Karštos vasaros tarpukario Palangoje: meilės intrigos, intriguojantys žurnalai ir baudos neklaužadoms (1)

Regis, jos kurortinis statusas yra ir savotiškas prakeiksmas: visiems neįtiksi, ir ši tendencija vasarvietę persekioja jau kone šimtmetį. Skaitytojams siūlome pasinerti į tarpukario Lietuvos laikų Palangos vasarų aktualijas, nuspalvintas įstabiomis, neretai – iki absurdo juokingomis istorijomis.

Šioje publikacijoje – labai trumpai ėjusių, specialiai leistų kurorto žurnalų „Palangos pliažas“ (1932 m.) ir „Baltijos pliažas“ (1933 m.) apžvalga.

„Gerbkime persidirbusius! Patys linksmiausi pasauly žmonės tai tie, kurie labiausiai darbų nuvarginti ir nuo pat Naujų Metų pradeda svajoti apie poilsį vasarą. Tai neribotų galimumų žmonės. Nuvargęs, poilsio nepasiilgęs žmogus parako neišras, tuo tarpu nuilsėlyj slepiasi tokios jėgos, kad net policija stebisi“, – buvo rašoma „Palangos pliaže“. Redakcija tiesiog primygtinai siūlė lietuvaičiams ilsėtis, ir ne kur kitur, o Palangoje.

Labai savitai šio 34 psl., 1 litą kainavusio žurnalo leidėjai paaiškino, kodėl nusprendė spausdinti periodinį leidinį. Motyvas – informacijos trūkumas su erotikos prieskoniu.

„Palangoj žiemą gyventojų 2.500, vasarą dveja tiek. Suvažiuoja ir nežino, kur eiti, kur apsigyventi, kelintą valandą eiti maudytis, kelintą gultis <...>, kur surasti kompanijoną, kur gyvenimo draugę, kur vaikščioja žmonos, ieškodamos savo vyrų, ir kur vyrui įdomiausioj pozoj rasti belaukiančią žmoną, netikėtai atvažiavusią iš Kauno. Visos tos nežinios, tie didžiuliai rūpesčiai, suėję į krūvą, sudaro sąmyšį, arba skandalą, arba, kaip tai Palangoj vadina – kurorto revoliuciją. O čia dar visur, kur tik yra vietos – tamsoj ir šviesoj – slankioja įvairūs neprašyti slunkiai ir protokoluoja į savo durnas galvas <...>,“ – žodžių į vatą nevyniojo leidėjai.

Dabartiniais žinių visuomenės laikais sunku suvokti, ką turėjo omenyje žurnalistai, tačiau XX a. 4-ajame dešimtmetyje gandų ir apkalbų skleidimas, panašu, buvo kone stichinio lygio.

„Mes sakom, kad Palanga iš tikrųjų yra įdomi ir slaptinga, tik nereikia gyventi gandais, bet sekti visą eigą savo laiku“, – patarė „Palangos pliažo“ leidėjai.

1933 metais vos kartą pasirodžiusiame žurnale „Baltijos pliažas“ galima įžvelgti panašią retoriką.

„Kurortas – tai sezoninis visokių atsitikimų, nuotykių, anekdotų, juoko, dainų, muzikos ir įvairiausių pramogų objektas, apie kurį paskiau vasarotojai parvykę namo su didžiausiu pasitenkinimu pasakoja net pakartodami savo namiškiams bei pažįstamiems iki nubosta arba iki visai pamisimiršta. Ten, kur saulė, krištolinio tyrumo oras, vanduo ir švelnus smėlis, kur plaukia daina, juokas ir žavi muzika ir kur vyksta įvairios linksminančios pramogos, skaitoma geriausia poilsio vieta. Kitokio kurorto ir negali būti“, – konstatavo Vlado Šaulio leisto žurnalo „Baltijos pliažas“ redakcija. Tokiu kurortu buvo Palanga.

„Gerbikime persidirbusius ir nuilsusius žmones. Padėkime eiti jiems sunkias ir atsakingas ilsėjimosi pareigas“, – išmintimi žibėjo žurnalistai.

Didžiausio šalyje kurorto burmistras dr. Jonas Šliūpas (1861–1944) Palangą vadino ne pramogų ir linksmų nuotykių sostine, o sveikykla, ir galima suprasti kodėl: žmonės buvo viliojami gydyti kūno ir sielos žaizdų.

