„Tai gali būti paskutinis mūsų šalyje rastas ir valstybei geranoriškai perduotas lobis“, – nuogąstavo paveldosaugininkas Laisvūnas Kavaliauskas, Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (MLIM) pristatęs unikalų radinį – lietuviškus ilguosius pinigus. Kodėl jis taip pasakė?

Klaipėdos apylinkėse, kairiojo Danės upės kranto kilpoje, netikėtai aptikti sidabro lydiniai tapo moksline sensacija. Lobis, datuojamas XIII–XIV amžiais, nustebino istorikus. Piniginiams atsiskaitymams naudoti pusapvaliai lazdelių formos sidabro strypeliai buvo paplitę visame baltų genčių gyvenamajame areale nuo XI a. pradžios iki pirmųjų monetų atsiradimo. Anot jų, surasti nesmulkintus lietuviškus ilguosius – garbė ir džiaugsmas kiekvienam archeologui.

Šimtmečius po žeme gulėjusį sidabro lobį aptiko ne profesionalūs archeologai, o po Daugulių vietovę su metalų ieškikliu vaikštinėjęs uostamiesčio gyventojas Saulius Rakauskis, žinojęs, kad šią Klaipėdos savivaldybei priklausančią riboto užstatymo teritoriją planuojama paversti vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų kvartalu, ją apželdinti, įkurti čia ikimokyklinio ugdymo įstaigą.

Vyriškis apie surastą lobį iškart pranešė Kultūros paveldo departamento (KPD) Klaipėdos teritorinio skyriaus vyriausiajam specialistui L.Kavaliauskui, nurodė jam visas aplinkybes, tikslias radavietės koordinates. Kasinėdamas žemes S.Rakauskis naudojosi metalų ieškikliu. Dauguliuose jis iš viso aptiko 46 sidabro lydinius, taip pat sidabrinį žiedą pinta priekine dalimi, vario ir geležies dirbinių.

[[ge:lrytas:lrytas:43149611]]

Spėjama, kad vienas sveikas sidabro lydinys – skandinaviškos kilmės, o kituose sukapotų ilgųjų fragmentuose įžvelgiama lietuviškų ir prūsiškų kultūrų bruožų.

Pasak numizmatikos ekspertų, apie išskirtinę tokių radinių vertę byloja ne tik beveik kilogramą sveriančio sidabro kiekis, bet ir istorinis kontekstas – lietuviškos kilmės lobis atrastas Vokiečių ordino nukariautų kuršių žemėje.

[[ge:lrytas:lrytas:42691966]][[ge:lrytas:lrytas:43148464]][[ge:lrytas:lrytas:27978388]]

Didžiąją lobio dalį sudaro įvairaus dydžio smulkiai sukapoto metalo gabaliukai. Tik trys lydiniai sveiki.

Lietuviški ilgieji dažniausiai buvo skaldomi pusiau, įkertant tikrinta sidabro kokybė.

Kaip sidabras atsidūrė po žeme, kam jis priklausė – mįslė. Veikiausiai jį užkasė ne didikai, o koks nors iš Lietuvos į vokiškąjį Mėmelburgą keliavęs pirklys arba amatininkas.

Už vieną daugiau kaip 100 gramų sveriantį lietuviškąjį ilgąjį tada buvo galima įsigyti 14 avių, karvę, net žirgą. Sukapoti lydiniai – smulkesniems atsiskaitymams.

Paupiais driekėsi tarptautinės prekybos keliai.

Negali pretenduoti į atlygį

Kelis lietuviškų pinigų fragmentus S.Rakauskis toje pačioje vietoje aptiko prieš penkerius metus.

Tik vėliau, sumanęs kruopščiau patikrinti radavietę, gilesniuose sluoksniuose jis apčiuopė išties įspūdingą lobį.

Sąžiningas radėjas viską perdavė KPD specialistams.

Speciali Lobių komisija nustatė radinių vertę, jų rinkos kainą, nusprendė, kokiam muziejui juos reikėtų perduoti.

Lobių radėjams, jeigu jie nėra profesionalūs archeologai, valstybė garantuoja teisingą atlygį – iki ketvirtadalio perduotų radinių vertės.

