. Neatsižvelgiant į techninę gedimo priežastį, šis epizodas tiksliai iliustravo būtent tokį tinklų ir sistemų integracijos trūkumą, kurį Rusijos komentatoriai dabar nurodo savo kritikoje dėl „Su-57“ programos plačiąja prasme.
Komentaruose išsakyta techninė kritika atitinka tą pačią analitinę perspektyvą, kurią yra nagrinėję Vakarų gynybos analitikai. Dabartiniai Rusijos serijiniai naikintuvai „Su-57“ skraido naudodami variklį „AL-41F1“, kuris yra „Su-35“ variklio modifikacija, o ne numatytą naujos kartos „Produkt 30“ variklį, kuris suteiktų „superkruizo“ gebėjimą – savybę, išskiriančią tikrus penktosios kartos naikintuvus šioje našumo kategorijoje.
„Product 30“ variklio programa patyrė vėlavimus, kurių tiksli padėtis lieka neaiški, tačiau Rusijos karinės aviacijos spauda jau kelerius metus pripažįsta atotrūkį tarp laikinojo variklio ir numatyto projekto.
Kalbant apie nematomumą radarams, nepriklausomi analitikai ir Vakarų gynybos institucijos pažymėjo, kad „Su-57“ įsiurbimo angos konstrukcija ir išorinio paviršiaus apdorojimas neatitinka „F-22“ ar „F-35“ pasiekto matomumo radarams valdymo lygio – nors oficialūs Rusijos šaltiniai ginčija šias vertinimus.
Tai, kad po daugiau nei ketverių metų plataus masto karo „Su-57“ vaidmuo reikšmingose karinėse operacijose virš Ukrainos yra ribotas, yra pagrindinis empirinis faktas, kurio negali pakeisti jokia oficiali retorika, rašo „Defence Blog“. Rusija Ukrainoje praranda pilotus ir orlaivius, o logiška šio rizikos įvertinimo išvada – kad „Su-57“ parkas yra per mažas ir pernelyg nepakeičiamas, kad juo būtų galima rizikuoti ginčytinoje oro erdvėje – iš tikrųjų patvirtina skeptikų argumentą, o ne jį paneigia. Ginklų sistema, kuri nenaudojama dėl to, kad jos nuostolių negalima kompensuoti, nepriklausomai nuo jos teorinių specifikacijų, neparodo tokio efektyvumo mūšio lauke, kokį teigia jos šalininkai.
Tai, kad tokia tiesioginė kritika viešai sklando Rusijos kariniuose komentaruose, o ne apsiriboja privačiais kanalais, atspindi susikaupusį nusivylimą Rusijos gynybos analitikų bendruomenėje po metų žadėtų pertvarkymų, kurie neatsispindėjo matomais rezultatais mūšio lauke. Ar šie komentarai ką nors pakeis pirkimų ar operatyviniame planavime, yra visiškai kitas klausimas, apibendrina „Defence Blog“.