Šios liofilizuotos bulvės, žinomos kaip chuño, kadaise buvo pagrindinis inkų imperijos maisto šaltinis ir toks trapus produktas, kad archeologinėse vietovėse jos beveik niekada neaptinkamos.
Naujasis atradimas, padarytas Peru sausringoje pietinėje pakrantėje, yra tik antrasis atvejis, kai chuño buvo rastas inkų archeologinėje radimvietėje. Tai yra konkretus įrodymas, kad imperija vieną iš svarbiausių maisto šaltinių nukreipė šimtus mylių nuo Andų, žemyn iki Ramiojo vandenyno.
Chuño gaminama bulves pakartotinai veikiant nakties šalčiu ir dienos Saule, kol išgaruoja beveik visa drėgmė, ir lieka lengvas, ilgai išsilaikantis daržovinis produktas, kurį galima laikyti dešimtmečius. Šis metodas veikia tik dideliame aukštyje, kur reguliariai pasitaiko stiprus šaltis, todėl chuño turėjo būti gaminama kalnuose, o vėliau vežama lamų karavanais, dažnai šimtus kilometrų, kad būtų galima pamaitinti kitose imperijos vietose gyvenančius žmones.
Susiję straipsniai
Inkai tą patį džiovinimo metodą naudojo mėsai konservuoti, gamindami produktą, vadinamą charki – iš čia kilęs ir angliškas žodis jerky, teigia tyrimo vadovas ir Kalgario universiteto antropologijos bei archeologijos katedros docentas Lidio Valdezas.
Naujajame tyrime, paskelbtame žurnale „Journal of Field Archaeology“, L. Valdezas ir tyrimo bendraautorė, nepriklausoma archeologė Katrina Bettcher pranešė, kad chuño buvo rastas šalia inkų keramikos fragmento ir sudaužyto verpstuko – įrankio, naudojamo pluoštams verpti į verpalus ar siūlus.
Atradimas įvyko 2024 m. lauko tyrimų sezono metu Tambo Viejo – inkų provincijos centre Acarí slėnyje, kur archeologų komanda dirbo jau kelerius metus. Mažame sandėliuke komanda aptiko į molinę grindų dangą įkastą molinį puodą, kurio viršutinė pusė seniai buvo dingusi. Mokslininkams iškasus žemę iš sudužusio puodo, jie pasiekė jo dugną.
„Beveik pačiame indo dugne buvo rasti du liofilizuotų bulvių mėginiai, – pasakoja L. Valdezas. – Jie man parodė, dar nežinodami, kas tai yra, ir aš iš karto pasakiau: chuño!
Bulves sudaro maždaug 80 proc. vandens, todėl žemesnėse, šiltesnėse vietovėse jos paprastai supūna per savaitę – dėl to jos nėra tinkamas maisto pasirinkimas ilgalaikiam saugojimui. L. Valdezas sako, kad liofilizavimas greičiausiai buvo atrastas dar gerokai prieš XV amžiaus inkus – galbūt tada, kai aukštoje vietovėje atsitiktinai šalčiu paveiktos bulvės išdžiūvo ir žmonės suprato, kad jas vis dar galima valgyti.
Kadangi chuño galima pagaminti tik esant maždaug 3600 metrų aukštyje (ar dar aukščiau), Tambo Viejo rasti pavyzdžiai turėjo būti atgabenti iš aukštumų, greičiausiai lamų karavanu, judėjusiu per inkų kelių tinklą, teigia L. Valdezas.
„Kadangi chuño yra lengvas produktas, tai tikriausiai taip pat palengvino jo transportavimą“, – pastebi jis.
Dvi liofilizuotos bulvės išliko dėl itin sausų sąlygų Acarí slėnyje, kurios padeda išsaugoti organines liekanas, kurios kitu atveju supūtų – tos pačios sąlygos, dėl kurių L. Valdezo ankstesniuose tyrimuose šioje vietovėje buvo rastos natūraliai mumifikuotos jūrų kiaulytės (Cavia porcellus).
Be archeologinės svarbos, šis senovinis konservavimo metodas teikia pamokų ir šiandienai. „Mums vis dar yra tiek daug ko pasimokyti iš praeities žmonių, – sako L. Valdezas. – Maisto saugumas yra pagrindinis rūpestis net ir mūsų laikais, tačiau mes švaistome maistą – galbūt daugiau nei bet kada anksčiau žmonijos istorijoje.“
Palei Peru pakrantę sistemingai iškasinėta palyginti nedaug inkų archeologinių vietovių, ir L. Valdezas tikisi, kad, archeologams tęsiant kasinėjimus, atsiras daugiau įrodymų apie chuño – ir ilgus tiekimo maršrutus, kuriais jis buvo gabenamas, rašo „Live Science“.