Daugulių sidabras įvertintas 10,5 tūkst. eurų, tad S.Rakauskiui priklausė apie 2000 eurų premija.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejus jau buvo pasirengęs atsilyginti klaipėdiečiui, bet paaiškėjo, kad jokio atlygio jis negaus. Kodėl?

KPD laikinasis Veiklos koordinavimo skyriaus vedėjas Ričardas Dediala tokį sprendimą aiškina faktinėmis aplinkybėmis: „Pirmuosius sidabro lydinių fragmentus Kilnojamųjų kultūros vertybių komisija įvertino, kai dar nebuvo žinoma, kad tai lobis. Paskui išniro daugiau radinių.

Pinigai aptikti ir perduoti naudojant neprofesionalius archeologijos metodus.“

Tokia įvykių eiga, pasak R.Dedialos, eliminuoja S.Rakauskio teisines galimybes pretenduoti į valstybės garantuotą atlygį: „Lietuvos įstatymai draudžia iš anksto apgalvotai ieškoti kultūros paveldo vertybių. Dar reikėtų ir pasižiūrėti, ar Dauguliuose nebeliko daugiau lobio likučių.“

Paveldosaugos institucijų sprendimai Klaipėdos savivaldybei priklausančiam MLI muziejui neužkerta kelio tinkamai įvertinti lobio atradėjo veiklą, premijuoti jį savo nuožiūra. Tačiau KPD specialistai lobio radėjui nepalankaus sprendimo dėl atlygio keisti neketina.

Sidabras neprarado vertės

Ilgieji pinigai buvo paplitę visose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse, jų rasta kasinėjant ir kuršių piliakalnius Žemaitijoje. Toks gausus lobis Klaipėdos krašte dar nebuvo aptiktas.

[[ge:lrytas:lrytas:43167524]]

Beje, Dauguliuose lokalizuojamas jau sunaikintas Kalniškių piliakalnis. Spėjama, kad būtent čia galėjo dunksoti XIII amžiaus Livonijos ordino sutartyje minima, bet dar neatrasta mįslinga Poys pilis.

„Tokie radiniai praturtina mūsų žinias apie ekonominius santykius: brangiųjų metalų apyvartą, skirtingų regionų kontaktus, pinigų sistemas XIII–XIV a.

Atsiradus pirmosioms monetoms sidabras neprarado savo vertės – naudotas atsiskaitant už įvairias prekes ir paslaugas“, – Daugulių lobį įvertino MLI muziejaus direktorius, humanitarinių mokslų daktaras Jonas Genys.

Ieškiklininkų – tūkstančiai

Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio skyriaus atstovas L.Kavaliauskas „Lietuvos rytui“ plačiau pakomentavo Daugulių lobio atradimo aplinkybes, su juo susijusias teisines peripetijas.

– S.Rutkauskis lobį geranoriškai perdavė valstybei, bet liko be atlygio. Ar tai jo nenuvylė?

– Šį praeitimi besidomintį klaipėdietį pažįstu ne vienus metus – jam labiau rūpi ne pinigai, o paieškos. Dėl negauto atlygio jis nesisieloja, nieko neprašo.

Jis netgi džiaugėsi, kad vertingi radiniai atsidūrė muziejuje – taps archeologijos mokslo objektu, bus prieinami visuomenei.

– Ar lobio radėjas nepažeidė nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymų?

– Lietuvoje niekam nedraudžiama naudotis metalų ieškikliais, tačiau valstybės saugomų kultūros objektų zonose neleidžiama savavališkai ardyti archeologinių sluoksnių, iškelti ir tirti radinius. Tai gali daryti tik atestuoti archeologai, kuriems paieškos nėra vien tik maloni pramoga.

Bet ir jie privalo apie savo planus informuoti KPD atstovus, gauti kasinėjimams būtinus leidimus.

– S.Rutkauskis turbūt nesitikėjo aptikti lobį, bet jo nepasisavino, perdavė valstybei.

– Jis nežinojo, kad net ir tokiais atvejais galioja reikšminga Civilinio proceso kodekso nuostata – senienų ieškotojai apie savo ketinimus privalo pranešti konkrečių teritorijų valdytojams.

S.Rutkauskis privalėjo kreiptis į Klaipėdos savivaldybės administraciją, gauti leidimą.

