Raguotieji komisarai: kaip briedžiai tapo didžiausia tarpukario pajūrio kurortų žvaigžde

Tai paaiškinti galima pačios teritorijos, kurioje briedžiai gyvena, specifika: siaurame pusiasalyje su minėtais gyvūnais neišvengiamai ir itin dažnai susidurdavo žmonės. Prie jų briedžiai taip priprato, jog net nebekreipia dėmesio.

Nerijoje pamatyti briedį, ramiai iš balutės geriantį vandenį viduryje asfaltuoto plento, kuriuo zuja mašinos, – nieko neįprasto. Kaip ir sutikti ankstų rytą briedžių šeimynėlę, einančią tiesiai į paplūdimį prie jūros.

Biologai teigia, jog briedžiai ne tik Kuršių nerijoje yra nebaikštūs: jie yra dideli, stiprūs, praktiškai neturi natūralių priešų gamtoje (nebent kokie vilkai paliegusį gyvūną ar jauniklį užpultų), todėl jaučiasi saugūs. Ir smalsūs: prisiartinus žmogui briedis visada įdėmiai jį apžiūrės, įvertins grėsmės lygį.

Kuršių nerijos kurortuose nuo pat jų susikūrimo pradžios briedžiai buvo tikros vietinės žvaigždės – ir tuo naudojosi verslininkai. Nidoje prieškariu veikė didžiulis viešbutis-kurhauzas, pavadintas „Zum Kurischen Elch“ („Pas kuršių briedį“), „Kurischer Elch“ („Kuršių briedis“). Virš paradinių durų kabėjo didžiulė briedžio galva, kurią puošė ragų karūna, o viešbučio viduje sienos buvo dekoruotos Kuršių nerijos vietovių paveikslais ir papuoštos briedžių ragų kompozicijomis. Svetainėje kabėjo iš briedžio ragų padarytas sietynas.

Reikšmingas vaidmuo briedžiams teko rinkodaros ir krašto reklamavimo srityse: šių gyvūnų atvaizdai puošė turistinius bukletus, žemėlapius, masiškai buvo leidžiami turistų geidžiami atvirukai su briedžių atvaizdais. <...> Itin noriai piešė, tapė briedžius ir Nidos dailininkų kolonijos menininkai. Tai buvęs vienas populiariausių animalistinių motyvų, o Hansas Kallmeyeris (1882–1961) vadintas briedžių tapytoju. Briedis gana dažnas ir Kuršmarių burvalčių vėtrungėse.

Įdomu tai, kad tarpukariu apie Kuršių nerijos kurortus rašę žurnalistai itin retais atvejais pavartodavo žodį „briedis“: šiuos gyvūnus jie vadindavo elniais. Galima spėlioti, kas turėjo įtakos. Briedį „Elch“ (elnias – „Hirsch“) vadina vokiečiai. Briedis latviškai – „alnis“. <...> Taigi, briedžiai tapo kone ikoniniu turistams gyvūnu.

„Kaip būti Romoje ir nematyti popiežiaus, tas pats Nidoje, Juodkrantėje ir visoje Nėringoje nematyti tų gražiausių Nėringos gyventojų, jos elnių. Kiekvienas atvykęs juos pirmiausiai stengiasi pamatyti. Su elniais visai nesunku susitikti, jie vasarotojų nei kiek nebijo. Reikia iš Nidos išeiti prie Preilos anksti rytą arba vakare, ir elnių pamatysi kiek nori“, – rašoma 1935 m. spaudoje.

Briedžių Rivjera (vok. Elchrevier) pakrikštytas miškas tarp Nidos ir Preilos: į šią vietą poilsiautojus veždavo šakotaragių pasižiūrėti. 1942 m. išleistame nidiškio fotografo bei leidėjo Paulio Isenfelso (1888–1974) turistiniame žemėlapyje pamario keliukas specialiai pažymėtas kaip kelias „į Preilą (per Briedžių Rivjerą)“. O virš jo – puikus rinkodarinis triukas: raudonomis raidėmis vokiškai parašyta, jog žygeiviai pabaido briedžius, todėl arklių traukiami vežimai prie šių gyvūnų privažiuoja labai arti.

