Analizė rodo, kad senovės žmonės stulpus naudojo vasaros ir žiemos saulėgrįžoms pažymėti, birželį spaudos konferencijoje pažymėjo projektą vadovaujantis „Wessex Archaeology“ archeologas Philas Hardingas.
„Šie žmonės sugebėjo nustatyti taškus horizonte, kur saulė pakyla vidurvasarį ir leidžiasi viduržiemį“, – sakė jis. – Tai buvo novatoriškas pasiekimas.“
Ph. Hardingo komanda iš „Wessex Archaeology“ – privačios įmonės, dažnai dirbančios valdžios ir vietinėms institucijoms – birželio 18 d. Jungtinėje Karalystėje viešai paskelbė apie šiuos radinius, o jų tyrimų ataskaita bus recenzuota ir paskelbta. Senovinis monumentas susidėjo iš dviejų didelių medinių stulpų, nutolusių vienas nuo kito apie 120 metrų, esančių netoli Bulfordo kaimo, už kelių kilometrų į rytus nuo Stounhendžo.
Susiję straipsniai
Šiuo metu šią teritoriją valdo Jungtinės Karalystės Gynybos ministerija, tačiau archeologams čia leidžiama vykdyti kasinėjimus nuo 2015 metų. Anksčiau jie čia aptiko dviejų „hendžų“ – iš žemės supiltų griovių ir pylimų žiedų – pėdsakų bei dešimtis neolito laikotarpio duobių, datuojamų maždaug 5000 metų, t. y. šimtmečiais prieš užbaigiant Stounhendžo statybą. Duobės buvo užpildytos gyvūnų kaulais, keramika, titnagu ir anglimi, o mokslininkai mano, kad jos datuojamos tuo laikotarpiu, kai buvo statoma pirmoji Stounhendžo fazė.
Išdėstymas pagal saulėgrįžą
Remiantis „Wessex Archaeology“ pranešimu, stulpai buvo išdėstyti taip, kad nurodytų ašį, žyminčią saulėtekio kryptį vasaros saulėgrįžos metu ir saulėlydžio kryptį lygiai po šešių mėnesių, žiemos saulėgrįžos metu. Tokie patys astronominiai išsidėstymai pastebimi ir Stounhendže.
Gyvūnų kaulai ir kiti šventės pėdsakai duobėse Bulforde liudija, kad čia religinėms šventėms susirinkdavo didelis žmonių skaičius. Senovės švenčių pėdsakai taip pat rasti Stounhendže.
„Kai kalbame apie saulėgrįžą, kalbame apie religiją, – teigia „Wessex Archaeology“ archeologas ir vienas iš tyrėjų Mattas Leiversas. – Tai, ką matome Bulforde, o vėliau ir Stounhendže, yra būdas švęsti ir pažymėti laiko tėkmę, tačiau tai taip pat susiję su siekiu užtikrinti, kad pasaulis veiktų taip, kaip turėtų.“
Ši vietovė yra senesnė už didžiausius akmenų ratus Stounhendže, kurie išdėstyti tomis pačiomis kryptimis. „Tai, ką atradome Bulforde, yra 500 metų seniau už tuos garsiuosius akmenis, kuriuos taip gerai pažįstame“, – sako Ph. Hardingas. Tyrėjai netgi spėja, kad Bulfordo paminklas galėjo būti savotiškas paties Stounhendžo prototipas.
Senovės akmenys
Stounhendžas yra žymiausias pasaulyje neolito paminklas, tačiau jo pirminė paskirtis ilgą laiką buvo paslaptis. Archeologiniai tyrimai nustatė, kad pirmasis žemės pylimo tipo „hendžas“ ten buvo pradėtas kurti maždaug prieš 5000 metų, o žymieji centriniai akmenys buvo pridėti maždaug 500 metų vėliau.
Naujausi atradimai Stounhendže apima senovinių kremavimų pėdsakus, ir daugelis archeologų dabar mano, kad paminklas iš pradžių buvo laidojimo vieta. Jei taip ir yra, išsidėstymas pagal žiemos saulėgrįžos saulėlydį galėjo simbolizuoti „naują gyvenimą“ – nes po žiemos saulėgrįžos dienos tapdavo ilgesnės ir šiltesnės. Tačiau Bulfordo vietovėje nebuvo rasta jokių žmonių palaikų.
Tyrime nedalyvavusi Ekseterio universiteto archeologė Susan Greaney, sako, kad nauji radiniai rodo šio regiono svarbą priešistoriniams žmonėms. „Įdomu pagalvoti, kad čia buvo pastatyti paprasti stulpai, priderinti prie saulėgrįžų, maždaug 500 metų prieš Stounhendžo pastatymą“, – sakė ji „Live Science“.
Bulfordo paminklas galėjo būti laikinasis paties Stounhendžo „modelis“, mano nepriklausoma archeologė Amanda Chadburn, nedalyvavusi šiame tyrime. „Jei projektuotumėte tokį sudėtingą inžinerinį objektą kaip Stounhendžas, – sako ji, – prieš pradėdami turėtumėte suprasti, kaip jį sukurti.“
Parengta pagal „Live Science“.