[[ge:lrytas:lrytas:43163124]]

– O kaip turėtų elgtis žmogus, jeigu lobį iškastų nuosavame darže?

– Toks radinys tampa asmenine nuosavybe, kurią reikia deklaruoti. Istorinę, kultūrinę, archeologinę vertę turinčius daiktus perėmus valstybei radėjams atlyginama pagal įstatymą.

S.Rutkauskiui priklausytų radybos, jeigu lobį jis būtų aptikęs privačioje valdoje, prieš tai susitaręs dėl kasinėjimo su žemės savininku. Profesionalūs archeologai atlygio už tyrimus ir radinius negauna – tai jų darbas.

– Metalų ieškikliais naudojasi tūkstančiai žmonių. Ar įmanoma visus juos suvaldyti?

– Tikslios statistikos nėra, bet manoma, kad žemes su metalų ieškikliais Lietuvoje naršo apie 50 tūkst. žmonių.

Didelė problema, kad nesukurta aiškesnė šių prietaisų panaudos kultūros paveldo srityje sistema. S.Rutkauskis, net ir informavęs Klaipėdos savivaldybę, paprašęs jos leidimo paieškoms, nieko nepeštų. Nėra jokio formato leidimų, specialistų, galinčių juos patvirtinti ir išduoti.

KPD leidimų dirbti Vakarų Lietuvoje kasmet paprašo apie 60 profesionalių archeologų. Visi privalo pateikti argumentuotus prašymus, projektus. Kaip valdžios įstaigoms aptarnauti entuziastų su metalų ieškikliais srautus? Gal jau reikėtų automatizuotos sistemos.

– Kokie vadinamųjų ieškiklininkų tikslai? Jų gretos didėja ar mažėja?

– Daug metų su jais bendrauju. Atsakingesni žmonės, tarp jų moksleiviai, mums perduoda net smulkmenas, pasako, kur ir ką atkasė.

Vienas žmogus, atnešęs maždaug 600 radinių, padėjo nustatyti iki šiol nežinomą kapinyną. Kai kuriems rūpi ir radybų atlygis. Pavojingiausi – vadinamieji juodieji archeologai. Juk nelegalios paieškos – didžiulė žala kultūros paveldui.

– S.Rutkauskis jokios žalos nepadarė, priešingai – jis tik praturtino valstybę. Argi tokie žmonės nenusipelno bent jau padėkos už pilietiškumą?

– Viskas buvo atlikta pagal nustatytą tvarką – sudarytas radavietės, daiktų apžiūros, faktinių aplinkybių vertinimo planas, medžiaga pateikta KPD specialistams, įvertinta Lobių komisijoje.

Radėjas niekaip negalėjo pasinaudoti civilinės teisės nuostatomis, kurios neįgyvendintos praktiškai.

Ši istorija išryškino sistemines kultūros vertybių paieškos ir jų apsaugos spragas.

Perdavę valstybei kultūros vertybes žmonės verti ne tik padėkos, bet ir materialaus atlygio. Nusigręžę nuo jų, patys to nenorėdami, tik paskatintume juoduosius archeologus – radiniai nuplauks į nelegalią rinką.

Nenorėčiau, kad Daugulių sidabras taptų paskutiniu sąžiningai deklaruotu lobiu. Jeigu radėjas dėl atlygio sumanytų kreiptis į teismą, dar nežinia, kuo viskas pasibaigtų.

[[ge:lrytas:lrytas:43163126]]

– Ko reikėtų imtis, kad panašios situacijos nesikartotų?

– Dar buvusio kultūros ministro Vladimiro Prudnikovo patvirtintos taisyklės dėl atlygio už visuomenės poreikiams paimtus lobius per du dešimtmečius nepasikeitė.

Rengiami papildomi teisės aktai, susiję su nauja kultūros paveldo apsaugos redakcija. Ten veikiausiai bus atsižvelgta į kitų šalių patirtį ir praktiką.

Tarkime, estai savo įstatymus jau patobulino taip, kad nekiltų problemų dėl radinių.

Radiniai išvežami į užsienį

– Prie nuošalesnių piliakalnių žioji nelegalių kasinėjimų žymės – palikti perkasų grioviai, duobės. Kaip sekasi kovoti su juodaisiais archeologais?