Tarpukariu akcentuota, kad Palangos oras ir Baltijos jūros vanduo turi gydomosios galios sergantiems anemija (mažakraujyste), sausąja sloga (nosis būna nuolat užgulta, bet iš jos neteka gleivės), nutukimu, vaikų skrupulu (rachitu) ir kt.

Vykti gydytis į Palangą to meto specialistai rekomenduodavo ir tiems, kuriems diagnozuota isterija, sveikatos nerimo sutrikimas hipochondrija (tai psichikos sveikatos būklė, kuriai būdinga nuolatinė liguista baimė susirgti sunkia, mirtina liga arba šventas įsitikinimas, kad ja jau sergama), nervingo pobūdžio vidurių sutrikimas ir kt. Taigi, nenuostabu, kad vasarotojams būdavo pateikiama įvairi su jų sveikatinimusi susijusi informacija. Kartais – rimta, o kai kada...

„Trumpos suknelės turi betarpį ryšį su sveikata. Suknelės trumpumas yra ne kas kita, kaip ilgas amžius, nes kuo ilgesnis moters amžius, tuo trumpesnė jos suknelė“, – krizeno „Palangos pliažo“ kūrėjai.

Neatsiliko ir „Baltijos pliažas“.

„Tas reikalinga visada ir būtinai atsiminti vasarotojui.

1. Maudytis geriausia tik vandeny. Kitoks maudymasis dažniausiai kenksmingas, pavyzdžiui, visai nepatartina maudytis denaturate arba benzine.

2. Valgis pirmiausiai pauostyti, o tik vėliau valgyti.

3. Saulė šildo tik dieną. Ta saulė, kur šviečia naktį, vadinasi ne saule, bet mėnuliu arba Maryte. Todėl nepatariama tų saulių jungti krūvon, nes galima persišaldyti ir gauti sunkią slogą arba apsideginti (visokia prasme).

4. Rūkyti po vandeniu nesveika. Jei jūsų viloj kur nors draudžia rūkyti, pradėkite nuo saldainių, kol pagaliau prieisite prie pypkės.

5. Svarbiausia, patariama saugoti kojas nuo peršalimo. Tam reikalui patariama į mišką nakčiai einant imt būtinai kokį apklotą ir vengti nuogo kūno“, – šmaikštavo žurnalistai.

Greta šio veikiau humoreską primenančio rašinėlio – ir rimta informacija, kaip apsisaugoti nuo nudegimų saulėje.

„Kaitinantis saulėje pasėdėti pradžioje tik retkarčiais ir trumpą laiką. Tokiu būdu galima pamažu priprasti ir nudegimo išvengti. Prieš kaitinantis saulėje patartina kūną ištepti tam tikru aliejumi, kremu arba vazelinu“, – vasarotojų sveikata rūpinosi žurnalo leidėjai. Be kita ko, tarpukariu madingas buvo Alpėse, Tirolyje (dabartinėje Austrijoje), gaminamas graikinių riešutų aliejaus mišinys.

Sunku pasakyti, ar pedantiškai patalpų vasarotojams nuomotojai laikėsi Vidaus reikalų ministerijos patvirtintų taisyklių, bet apie jas Palangos burmistras dr. J. Šliūpas informavo. Galima svarstyti, jog „močiučių Palanga“ egzistavo ir prieš 90 metų (1932 m. registruoti 463 gyvenamieji namai).

„Kiekvienas namas Palangos mieste privalo turėti namų knygą, kuron įrašomi atvažiavusieji svečiai nors ir dviem ar trim dienoms. Tokie svečiai tuojau įregistruojami policijoje už 1 litą. Kas pasilieka gyventi ar vasaroti ilgiau kaip 3 dienas, ponas ar panelė moka 15 litų sezonui. Šeima mėnesiui moka 20 litų arba sezonui 40 litų“, – rašoma žurnale.

Įdomumo dėlei, 1933 m. 20 litų buvo nemaži pinigai, už kuriuos minėtais metais galėjai nusipirkti 100 kg ruginių miltų duonai kepti, o už 40 litų – 16–17 vištų arba gerą rudeninį švarką (arba prabangesnę suknelę).

J. Šliūpo išplatintoje informacijoje pažymima, kad šeima galėjo atsivežti tik vieną tarnaitę, kuri gaudavo lengvatą.

„Šeimos vienai tarnaitei leista įsiregistruoti užmokant 1 litą sezonui, visos kitos moka kaip atskiras asmuo. Svečiui išvykus namo arba išsikrausčius į kitą butą, namų šeimininkas tuojau arba bent iki rytojaus jį policijoje išregistruoja; kitaip bus baudžiamas už apsileidimą.

