Ar žmonijos istorijoje kada nors buvo laikotarpis be karų? Štai ką sako mokslininkai (1)

Atsakymas priklauso nuo to, kaip apibrėžiame karą. Jei karas reiškia dviejų valdžių kovą, tuomet taip, taikių laikotarpių buvo, nes beveik 99 proc. žmonijos istorijos valdžių nebuvo, teigia, Stenfordo universiteto istorikas ir knygos „War! What Is It Good For? Conflict and the Progress of Civilization from Primates to Robots“) autorius Ianas Morrisas.

Kita vertus, smurtas visada buvo mūsų gyvenimo dalis. Jei klausimas skambėtų „ar žmonės kada nors gyveno be smurto?“, tuomet atsakymas yra gana aiškus – ne, žmonės visada kovojo ir žudė vieni kitus, teigia mokslininkas.

Remiantis 2022 m. paskelbta tyrimų apžvalga, karai buvo reti arba jų visai nebuvo ankstyvojoje žmonijos istorijoje, kai žmonės gyveno kaip klajokliai medžiotojai-rinkėjai. George Masono universiteto (JAV) istorijos profesorius emeritas ir knygos „Peace in World History“ autorius Peteris Stearnas pritaria šiai idėjai. „Medžiotojų ir rinkėjų [kultūrose] iki žemdirbystės atsiradimo karų buvo mažai arba jų visai nebuvo“, – sako jis.

Ši idėja grindžiama archeologiniais duomenimis. Mokslininkai, tiriantys senovės žmonių kaulus iš viso pasaulio, ieškojo kaulų liekanose karinių sužalojimų pėdsakų – pavyzdžiui, daug asmenų, turėjusių nesugijusių žaizdų nuo dūrio, pjovimo ar smūgio buku daiktu, palaidotų masinėse kapavietėse. Tačiau jie rado nedaug karinių sužalojimų įrodymų iki 8000 m. pr. m. e. Vėliau, kai žmonės pradėjo pereiti nuo klajokliško gyvenimo prie nuolatinės gyvenvietės, tokie sužalojimai išplito.

Tai nereiškia, kad priešistorinėse visuomenėse nebuvo mirtino smurto. Kenijos mokslininkai Nataruko archeologinėje vietovėje aptiko 27 skeletus, datuojamus 10 000 metų. Šie skeletai rodo smurtinės mirties požymius, kuriuos kai kurie antropologai aiškina kaip įrodymą, kad ir tarp ankstyvųjų medžiotojų-rinkėjų grupių vyko smurtas. O Jebel Sahaboje – priešistorinėje kapavietėje Sudane – archeologai atkasė 13 000 metų senumo palaikus, turinčius tarpgrupinių užpuolimų požymių.

Tačiau šie smurto atvejai nelaikomi karu, atsižvelgiant į tai, kaip jį paprastai apibrėžia tyrėjai. „Tyrėjai, kurie karą traktuoja kaip konkrečią smurto kategoriją, paprastai jį apibrėžia kaip valdžios organizuotą smurtą arba kolektyvinį smurtą, kurio metu žūva daugiau nei tam tikras skaičius žmonių, – teigia I. Morrisas. – Priešistorinėse visuomenėse retai būdavo oficialios valdžios, o medžiotojų ir rinkėjų grupės retai turėdavo daugiau nei keliasdešimt narių, taigi, jei karą apibrėžiate kaip valdžios vykdomą konfliktą arba tokį, kurio metu žūva daugiau nei 100 žmonių, tuomet pagal apibrėžimą [ankstyvojoje] priešistorėje karų negalėjo būti.“

Istorikas ir Australijos Macquarie universiteto Istorijos ir archeologijos katedros emeritas profesorius Davidas Christianas pritaria šiai minčiai. „Didžiąją žmonijos istorijos dalį bendruomenės buvo tokios mažos, kad neaišku, ar galime prievartą prilyginti karui, – teigia jis. – Manau, galime pasakyti, kad žmonės visada buvo pajėgūs smurtauti, o bendruomenėms didėjant, tas smurtas ėmė įgauti formas, kurias galbūt norėtume apibūdinti kaip karą“.

