„Yoshi“ serija apskritai visada turėjo savitą vietą „Nintendo“ žaidimų lentynoje. Žinoma, daugelis iki šiol su nostalgija prisimena 1995 metais pasirodžiusį „Super Mario World 2: Yoshi‘s Island“, kuris tapo bene svarbiausiu šio veikėjo žaidimu ir yra iki šiol laikomas vienu geriausių dvimačių platformerių. Bet kartu būtų nesąžininga kiekvieną naują „Yoshi“ žaidimą matuoti tik pagal trisdešimties metų senumo klasiką. Juk reikia padaryti vietos inovacijoms! Būtent todėl „Yoshi and the Mysterious Book“ nebando tiesiog pakartoti seno recepto, o jo kūrėjai pasirinko kitą kryptį – mažiau tradicinio iššūkio, bet daugiau žaismingo tyrinėjimo ir galvosūkių.
Kalbanti knyga ir naujas nuotykis
Kaip jau sufleruoja pavadinimas, šį kartą Yoshi leidžiasi į nuotykį po paslaptingos knygos puslapius. Tai labai paprasta, bet kartu šiai serijai puikiai tinkanti idėja: milžiniška kalbanti enciklopedija dėl piktadarių praranda visą savo informaciją, o mes turime sunkiuoju būdu šią informaciją vėl surinkti ir sugrąžinti į enciklopedijos puslapius. Todėl ir kiekvienas lygis žaidime atrodo kaip gyvas, rankomis sukurtas puslapis, kuriame viskas juda, čeža, lankstosi ir reaguoja į mūsų veiksmus. Žaidimas iš karto labai aiškiai parodo, kad jo tikslas nėra mus įbauginti ar priversti prakaituoti dėl kiekvieno renkamo daiktelio. Priešingai – jis nori, kad žaidėjas atsipalaiduotų, dairytųsi aplink, bandytų visokias nesąmones ir džiaugtųsi tuo, kas nutinka.
Valdymo pagrindai bus pažįstami visiems, kas yra žaidę bent vieną „Yoshi“ žaidimą. Pats Yoshi vis dar gali ryti priešus, paversti juos kiaušiniais ir tada tuos kiaušinius mėtyti į įvairius objektus ar veikėjus. Tai mechanika, kuri su šiuo personažu keliauja jau dešimtmečius, ir ji vis dar veikia. Skirtumas tas, kad „The Mysterious Book“ šių veiksmų nenaudoja tam, kad nuolat statytų jus į pavojų. Priešai čia nėra priešai tradicine prasme. Jie dažniau yra žaislinės pasaulio dalys, su kuriomis galima sąveikauti. Taip pat Yoshi beveik negali nukentėti, o net įkritus į bedugnę žaidimas tiesiog grąžina mus į saugią vietą.
Susiję straipsniai
Žaidimas, kuriame tampame atradėjais
Svarbiausias „Yoshi and the Mysterious Book“ malonumas slypi ne tiek šokinėjime ar kiaušinių mėtyme, kiek mažų sąveikų atradime. Kiekvienas lygis pilnas keistų būtybių, objektų, paslėptų kampelių ir reakcijų. Kartais pakanka užmesti kiaušinį į tam tikrą vietą, kartais reikia suvalgyti konkretų padarėlį, kartais – nuvesti vieną veikėją prie kito, o kartais tiesiog pabandyti tai, kas šauna į galvą. Žaidimas nuolat apdovanoja už smalsumą, o ne už mechaninį tikslumą.
Bene smagiausios akimirkos nutinka tada, kai kažką atrandi netyčia. Pavyzdžiui, Yoshi ant nugaros gabena kokį mielą gėlių personažą, tada netyčia jį aptaško purvu, o šis – netikėtai sprogsta, padidėja arba pakeičia spalvą ir toliau reaguoja su aplinka. Žaidimas šią sąveiką užfiksuoja knygoje, nes bežaisdami mes pildome fiktyvią enciklopediją, o tada automatiškai norisi išbandyti dar ką nors, kad pažiūrėti ar atrasti naujas reakcijas. Dėl to atrodo, kad šiame žaidime egzistuoja maža žaislinė sistema, kurioje kūrėjai paslėpė daugybę mielų reakcijų.