Prieškariu būtent Preila būdavo tituluojama „vyriausiąja briedžių buveine“, „mažučiu žvejų kaimeliu prie Briedžių miško“. Miškas tarp Preilos ir Pervalkos vadintas „elnių raistu (draustiniu)“, nors tikslesnis vietovardis – „Briedžių raistas“, „Briedžių pelkė“ (vok. Elchbruch).

Briedžiai kaip reklaminis triukas akcentuoti ir 1937 m. Kuršių nerijoje pradėjus kursuoti aštuonviečiam pašto automobiliui, kuris už nemenką atlygį gabendavo ir keleivius. „Kelionė automobiliu yra ypač įdomi, nes neretai kelyje tenka sutikti ištisus būrius elnių. Pastarieji visai nebijo pravažiuojančios mašinos ir nekreipia dėmesio į šį moderninį susisiekimo pabūklą“, – rašoma žinutėje laikraštyje „Vakarai“.

Briedžio simbolika naudota iliustruojant Tilžės akto plakatą 1918 m., medaliuose, kurie buvo teikiami 1923 m. Klaipėdos sukilimo dalyviams.

Vykti stebėti briedžių su savo dukromis labai mėgo žymusis Nidos vasarotojas rašytojas Thomas Mannas (1875–1955).

Savotiškas vaidmuo briedžiams teko Vokietijai okupavus Klaipėdos kraštą 1939 m. Teigiama, kad Trečiasis reichas norėjo Nidą paversti masinio poilsio vieta su grandiozine architektūra (toks projektas įgyvendintas Vokietijos kurorte Rügeno saloje).

Pagal programą „Kraft durch Freude“ (liet. „Stiprybė per džiaugsmą“), Nidoje turėjo būti pastatytas milžiniškas pastatas. Užbėgdamas įvykiams už akių, vienas žinomiausių Nidos dailininkų kolonijos atstovų, šio kurorto turizmu besirūpinęs Ernstas Mollenhaueris (1892–1963) į Kuršių neriją pasikvietė Adolfo Hitlerio ginkluotės ministrą bei architektą Albertą Speerą (1905–1981).

E. Mollenhaueris mylėjo ir vertino Kuršių nerijos gyvenviečių, kurortų etninį kultūrinį kraštovaizdį. Norėdamas paveikti A. Speerą, dailininkas šiam organizavo ekskursijas po Kuršių neriją, rodydamas pusiasalio grožį. Šioje psichologinio poveikio kortų kaladėje pagrindiniu koziriu tapo išdidžiai miškais vaikštantys, žmogaus nebijantys briedžiai, kurie svečiui padarė didžiulį įspūdį. Taip Nida buvo apsaugota nuo Rügeną neatpažįstamai pakeitusios kurortinės globalizacijos. <...>

Reikia paminėti, kad briedis buvo populiarus gyvūnas ir visuose Rytprūsiuose, jo atvaizdą įvairiomis formomis (ragai, galva su ragais ir pan.) Antrojo pasaulinio karo metu naudojo ir kai kurios hitlerinės Vokietijos divizijos.

Įsiplieskė dešimtmetį trukusios diskusijos Lietuvoje bandant oficialiai patvirtinti Mažosios Lietuvos herbą su briedžio atvaizdu. Idėjos šalininkai teigė, jog briedis – natūralus toteminis minėto etnografinio regiono gyvūnas, turintis jame gilias istorines ir kultūrines šaknis. Savo ruožtu, Heraldikos komisijos manymu, briedis esą labiau siejamas su Vokietija.

Lietuvos Respublikos prezidento Gitano Nausėdos dekretu Mažosios Lietuvos etnografinio regiono herbas su briedžiu patvirtintas tik 2024 m.

„Briedis, kuris buvo nuolatinis kiekvieno Kuršių nerijos aprašymo elementas, tapo tam tikru praeities laikų dvasios simboliu“, – savo straipsnyje moksliniame žurnale „Acta Historica Universitatis Klaipedensis“ (Vol. XXIII, 2007 m.) yra rašęs Lenkijos istorikas Rafał Żytyniec.