Kai scenaristas ir režisierius Michaelas Sarnoskis pradėjo filmuoti savo naują filmą, jis aktoriams ir filmavimo komandai parodė vieną iš filmų, kurį visada mėgo. Tai buvo 1973 m. „Disney“ animacinis filmas „Robin Hood“, kurio herojus – lapė su plunksna ant žalios kepurės – apiplėšdavo turtuolius, kad padėtų vargšams.
Ta ši miela versija radikaliai skiriasi nuo M. Sarnoskio tamsaus, gilaus dramatiško filmo „The Death of Robin Hood“. Hugh Jackmanas vaidina žilaplaukį, kovų išvargintą Robiną, kuris gyvenimo pabaigoje apmąsto savo gyvenimą ir puikiai suvokia savo paties legendą.
Kai jis susiduria su moterimi, kuri kalba apie dorybingą, teisingumo siekiančio Robino Hoodo įvaizdį, jis neigia savo tapatybę ir apie save kalba trečiuoju asmeniu. „Jis nebuvo herojus. Jis plėšė ir žudė dėl malonumo, nieko daugiau.“
Susiję straipsniai
Ir pasirodo, šis smurtingas Robinas Hoodas ir kiti revizionistiniai požiūriai, prieštaraujantys herojiškam geradario įvaizdžiui, yra artimesni originalioms viduramžių legendoms – nei šeimai skirtas stereotipas, kurį įprastai įsivaizduojame šiandien.
Robino Hoodo įvaizdis per amžius keitėsi, o kiekvienas pokytis atspindėjo tą laikmetį, kurio metu jis buvo naujai interpretuojamas. Šios tamsesnės XXI amžiaus interpretacijos grįžta prie pasakojimo ištakų, tačiau, kaip pažymi kai kurie jų kūrėjai, jos taip pat kalba apie dabartį. Sudėtingas požiūris į šį personažą meta iššūkį susiskaldžiusiam pasauliui, kuriame herojai ir piktadariai dažnai yra griežtai geri arba blogi – taip pat supaprastinti, kaip ilgainiui nutiko ir su Robino Hoodo legenda.
Kas buvo Robinas Hoodas?
Nors apie tikrąjį Robino Hoodo asmenį buvo daug spekuliacijų, istorikai iš esmės sutaria, kad už šio personažo nestovėjo joks konkretus gyvas žmogus – jo sukūrimą įkvėpė tik labai nelygi visuomenė, susidedanti iš turtingų žemvaldžių ir nuskurdusių valstiečių. Pasakojimai prasidėjo kaip žodinė tradicija XII amžiuje, tačiau pirmieji rašytiniai šaltiniai atsirado tik po dviejų šimtmečių – baladėse, kuriose jis jau tuomet buvo vaizduojamas kaip garbinama asmenybė.
Tose pirmosiose rašytinėse versijose jis nebuvo kilmingasis seras Robinas iš Lokslio, kaip jį pavaizdavo vėlesnės versijos. Jis visai nebuvo kilmingasis – o smulkusis žemvaldys, vienu laipteliu aukščiau už valstietį. Ir iki pat XVI amžiaus pasakojimuose nebuvo jokios mergelės Marion. Ir nors menamas Robinas Hoodas buvo tariamai labai geras vargšams, pagalba jiems nebuvo jo pagrindinis tikslas. Robino Hoodo priešai buvo korumpuota dvasininkija ir žemę turintys bajorai, kurie išnaudodavo savo pavaldinius.
Savo revizionistinio romano „The Traitor of Sherwood Forest“ (2025) epiloge viduramžių istorikė Amy S. Kaufman apibūdina ankstyvųjų legendų Robiną Hoodą kaip „moraliniu požiūriu dviprasmišką viduramžių apgaviką“ ir „smurtingą, nepagarbų piktadarį“. Tačiau vienu atžvilgiu „Disney“ buvo teisus: pirmosios baladės rodo, kad Robinas buvo gudrus kaip lapė.
Didžiausias naratyvo pokytis įvyko XVI amžiuje. Karalius Henrikas VIII buvo šio personažo gerbėjas ir kartais persirengdavo Robinu Hoodu. Šio monarcho, atsiskyrusio nuo Katalikų Bažnyčios, valdymo laikotarpiu Robino atsidavimas Mergelei Marion iš legendos išnyko.
Kai jį priėmė aukštuomenė, įtakingose to meto kronikose šis personažas nebejautė neapykantos bajorams – bet pats tapo bajoru. Pateiktas kaip morališkai doras bajoras, kovojantis su savo nesąžiningais bendražygiais, jis nustojo abejoti visuomenės galios struktūra. Jis buvo pasitelktas padėti gerajam karaliui Ričardui sugrįžti į sostą, kurį buvo užgrobęs jo piktasis brolis, princas Jonas – šis motyvas išliko ir „Disney“ kūriniuose, kur Jonas vaizduojamas kaip godus, valdžios ištroškęs liūtas.
XIX amžiuje vaikų knygos Robiną Hoodą pavertė dar labiau „išvalytu“ geradariu, priimtinu Viktorijos laikų anglams. O XX amžiuje kinas įtvirtino šį vaizdinį – kai 1938 m. populiariame filme „The Adventures of Robin Hood“ drąsųjį serą Robiną įkūnijo kino žvaigždė Errolas Flynnas. „Disney“, sukūrę bene labiausiai įtaką turėjusią versiją, įtvirtino šį įvaizdį kultūroje.