Todėl „Yoshi and the Mysterious Book“ labiau primena ne tradicinį platformerį, o žaislų dėžę. Žaidimo tikslas nėra kuo greičiau pasiekti finišą ar surinkti viską idealiai. Tikslas – pažaisti su tuo, ką duoda lygis, ir pamatyti, kaip pasaulis į tai reaguos. Tai labai „Nintendo“ tipo dizainas, nes jis atrodo paprastas, bet iš tiesų paremtas kruopščiai sudėliotomis smulkmenomis. Kūrėjai tarsi iš anksto numato, kur žaidėjas gali pažiūrėti, ką gali pabandyti ir kokia reakcija jį privers šyptelėti.
Tiesa, ne visos užduotys vienodai smagios. Kartais žaidimas paprašo rasti kažką pernelyg abstraktaus, pavyzdžiui, „gal kažkur yra ola“, ir tada tenka tiesiog vaikštinėti aplink, kol pagaliau supranti, kur kūrėjai norėjo tave nuvesti. Kartais sprendimas būna šiek tiek per atsitiktinis, pavyzdžiui, suvalgyti visus drugelius ar padaryti veiksmą, kuris iki tol neatrodė labai logiškas. Laimei, tokie momentai retai tampa tikromis kliūtimis. Be to, galima pirkti užuominas, todėl žaidimas niekada ilgam neužrakina progreso.
Lengvumas kaip privalumas
Dalis žaidėjų, be abejo, sakys, kad „Yoshi and the Mysterious Book“ yra per lengvas. Ir jie nebus visiškai neteisūs. Tai tikrai nėra sudėtingas žaidimas. Čia nėra gyvybių sistemos, nėra didelio pavojaus, nėra nuolatinio pralaimėjimo jausmo. Net platformingo atkarpos retai reikalauja ypatingo tikslumo. Kitaip tariant, žaidimas akivaizdžiai sukurtas taip, kad juo galėtų mėgautis ir jaunesni žaidėjai arba keli šeimos nariai vienu metu. Žaidimo tempas taip pat yra labai pritaikytas lėtesniam ir smalsiam tyrinėjimui.
Bet ar tai problema? Nebūtinai. Kartais juk visai gerai turėti žaidimą, kuris nekovoja prieš tave. „Yoshi and the Mysterious Book“ labiau primena ramų pasivaikščiojimą po spalvotą kūrybinį parką, kuriame visi gyvūnėliai nori būti tavo draugais, o muzika visuomet tik motyvuojanti. Žinoma, jei jums žaidimai siejasi su įtampa ar bent kokiais iššūkiais, čia to bus mažai. Tiems, kurie geriausiai jaučiasi tada, kai žaidimas juos baudžia už kiekvieną klaidą, „Yoshi and the Mysterious Book“ gali pasirodyti pernelyg minkštas. Bet šis žaidimas ir nesistengia būti „Donkey Kong“, „Celeste“ ar net sudėtingesniu „Mario“ lygiu.
Popierinis grožis
Dar vienas neabejotinas šio žaidimo pliusas – pateikimas. Vizualiai „Yoshi and the Mysterious Book“ atrodo nuostabiai. „Yoshi“ žaidimai jau seniai mėgsta rankdarbių estetiką – siūlai, vilna, kartonas, popierius, molio ar „stop motion“ animacijos įspūdis. Bet šį kartą kūrėjai, bent mano nuomone, pranoko save. Žaidime viskas sukasi aplink knygos puslapius, todėl žaidimo pasaulis atrodo kaip gyvas popierinis teatras. Fonuose matyti eskizų linijos, veikėjai juda su labai malonia, šiek tiek sustingusia animacija, o visa aplinka turi švelnią ranka pieštų eskizų estetiką. Be to, dažnai lygiuose galėsime tiesiog išeiti iš nupiešto kadro į vien pieštuku paeskizuotą puslapio kraštą, kas reikš, kad lygis baigėsi, bet vizualiai tai atrodo labai efektingai.
