Moneta, rasta lauke netoli Utsteino vienuolyno pietvakarių Norvegijoje, datuojama Basakojo karaliavimo laikotarpiu nuo 1093 iki 1103 metų. Remiantis Stavangerio universiteto Archeologijos muziejaus pranešimu, tai yra pirmoji tokio tipo moneta, kada nors atrasta Norvegijos teritorijoje.
„Įdomu pagalvoti, kad galbūt mums trūksta tik vieno didesnio surasto lobio, kad galėtume visiškai kitaip pažvelgti ir į Magnuso Basakojo monetų kalybą, o tai pabrėžia visų naujų atradimų svarbą“, – teigia muziejaus atstovai.
Ne saga
Metalo ieškiklio savininkas Mortenas Eekas šį objektą rado 2025 m. balandį. Daiktas buvo rastas dirvoje, ariamame sluoksnyje, maždaug 10–15 centimetrų gylyje po paviršiumi.
Susiję straipsniai
Viena pusė atrodė blizgi ir sidabrinė, tačiau kita buvo padengta variu ir viduryje turėjo tamsią dėmę – dėl ko jis atrodė kaip saga. M. Eekas radinį parsinešė namo ir padėjo tarp kitų sagų, nudilusių šiuolaikinių monetų ir surinktų metalo laužo gabalėlių.
Tik po kelių mėnesių, kai M. Eekas savo lobius parodė kitiems ieškotojams metalo detektorininkams mėgėjams, jie pastebėjo, kad sidabrinė pusė primena viduramžių monetą. Jos dizainas buvo panašus į iliustraciją 1865 m. išleistame C. I. Schive’o žinyne „Norge’s Coins from the Middle Ages“.
Tada metalo ieškiklių mėgėjai kreipėsi į Stavangerio universiteto archeologijos muziejų, kur mokslininkai monetą išnagrinėjo atidžiau.
Antrasis monetos gyvenimas
Ekspertams moneta pasirodė keista – nes kažkas ją modifikavo nuo tada, kai ji buvo nukalta. Viena pusė buvo uždengta varine plokštele, o monetos išorinis kraštas buvo užlenktas aplink ją. Dvi apvalios įpjovos krašte rodo, kur galėjo būti pritvirtinta grandinėlė ar kilpa – o tai leidžia manyti, kad vėliau moneta buvo nešiojama kaip papuošalas.
Tyrėjai svarstė galimybę nuimti varinę plokštelę, kad pamatytų, kas po ja – tačiau taip būtų sugadinę trapų eksponatą.
Norėdama ištirti uždengtą monetos pusę, komanda ją nufotografavo rentgeno spinduliais. Skenavimas atskleidė grifą – mitinę būtybę su liūto kūnu ir plėšriojo paukščio bruožais. Šis motyvas kartais buvo aiškinamas kaip krikščioniškas simbolis – Šv. Marko liūtas – tačiau muziejus pažymėjo, kad šios monetos gyvūnas labai primena grifą. Viduramžių krikščioniškajame mene grifai buvo naudojami simbolizuoti Kristaus dvejopą prigimtį – žmogiškąją ir dieviškąją.
Matomoje pusėje buvo pavaizduotas „kryžiaus ant kryžiaus“ motyvas su dvigubomis linijomis apibrėžtais sparnais ir mažais pusapskritimiais galuose. Būtent kryžiaus ir grifo derinys daro šią monetą tokią retą.
Stavangerio universiteto Archeologijos muziejaus nuotr.
Dvipusės monetos su grifo ir kryžiaus ant kryžiaus motyvų deriniu žinomos tik keturios, teigiama pranešime. Viena iš jų yra iš Sanduro lobio, rasto Farerų salose 1863 m., o kitos trys – iš Danijos Mørstado lobio, kuris buvo rastas praėjusį pavasarį ir kuriame yra beveik 5000 monetų.
Tokių monetų retumas gali mums kažką pasakyti apie Magnuso Basakojo monetų kaldinimo mastą, teigia muziejaus atstovai.
Muziejaus duomenimis, iš viso iš Magnuso Basakojo karaliavimo laikotarpio žinoma apie 100 monetų, rastų 12 skirtingų radinių vietose. Dėl to kiekvienas naujas egzempliorius yra vertingas siekiant suprasti, kaip monetos buvo gaminamos ir cirkuliavo Norvegijoje vėlyvuoju vikingų laikotarpiu ir ankstyvuoju viduramžių laikotarpiu.
Kas buvo Magnusas Basakojis
Magnuso Basakojo pravardės tiksli kilmė nežinoma, bet egzistuoja trys versijos. Pasak viduramžių Islandijos istoriko Snorri Sturlusono, tokia pravardė atsirado dėl to, kad magnusas perėmė airių ir škotų gėlų stiliaus aprangą: trumpą tuniką, kuri palikdavo kojas nuogas (tad tokiu atveju jį reikėtų vadinti Magnusu Plikakoju). Danų istorikas Saksonas Gramatikas teigia, kad jis gavo šį pravardę, nes buvo priverstas basomis pabėgti nuo švedų puolimo, o trečioji versija aiškina, kad jis jodinėjo basomis – kaip airiai.
Magnusas tapo karaliumi 1093 m. po savo tėvo Olavo Kyrre (taip pat vadinamo Norvegijos Olafu III) mirties, kurio valdymo laikotarpis buvo prisimenamas kaip palyginti taikus. Basakojis pasirinko kitokį kelią. Kaip ir jo senelis Haraldas Hardrada – Norvegijos karalius, žuvęs 1066 m. Stamfordo tilto mūšyje – Basakojis savo reputaciją susikūrė karo veiksmais.
Magnusas didžiąją savo karaliavimo dalį praleido karo žygiuose užsienyje. Jis siekė išplėsti Norvegijos įtaką vakariniuose jūrų maršrutuose, įskaitant Meno salą ir Airijos jūros dalis. Pasak muziejaus, su Basakoju buvo siejamas posakis, jog karalius yra skirtas „garbei ir šlovei, o ne ilgam gyvenimui“. Tai atsispindėjo ir jo mirtyje – jis mirė būdamas apie 30 metų, 1103 m., kai karo žygio Airijoje metu pateko į pasalą ir buvo nužudytas.
Moneta liudija ne tik Basakojo karines ambicijas. Anot muziejaus, ji taip pat atspindėjo vieną iš jo vidaus reformų. Ankstesni Norvegijos valdovai buvo sumažinę sidabro kiekį savo monetose, tačiau Basakojis atkūrė aukštą sidabro standartą, išleidęs monetas, kurių sudėtyje buvo apie 90 proc. sidabro.
Ar moneta buvo prarasta Utsteino vienuolyne dar Basakojo gyvenimo metu, neįmanoma sužinoti. Kadangi ji tam tikru metu buvo perdirbta į papuošalą, ji galėjo cirkuliuoti daugelį metų ar net kartų nuo tada, kai nustojo būti naudojama kaip pinigas, rašo „Live science“.