Akivaizdžiausias atsakymas – tiesiog numušti palydovus. Nors tai gali atrodyti kaip ekstremalus sprendimas, jis taip pat yra ir vienas iš sunkiausiai įgyvendinamų – nors techniškai tai ir įmanoma.
Sovietų Sąjunga įvykdė pirmąjį pasaulyje sėkmingą palydovo perėmimą. Jos programos „Istrebitel Sputnikov“ („Palydovų naikintojas“) kūrimas prasidėjo septintajame dešimtmetyje, o 1968 m. lapkričio 1 d. palydovas perėmėjas „Kosmos-252“ sunaikino palydovą-taikinį „Kosmos-248“, panaudodamas skeveldrinę kovinę galvutę.
Kaip ir daugelis sovietinių karinių programų, ši sistema buvo gigantiška. Jos kūrimas tęsėsi dar dešimtmetį, ir oficialiai ji buvo pradėta eksploatuoti tik 1978 m. Palydovas perėmėjas svėrė 2,4 tonos, turėjo didelį degalų atsargą orbitiniams manevrams ir naudojo radarinį ieškiklį galutiniam nukreipimui. Iš Baikonūro kosmodromo jis buvo paleistas raketa nešėja „Ciklon-2“.
Susiję straipsniai
Norint perimti tikslą, reikėjo prieš paleidimą apskaičiuoti jo orbitą ir atnaujinti perėmėjo trajektoriją po pirmojo apsisukimo aplink Žemę. Šis procesas rėmėsi specialiu kosminio stebėjimo tinklu, sukurtu aplink ankstyvojo perspėjimo radarus „5N15 Dnestr“ ir „5N86 Dnepr“, įskaitant „OS-1 Mišelovka“ bazę netoli Irkutsko ir „OS-2 Sary-Šagan“ bazę Kazachstane.
Kiekvieną objektą sudarė keturi milžiniški radarų blokai, galintys stebėti 5000 km ploto zoną ir sekti objektus, esančius iki 3000 km aukštyje. Vienas „Dnestr/Dnepr“ kompleksas driekėsi daugiau nei 600 metrų, buvo 20 metrų aukščio, o modernizuotoje konfigūracijoje turėjo siųstuvus, kurių didžiausia impulsinė galia siekė iki 1,25 MW.
Nereikia nė sakyti, kad Ukraina neturi prieigos prie tokio masto infrastruktūros, rašo „Defense Express“. Be to, sovietinis metodas, kai ribotą nukreipimo tikslumą kompensuodavo skeveldrinė kovinė galvutė, priklausė laikotarpiui, kai Žemės orbita buvo palyginti neužpildyta. Šiandien sąmoningas didelių kiekių orbitinių nuolaužų sukūrimas kelia pavojų išprovokuoti Keslerio sindromą, kai kaskadinės susidūrimų grandinės paverčia ištisus orbitinius regionus netinkamais naudoti.
Technologiškai žymiai pažangesnis metodas pasirodė su JAV „ASM-135 ASAT“ – iš oro paleidžiama priešpalydovine raketa.
1985 m. „ASM-135 ASAT“ jau naudojo „hit-to-kill“ technologiją, vietoj sprogstamosios kovinės galvutės. Ji turėjo šoninius nukreipimo variklius ir palyginti paprastą infraraudonųjų spindulių ieškiklį, atšaldytą iki −269 °C, o pačiam „F-15“ reikėjo tik minimalių modifikacijų, kad galėtų gabenti ir paleisti šį ginklą.
Tačiau didžiausia kliūtis kovojant su šiuolaikinėmis karinėmis palydovinio interneto sistemomis glūdi kitur.
Skirtingai nuo ankstesnių kartų karinių palydovų, šios sistemos nesiremia vos keliais dideliais palydovais. Šiuolaikinės sistemos kuriamos remiantis dideliais palydovų tinklais, kurie suprojektuoti taip, kad išliktų veikiantys net ir praradus atskirus palydovus.
Pagal Rusijos planus, minimalus veikiantis „Rasvet“ palydovų tinklas susidės iš 288 palydovų, o visiškai išplėtotas tinklas, kaip numatoma, apims 730 palydovų. Kitaip tariant, net techniškai sėkmingas priešpalydovinis smūgis turėtų tik ribotą poveikį tokiai išsklaidytos architektūros sistemai.
Kur kas perspektyvesnis būdas būtų kurti elektroninės kovos sistemas, specialiai skirtas trikdyti palydovų grupės veikimą, tuo pačiu išvengiant pačios Rusijos „Volna“, „Kupol“ ir „Garant“ projektų trūkumų.
Kita veiksminga strategija – smūgiai į palydovų tinklą palaikančią antžeminę infrastruktūrą. Ir tokią kampaniją Ukraina, tiesą sakant, jau pradėjo, pastebi „Defense Express“.