Beje, ypač gerai žaidimas atrodo 4K raiškoje. Paprastesnis vizualinis stilius čia tik laimi, nes smulkios detalės tampa ryškesnės, bet nepraranda savo švelnumo. Yoshi, įvairūs gyvūnėliai, gėlės, keisti padarai ir nauji veikėjai atrodo labai gyvi būtent dėl animacijų. Kartais net norisi tiesiog sustoti ir pažiūrėti, kaip jie juda, kaip reaguoja, kaip išsigąsta ar džiaugiasi. Jei trumpiau, tai nėra žaidimas, kuris įspūdingas technologiniais pasiekimais, bet labiau savo išskirtine menine raiška.
Pasiekus titrus – antras kvėpavimas
Įdomus sprendimas yra ir žaidimo struktūra. Kaip jau kartais nutinka naujesniuose „Nintendo“ žaidimuose, titrai čia nebūtinai reiškia tikrąją pabaigą. Iš tiesų galima sakyti, kad pasiekus pirmąją pabaigą žaidimas turi dar didelį papildomų lygių rezervą. Po titrų atsiveria daugiau turinio, atsiranda naujų įrankių ar nostalginių nuorodų, kurios kartais tampa vienais smagiausių dalykų visame žaidime.
Tematiškai, čia turime tarsi 6 pasaulius, kurie perteikti knygos atvartais. Kiekviename atvarte matysime judančius gyvius, ant jų užvedus padidinimo stiklą galėsime įšokti į to gyvio lygį. Taigi, lygių kiekviename pasaulyje bus bent po 5–6, o įveikę visus 6 pasaulius ir pražiūrėję titrus mes gausime dar 6 pasaulius. Taigi, galima skaičiuoti, kad žaidimas trunka apie 8–10 valandų, bet jei žaisite toliau po titrų ir pasiduosite naujojo „Yoshi“ vilionėms, manau, kad jūsų prie žaidimo praleistų valandų skaitliukas tikrai viršys ir 20 valandų.
Ar verta atsiversti šią „knygą“?
Apibendrinant, „Yoshi and the Mysterious Book“ yra labai mielas, kūrybiškas ir švelnus žaidimas, kuris sąmoningai atsitraukia nuo tradicinių platformerių. Man šis žaidimas patiko būtent todėl, kad jis nebando būti tuo, kuo nėra. Jis nesistengia įrodyti, kad Yoshi gali būti sunkus, gilus ar dramatiškas. Jis tiesiog leidžia Yoshi būti Yoshi – mielam, smalsiam, šiek tiek lėtam, bet labai žavingam veikėjui, kuris laksto po popierinius pasaulius, ryja padarėlius, mėto kiaušinius ir atranda mažas, netikėtas sąveikas su pasauliu. Tiesiog natūralus smalsumas, kuris šiame žaidime buvo paverstas pagrindine varomąja jėga.
Taigi, jei ieškote sudėtingo žaidimo, „Yoshi and the Mysterious Book“ galite praleisti. Bet jei norite labai vizualaus ir būtent kūrybiško nuotykio, čia rasite tikrai unikalią ir išskirtinę patirtį. Tai žaidimas vaikams, bet tuo pat metu ne tik vaikams. Gal būtent todėl jis taip ir veikia – nes primena, kad žaidimai kartais gali būti ne apie iššūkį ar kovas, o tiesiog apie smalsų norą pabandyti, kaip kas nors žaidime veikia ir tuomet džiaugtis, nes kūrėjai pagalvojo apie tai, ką jų pasaulyje gali norėti iškrėsti žaidėjas.