Dvi to paties personažo versijos
M. Sarnoskis pasakoja BBC, kad kontrastas tarp „Disney“ animacijos ir originalių legendų jį žavėjo nuo pat vaikystės – kai jis perskaitė pasakų knygoje išleistą viduramžių baladės „Robino Hoodo mirtis“ versiją. Joje Robinas miršta tyliai, nužudytas piktos vienuolyno vyresniosios ir jos meilužio. „Žinodamas „Disney“ Robiną Hoodą ir perskaitęs „Robino Hoodo mirtį“, šios dvi to paties personažo versijos – bandymas susidoroti su tuo ir suprasti, kaip tai gali būti tas pats personažas, man, vaikui, tikrai įstrigo“, – sako režisierius.
M. Sarnoskio filme Robinas per brutalią kovą yra sužeidžiamas ir atgabenamas į vienuolyną pasveikti. Jodie Comer vaidina vienuolyno vyresniąją, kuri skirtingai nei baladėje, yra geraširdė.
„Nenorėjau, kad vienuolyno vyresnioji būtų tiesiog paprasta piktadarė vienuolė, o Robinas – tiesiog paprastas gerasis herojus“, – sako M. Sarnoskis, kalbėdamas apie daugiau niuansų turinčių personažų kūrimą. O kai Robinas apmąsto savo praeitį ir pradeda jos gailėtis, filmas iš tiesų tampa istorija apie tai, kaip jis kovoja su savo paties legenda, o vėliau – su savo paties troškimu patirti tai, ką jis laiko teisinga mirtimi, pasakoja režisierius.
Legendų nepatikimumas taip pat yra viena iš pagrindinių temų A. S. Kaufman romane, o „Disney“ taip pat formavo jos pirmuosius įspūdžius. Ji pasakoja BBC: „Aš užaugau su „Fox“ kanalo „Robinu Hoodu“, o vėliau pradėjau studijuoti viduramžių istoriją, atradau balades ir pagalvojau: „kur yra tas Robinas Hoodas, kurį pažįstu ir mėgstu?“
Jos romanas „The Traitor of Sherwood Forest“ pasakoja apie fiktyvią veikėją Jane Crow – valstietę, kurią sužavėjo Robino Hoodo legenda. Ji įsimyli jį ir prisijungia prie jo plėšikų būrio, tačiau pradeda abejoti, ar didvyriškas įvaizdis ir pats Robinas nenukreipė jos klaidingu keliu. A. S. Kaufman pavaizduotas Robinas, kuris nėra nei didvyris, nei piktadarys, atitinka šio personažo ištakas. „Baladėse rašoma: jis yra neįtikėtinai maištingas, jei pažvelgtumėte, kaip jis kovoja su valdžioje esančiais žmonėmis – karaliais, bajorais, bažnyčia. Tačiau visose baladėse jis arba patiria tragišką pabaigą, arba tampa savo pačio trūkumų auka“, – teigia autorė.
Praėjusiame amžiuje tokie sudėtingi Robino Hoodo vaizdiniai buvo reti. Ekrane šį vaidmenį atliko įvairūs aktoriai nuo Douglaso Fairbankso iki Kevino Kostnerio ar Russello Crowe’o – ir beveik visi laikėsi stereotipinio įvaizdžio. Viena išskirtinė išimtis – filmas „Robin and Marian“ (1976 m.): protingas, elegantiškas filmas, kuris nusipelno būti geriau žinomu. Seanas Connery vaidina senstantį Robiną, kuris po dešimtmečių vėl susitinka su Marian (Audrey Hepburn), dabar tapusia vienuolyno abate. Šis Robinas neigia, kad garsiosios legendos yra tikros, ir savo gyvenimo pabaigoje tampa mąsliu. „Aš nuolat galvoju apie visą tas mirtis, kurias mačiau“, – sako jis Marian, ir klausia savęs, kam visa tai buvo.
Būtent tokie klausimai – apie valdžią, didvyrius ir tai, kaip pasakojamos jų istorijos – ir suteikia revizionistinėms pažiūroms tokį šiuolaikiškumą. „Pasaulis konsoliduoja valdžią panašiais būdais, kaip tai vyko viduramžiais, – sako A. Kaufman. – Kai kurie dalykai, apie kuriuos jiems teko mąstyti, yra tie patys, apie kuriuos turėsime mąstyti ir mes.“
M. Sarnoskis atkreipia dėmesį į tai, kaip jo personažai naudoja istorijas kaip galią. „Robinas naudojo istorijas kaip ginklą ir kaip būdą tęsti smurtą, – sako jis, – pritraukdamas pasekėjus, o vienuolė naudoja istorijas kaip būdą padėti žmonėms ir juos gydyti“.
„Šiuo metu esame taip įsitraukę į naratyvus – socialinėje žiniasklaidoje, internete ir tiesiog visame tame, kas sukasi aplink mus, – teigia M. Sarnoskis. – Mes taip greitai susiskirstome į stovyklas ir susiburiame į gentis, kuriame herojus ir piktadarius, o ne gyvename toje pilkojoje zonoje, kurioje iš tikrųjų egzistuoja gyvenimas.“
Nors naujosios, tamsesnės Robino Hoodo versijos ir yra įkvepiančios, vargu ar jos pakeis „disnėjišką“ įvaizdį. „Ne visi nori, kad jų fantazija apie Robino Hoodą būtų sugriauta, – sako A. S. Kaufman. – Jis tapo tarsi Kalėdų Seneliu ta prasme, kad simbolizuoja kažką didesnio nei pati tikroji legenda.“
Parengta pagal BBC.