– Jie veikia gudriai, yra atsargūs, nelengvai nutveriami su įkalčiais. Ryškiausias pavyzdys – Apuolės (Skuodos r.) apylinkėse siautėję vandalai, nuniokoję ne vieną kuršių kapinyną.

Su jais man teko susidurti. Įžūlūs plėšikai buvo sulaikyti, nuteisti, jiems pareikštas didžiulis ieškinys už padarytą žalą.

Nelegalių archeologų aistras kaitina kuršių ir anapus Baltijos jūros gyvenusių jų amžininkų vikingų palikimas.

Nustebau viename Stokholmo antikvariate išvydęs žalvario apyrankes, kaip du vandens lašai panašias į kuršių epochos dirbinius, aptiktus viename kuršių laikotarpio kapinyne.

Antikvarininkas, regis, pastebėjo mano žvilgsnį, nes kitą dieną tų apyrankių vitrinoje nebebuvo. Plėšikai kaip tik tuo metu siaubė Kretingos rajoną – apie tai bylojo išraustos kapavietės.

– Kuršių paveldas tikriausiai nelegaliai išvežamas į Skandinaviją?

– Neatmetu tokios tikimybės – Stokholme matytų ir Lietuvoje rastų kuršių dirbinių panašumai man akivaizdūs. Jokia sensacija, kad ir Baltijos regione veikia organizuotos juodųjų archeologų, kontrabandininkų ir nelegalių prekeivių archeologiniais radiniais grupuotės.

– Ir Lietuvos geografinė padėtis itin patogi kontrabandai į Vakarus.

– Vertelgos net nesislapsto – socialiniuose tinkluose atvirai siūloma įsigyti įvairių egzotiškų vertybių. Tarp jų – senovės romėnų palikimas.

Vienas klaipėdietis, nepabūgęs interneto svetainėje atskleisti savo adreso ir telefono, drąsiai viešino žalvarinių Romos karių šalmų, jų kalavijų nuotraukas, nurodė kainas. Policija bandė sučiupti nelegalų prekeivį, bet jis pradingo.

Siūlomas romėnų paveldas nebuvo panašus į pigias klastotes. Jis galėjo atkeliauti iš Rusijos okupuotų Ukrainos teritorijų. Dabar ten ranka rankon su vietiniais kapų plėšikais aktyviai pluša iš Maskvos ir Sankt Peterburgo atvykę profesionalūs archeologai ir istorikai.

Apuolės kapinyno plėšikai įkliuvo su įkalčiais

[[ge:lrytas:lrytas:43163127]]

Tiriant prie Apuolės piliakalnio (Skuodo r.) nutvertų juodųjų archeologų vilniečių Olego Salijaus ir Vadimo Čvanovo veiklą paaiškėjo, kad paveldosaugininkų kalbos apie organizuotą nusikalstamą veiklą niokojant ir grobstant kultūros vertybes Vakarų Lietuvoje, nelegalią prekybą archeologiniais radiniais nebuvo laužtos iš piršto.

Du Apuolės kapinyną metalo ieškikliais naršiusius plėšikus 2009 metų vasarą pastebėjo paveldosaugininkas L.Kavaliauskas. Paprašyti pateikti leidimą dėl paieškų istorinio kuršių paminklo zonoje jauni vyrai nesutriko – prisistatė esą Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentai antrakursiai, nurodė dėstytoją, pasiūlė tuoj pat su juo susisiekti mobiliuoju telefonu.

„Atsiliepęs žmogus prisistatė kaip vieno Aukštaitijos muziejaus archeologas, patikino, kad studentai jo nurodymu atlieka žvalgomuosius tyrimus, pažadėjo elektroniniu paštu atsiųsti leidimo kasinėti kapus kopiją. Apie nelegalias paieškas pranešiau policijai. Apsimetėliai surasti, sulaikyti, vienas jų buvo suimtas. Apklaustas ir kasėjų nurodytas archeologas. Vėliau susisiekęs su manimi jis teiravosi, ar aš tikrai telefonu kalbėjausi su juo. Negalėjau to nei patvirtinti, nei paneigti – asmens, su kuriuo tada bendravau, nemačiau, girdėjau tik jo balsą“, – šios bylos pradžią prisiminė L.Kavaliauskas.