Kas laikys vasarotoją ar svečią neįregistravęs namų knygon ir policijon, ir jeigu svečias priešintųsi įregistravimui, tiems būtų surašomas protokolas, ir kaip namų savininkui, taip neklaužadai svečiui gresia pabauda nuo 100 iki 1000 litų“, – skelbiama žurnale.

Už 100 litų galėjai nusipirkti du riebius buliukus, o už 1000 litų – 6 melžiamas karves.

Gyvenimas tarpukario Lietuvoje buvo savitas ir kitoniškas, vertinant iš XXI amžiaus perspektyvos. Antai dabar už tokį skelbimą dėl diskriminacijos būtų galima sulaukti skundo, o 1932-ųjų „Palangos pliaže“ redakcija mielai išspausdino: „Palangoje vasaros sezonui skubiai reikalinga jauna, inteligentiška panelė, ne senesnė kaip 20 metų. Prašome siųsti savo trumpą biografiją ir foto. Viską laikysime paslapty.“

„Nereikia pamiršti, kad pajūryje svarbu ne tik jūroje maudytis, kaitintis saulėje, bet ir oras (klimatas), pušynas, naujos gamtos grožio apystovos (nauji gamtovaizdžiai – aut.past). Tad pajūryje priiminėjamos anglies dvideginio ir šiltos vandens tynės, šaltos tynės, oro tynės“, – 1931 m. rašė spauda. Oro tynės – tai buvimas, sveikatingumo procedūros gryname ore, vandens tynės – vandens vonios.

Pabaigiant pasakojimų apie tarpukario Palangos vasarojimo ypatumus ciklą pažvelkime į vieną svarbiausių šio kurorto savybių: gydomąjį poveikį žmogui. Taip pat sužinosite, kuo baigėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės grandiozinis užmojis nusipirkti Palangos grafų Tiškevičių dvarą su parku.

1931 m. vietos kurortiniame laikraštyje „Palangos pajūrys“ išspausdintas nedidelis, bet įdomus savo išskirtiniu turiniu straipsnelis „Kodėl į Palangą“. Jį parašė dr. Albertas Jackūnas – tarpukario Lietuvos karo medikas (sanitarijos karininkas) bei Palangos kurorto inspektorius.

„Vaikščiojantiems pajūrio oras daro didelę įtaką. Iš daugybės gydomų to oro savybių pirmoje eilėje galima paminėti jo švarumas, grynumas. Tas bemaž absoliutus oro grynumas pasidaro dėl nuolatinės vėjo cirkuliacijos po neapmatomą jūrą, dėl saulės veikimo, dėl deguonies gausumo ir ozono“, – rašė jis.

Be kita ko, ozono reiškinys pajūryje yra visiškai natūralus ir veikia kaip stiprus sveikatinimo veiksnys, nes čia esanti ozono koncentracija yra saugi, stimuliuojanti ir idealiai subalansuota žmogaus organizmui. Ozonas atsiranda jūros bangoms daužantis į krantą ir maišantis su oru: tuomet vyksta natūralus (kaip per perkūniją) procesas. Vandens lašelių skilimas (Lenardo efektas) jonizuoja orą ir išskiria nedidelius ozono kiekius.

„Jūros vanduo nuolat sugeria anglies dvideginį ir procentinis deguonies kiekis didėja. Sausumų klimate ozonas atsiranda tiktai po perkūnijos, o vietose, kur garuoja daug druskingo vandens, jo visuomet yra ore. Jūros oras turi gana daug teigiamos elektros. Žemėje, kaip žinoma, daug neigiamos, tat mes, patys nepastebėdami, randamės keičiamosios srovės įtakoje. Kiti tvirtina, kad tos srovės švarina orą, didina deguonies kiekį“, – įdomiomis detalėmis dalijosi dr. A. Jackūnas.

Kurorto inspektorius pastebėjo, jog labai svarbiu žmonių sveikatai veiksniu yra tapusios dulkės, nuo kurių kiekio priklauso ir bakterijų kiekis.

„Oras turi daug diegų (bakterijų) ten, kur yra dulkių, mažai dulkėtose vietose ir visai neturi tose vietose, kurios yra laisvos nuo dulkių. Tačiau netoli žemės paviršiaus visuomet yra daug diegų. Pastarųjų kiekis mažėja kaip kylant oru aukštyn, taip ir tolinantis nuo kranto į jūrą. Miestuose, pvz., ant aukštų bokštų randa trečdalį diegų ore, kaip čia pat kieme. Ant jūros ore negalima rasti diegų, jei yra toli sausuma – žemė, t. y. toliau kaip 110 jūrmylių. <...> Palangoje nuolat dvelkia vėjas nuo jūros, neprigudusiems dargi nejauku darosi. Užtat oras yra bedulkis“, – rašoma straipsnyje.