Kai atsirado didžiosios karalystės ir imperijos, karai tapo labai įprasti. Tarptautinio saugumo studijų docentu Alabamos oro karo koledže dirbančio Jaredo Morgano McKinney disertacijoje daugiausia dėmesio skirta taikos laikotarpiams tarp didžiųjų valstybių. Jis padarė išvadą, kad karas iš esmės buvo norma per visą istoriją, o žinomi taikūs laikotarpiai, tokie kaip Pax Romana, paprastai reiškė tik tai, kad viena galinga grupė nugalėjo visus kitus ir privertė juos paklusti.

Tačiau buvo ir išimčių. „Karai yra brangūs ir rizikingi“, – teigia Oksfordo universiteto pasaulinės istorijos profesorius Peteris Frankopanas. – Todėl daugelyje istorijos laikotarpių stabilumas ir taika buvo pasiekti tada, kai varžovai, priešai ir kaimynai sugebėdavo prilygti vieni kitiems savo pajėgumais.“

J. M. McKinney disertacijoje išskiriami keli laikotarpiai, kai konfrontuojančioms valstybėms pavyko išvengti karo.

Maždaug nuo 1400 iki 1200 m. pr. m. e. didžiosios valstybės senovės Artimųjų Rytų – daugiausia Egiptas ir Hetitų imperija – išgyveno du neįprastai ilgus laikotarpius be didelių karų. Taika buvo įmanoma, nes „Didieji Karaliai“ pripažino vieni kitus lygiaverčiais ir savo teritorinius bei politinius nesutarimus sprendė pasirašydami oficialias sutartis, o ne kariaudami.

Didžiąją savo istorijos dalį Roma ir Persija kariaudavo. Vėliau, maždaug nuo 387 m. iki maždaug 501 m., šios dvi supervalstybės beveik nustojo kariauti. Istorikai šį laikotarpį vadina „Ilguoju penktuoju amžiumi“ ir pateikia daug paaiškinimų dėl šio taikos laikotarpio, įskaitant tai, kad abi pusės susidūrė su rimtomis išorinėmis grėsmėmis, dėl kurių karas tapo pernelyg brangus, ir kad abi pusės sukūrė „brolystės“ kalbą, kuria viena kitą pripažino lygiomis, o ne priešėmis, rašo J.M. McKinney.

Maždaug nuo 1000 iki 1200 m. e. m. turtinga Kinijos Songų dinastija užsitikrino taiką su karingais šiaurės kaimynais – Liao ir Jin – reguliariai jiems mokėdama už taikos išlaikymą. Nors šios piniginės dovanos (arba kyšiai) atrodė kaip silpnumo ženklas, J. M. McKinney teigimu, šie mokėjimai buvo menki, palyginti su tuo, ką Kinija uždirbdavo iš prekybos.

Kitas pavyzdys, pasak I. Morriso, yra ilgas taikos laikotarpis tarp Kinijos, Korėjos ir Japonijos, trukęs maždaug nuo 1600 iki 1850 metų. Europos valstybės tuos šimtmečius praleido konkuruodamos dėl galios ir teritorijų per karus, o Rytų Azijos valstybės gyveno santykinėje taikoje. „Europoje mes buvome linkę būti daug agresyvesni ir konkurencingesni – o tai sukuria įspūdį, kad karas yra „natūrali būsena“, – teigia P. Frankopanas.

Ilgasis taikos laikotarpis tarp irokėzų tautų buvo reikšmingas santykinės taikos laikotarpis Šiaurės Amerikoje, pasakoja J. M. McKinney. Maždaug tris šimtmečius – nuo 1450 iki 1777 metų – penkios (vėliau – šešios) Amerikos indėnų tautos, kurios anksčiau buvo įsitraukusios į smurtinius ir brangiai kainavusius konfliktus, užmezgė taikius santykius, žinomus kaip Haudenosaunee konfederacija arba Penkių Tautų Lyga.

Pietų Amerikoje J. M. McKinney atkreipia dėmesį į Pietų Amerikos Ilgąją taiką: nuo 1935 m. tarp suverenių Pietų Amerikos valstybių nebuvo didelių tarpvalstybinių karų.

„Karas istorijoje yra normalu, – sako J. M. McKinney. – Tačiau, kaip rodo šie pavyzdžiai, „įprastose tendencijose būna išimčių“.