Pas kaltinamuosius aptikta daugybė vertingų archeologinių radinių, kuriuos jie planavo parduoti. Spėjama, kad kasinėtas ne tik Apuolės piliakalnio kapinynas, bet ir kitos IX–XII a. kuršių kapavietės Kretingos rajone, tarp Kašučių ežero ir Akmenos upės. Jie galėjo plėšikauti ir Latvijoje.

O.Salijų ir V.Čvanovą domino geležiniai ir žalvariniai papuošalai, ginklai. Per šešerius metus juodojoje rinkoje jie pardavė maždaug 2000 radinių už beveik 60 tūkst. litų (per 17 tūkst. eurų). Dalis išknisto paveldo veikiausiai nusėdo užsienyje. Kasinėdami kuršių kapavietes vyrai jas visiškai suniokojo.

Juodųjų archeologų bylą narpliojo Vilniaus apygardos teismas. Tyrimo medžiagoje būta duomenų, kad dalis archeologinių radinių iš Lietuvos per Estiją išgabenta į Rusiją. Generalinė prokuratūra pareikalavo kapų plėšikus nuteisti ir už kultūros vertybių kontrabandą.

Bet teismas juos pripažino kaltais tik dėl didelės vertės mokslinių ir istorinių vertybių pagrobimo ir vertimosi uždrausta ūkine veikla. V.Čvanovas įkalintas ketveriems metams, O.Salijus jam skirtą galutinę laisvės atėmimo bausmę jau buvo atlikęs iki nuosprendžio. Nuteistųjų skundai atmesti.

Įpareigojimas vandalams atlyginti pusės milijono litų nuostolius – pirmasis toks civilinis ieškinys dėl žalos kultūros paveldui. Konfiskuoti radiniai perduoti Lietuvos nacionaliniam muziejui.

Vėliau byla išskaidyta į kelias dalis, ja susidomėjo Interpolas. Tiriant kontrabandos versiją išsiaiškinti ir kiti nusikaltėliai, nustatytas užsakovas švedas. Jam reikėjo ne bet kokių senienų, o kuršių kalavijo. Pasamdyti juodieji archeologai tikslingai knaisiojo kapinyną ir tokį kalaviją surado.

Putplasčio formose paslėptas vertingas siuntinys iš Vilniaus į Taliną pergabentas keleiviniu autobusu. Paskui jis atsidūrė Sankt Peterburge, restauruotas Ermitažo muziejaus dirbtuvėse. Iš ten kalavijas keltu perplukdytas į Helsinkį. Užsakovas už jį sumokėjo 40 tūkst. JAV dolerių.

Į tarptautinę nusikaltėlių grupuotę įsiliejusių Apuolės plėšikų darbas įvertintas 10 tūkst. JAV dolerių. Kultūros vertybių kontrabandos tinklo organizatoriai bandė mėtyti pėdas – pinigus bendrininkams siuntinėjo dalimis iš įvairių Europos valstybių.

Apuolė pirmą kartą išniro Rimberto kronikoje, kur aprašytas Švedijos karaliaus Olafo žygis 835 metais. Su savo kariauna perplaukęs Baltiją jis puolė kuršių pilį Apuliją. Užpuolikai jau buvo praradę viltį laimėti, bet, kuršiams pasiūlius išpirką, susitarta, kad švedai atsitrauks. Kuršo vyskupo ir Livonijos ordino raštuose (1253 m.) ši pilis (Appule, Ampule) nurodoma kaip dalybų objektas.

Archeologai Apuolės apylinkėse ištyrė aštuonis degintinius X–XII a. kapus. Rasta antkaklių, apyrankių fragmentų, pasaginių segių, smeigtukų, karolių, pavienių II–IV a. apyvokos daiktų. Radiniai nugulė Kauno Vytauto Didžiojo karo, Stokholmo, Lietuvos nacionaliniuose muziejuose. Prie istorinio piliakalnio vasaros mėnesiais vyksta kuršių ir vikingų kultūros festivaliai.

Apuolė – unikali, rašytiniuose šaltiniuose anksčiausiai paminėta gyvenvietė dabartinės Lietuvos teritorijoje.

Moksline sensacija tapusį radinį Lietuvoje gaubia ir tamsėjantys debesys (4)