Šis žurnale PNAS paskelbtas atradimas padeda atsakyti į svarbius žmogaus evoliucijos klausimus. Pavyzdžiui, kiek panašios buvo neandertaliečių ir Homo sapiens kultūros, turint omenyje mūsų artimą giminystę? Ir ar šios dvi rūšys keitėsi informacija tarpusavyje?
Pastarųjų dešimtmečių archeologiniai radiniai, įskaitant ir šio naujo tyrimo išvadas apie bendras kultūrines praktikas, atskleidžia naują vaizdą. Pasirodo, Artimuosiuose Rytuose neandertaliečiai ir H. sapiens elgėsi kur kas panašiau, nei manyta anksčiau.
Naujausi įrodymai aptikti Üçağızlı II urve, esančiame pakrantėje šiek tiek į šiaurę nuo Sirijos. Priešistoriniais laikais ši vieta tarnavo kaip koridorius tarp Levanto (regiono į rytus nuo Viduržemio jūros) ir Eurazijos. Nors urve mokslininkai rado tik dantis ir dalį žandikaulio, išanalizavę suakmenėjusių dantų vidinę struktūrą, jie sugebėjo atskirti neandertaliečių ir H. sapiens liekanas. Be to, pasitelkę optiškai stimuliuojamą liuminescenciją – metodą, parodantį, kada po žeme atsidūrę mineralų grūdeliai paskutinį kartą matė saulės šviesą, – tyrėjai nustatė urvo nuosėdų amžių.
Susiję straipsniai
Paaiškėjo, kad neandertaliečiai šioje oloje gyveno maždaug prieš 77 000–59 000 metų, o H. sapiens – prieš 59 000–47 000 metų. Nors tai skirtingi laikotarpiai, abiejų epochų sluoksniuose aptikti radiniai liudija iš esmės vienodas medžioklės bei maisto rinkimo strategijas ir tas pačias akmens apdirbimo technologijas.
Negana to, žaliavas – pavyzdžiui, titnagą – neandertaliečiai ir H. sapiens imdavo iš tų pačių vietinių šaltinių ir medžiojo tą patį grobį: laukines ožkas (Capra aegagrus), danielius (Dama mesopotamica), stirnas (Capreolus capreolus) ir šernus (Sus scrofa). Skirtinguose sluoksniuose taip pat rasta 29 mažų jūrinių sraigių (Columbella rustica) kriauklės. Atrodo, kad į urvą jos atneštos ne maistui, o kaip papuošalai. Kai kurios kriauklės buvo pradurtos – tarsi ruoštos vėriniui – o viena, priskiriama neandertaliečių laikotarpiui, buvo tyčia pakaitinta, kad pakeistų spalvą.
N. Morimoto nuotr.
„Mūsų atradimai rodo gilų kultūrinį sąveikavimą, – teigia tyrimo bendraautorius, Kioto universiteto (Japonija) paleoantropologas Naoki Morimoto. – Šios dvi skirtingos, bet glaudžiai susijusios žmonių grupės ne tik prisitaikė prie tos pačios aplinkos, bet greičiausiai dalijosi ir simboliniais pomėgiais.“
Toks elgesio modelis skiriasi nuo radinių Mandrino urve Prancūzijoje. Ten neandertaliečiai ir šiuolaikiniai žmonės gyveno pakaitomis prieš 56 800–41 500 metų, tačiau nepaliko jokių kultūros tęstinumo įrodymų. Kita vertus, naujieji atradimai visiškai atitinka duomenis iš Tinšemeto urvo Izraelyje. Ten mokslininkai neseniai aptiko panašių abiejų grupių bendro elgesio požymių, kurie pasireiškė gerokai anksčiau – maždaug prieš 130 000–80 000 metų.
Üçağızlı II urvas Turkijoje ir Tinšemeto urvas Izraelyje leidžia daryti prielaidą: nors įvyko biologinė kaita – iš pradžių urvuose gyveno neandertaliečiai, o vėliau šiuolaikiniai žmonės – didelių kultūrinių pokyčių neįvyko. „Atvirkščiai, mes darome išvadą, kad šioje teritorijoje gyvenusios dvi žmogaus rūšys palaikė ryšius ir perėmė viena kitos kultūrinius ypatumus“, – teigia mokslininkai.
Įspūdingas regionas
Tokios vietovės verčia iš naujo apmąstyti šių dviejų žmogaus rūšių kultūrinius ryšius, teigia tyrime nedalyvavusi paleolito archeologė April Nowell iš Viktorijos universiteto Kanadoje. „Demonstruodamos kultūrinį tęstinumą ir intensyvią tarpusavio sąveiką, tokios vietovės kaip Tinšemetas ir Üçağızlı II keičia mūsų supratimą apie neandertaliečius, H. sapiens ir kitas to meto žmonių grupes. Šis ir šiaip intriguojantis regionas tampa dar įdomesnis!“ – sako tyrėja.
Visgi toks kultūrinis tęstinumas tik pagilina mįslę, kaip iš tiesų bendravo šiuolaikiniai žmonės ir neandertaliečiai, kurie maždaug prieš 40 000 metų galiausiai išnyko. Dvi rūšys negali neribotą laiką dalytis ta pačia ekologine niša, pastebi A. Nowell. Be to, kai kurie neandertaliečių kognityvinių funkcijų tyrimai rodo, kad jų mąstymas buvo mažiau lankstus, kalbos gebėjimai ribotesni, o savimonė ir kūrybiškumas menkesni nei šiuolaikinių žmonių. Būtent tai galėjo suteikti pranašumą H. sapiens. Kita vertus, nuomonė, kad neandertaliečiai intelektu nusileido šiuolaikiniams žmonėms, vis dar kelia mokslininkų ginčų.
Jei archeologiniai duomenys tokiose vietovėse kaip Üçağızlı II rodo tokį stiprų elgesio panašumą, tikėtina, kad tikrieji skirtumai tarp šių rūšių yra tokie, kurių turimos fosilijos tiesiog dar neleidžia pamatyti, teigia mokslininkė.
Tyrimo autoriai pabrėžia, kad lieka daug neatsakytų klausimų. Pavyzdžiui, kada ir kur dar buvo paplitusios šios bendros kultūrinės praktikos, ir ar šie panašumai neatsirado dėl to, kad šiuolaikiniai žmonės kryžminosi su neandertaliečiais.
Mokslininkai tikisi, kad tolesni kasinėjimai tokiose vietose kaip Üçağızlı II urvas padės atsakyti į šiuos klausimus. Tai leistų susidaryti aiškesnį vaizdą apie žmogaus evoliuciją ir kultūros raidą vėlyvojo pleistoceno epochoje.