Gydytojas pateikė ir statistiką: 1 kubiniame metre oro sausumoje (ypač – miestuose) yra 6–15 tūkst. įvairių bakterijų, o jūros krante 100 kubiniame metre – vos 45–75 bakterijos. Jo manymu, štai kodėl žmonės taip mėgsta pasivaikščioti Palangos jūros tiltu: kuo toliau į jūrą, tuo mažiau dulkių, bakterijų. Pasak straipsnelio autoriaus, 30 jūrmylių atstume nuo kranto jūroje 100 kubinių metrų oro randamos apie 25–33 bakterijos.

„Jūros oras yra didesnio tankumo ir slėgimo, tat organizme kraujas suplaukia iš išorinių audinių į vidujines dalis, dėl ko pasigilina kvėpavimas, padidėja plaučių darbas, pagerėja plaučių būklė. Yra žinoma, kad sportininkai, tas sveikatingumo rodiklis, turi turėti nosies, gerklės ir nosiaryklės takus sveikutėlius. Jei yra šių takų chroninė sloga (jei atkreips dėmesį, tai dažnas tą ras pas save), jei dėl to sunku kvėpuoti, tas jau nebe sportininkas. Jūros oras užgrūdina nuo oro atmainų, nosies ir kt. kvėpuojamieji takai susitvarko, kraujotaka pagerėja, medžiagų apykaita padidėja, organizmas darosi atsparesnis limpamoms ligoms“, – vardijo dr. A. Jackūnas.

Gydytojo teigimu, poilsis kvėpuojant jūros oru lygiai toks svarbus sveikatinimo procedūrose, kaip ir jūros vandens vonios.

„Jūros oras tvarko kvėpavimo ir širdies veikimą, didina apetitą, gerina kraujo cirkuliavimą ir tuo būdu sutvirtina dirksnių (nervų – aut. past.) sistemą. Jei jis reikalingas nutukėliams, tai ne mažiau gelbsti mažakraujams, turintiems sutrikusį skrandžio ir žarnų veikimą nervinio pobūdžio ir kt. Vis mažiau yra žmonių, kurie sako „Pajūrio klimatas man netinka“, – o tai yra savo rūšies rodiklis: jei netinka, tai savo sveikatą sutvarkyti taip, kad jūros klimatą galima būtų pakelti“, – rekomendavo Palangos kurorto inspektorius.

Be kita ko, bent jau 1937 m. lankstinuke nurodoma, kad sergantieji tuberkulioze ir užkrečiamomis ligomis į Palangą nebūdavo įleidžiami.

1932 m. mirus Palangos kurorto įkūrėjo Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891) sūnui bei Palangos dvaro savininkui Feliksui Tiškevičiui (1870–1933), pastarojo šeimai pastatų komplekso, parko išlaikymas tapo didžiule finansine našta. Didikai ieškojo galimybių parduoti dvarą.

Jau 1937 m. laikraščiai ėmė mirgėti nuo pranešimų apie artėjantį grandiozinį sandorį tarp Tiškevičių ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės: užsimota dvarą paversti Lietuvos prezidento vasaros rezidencija. Taip pat sužinome, jog valdant grafams dabartiniame Birutės parke, kaip po viešąją erdvę, nebuvo leidžiama vaikščioti.

„Vakar (1937 m. rugsėjo 1 d. – aut. past.) Palangoje lankėsi Ministerių Kabineto įgalioti Susisiekimo Ministeris inž. Stanišauskis ir Vidaus reikalų Ministeris gen. Čaplikas ir apžiūrėjo grafų Tiškevičių siūlomąjį parduoti turtą – Palangos parką su rūmais, svetainę (kurhauzą) ir kitus vasarvietės ribose esamus sklypus bei pastatus. Jei Tiškevičiai parodys pakankamo nuolaidumo ir nepareikš nepagrįsto užsiprašymo, tai turtas bus nupirktas. Rūmai bus tinkamai atremontuoti ir paversti Respublikos Prezidento vasaros rezidencija, parkas būtų sujungtas su mišku ir pavestas viešam naudojimuisi“, – rašoma dienraštyje „Vakarai“.

Laikraštis pateikė ir grafų pasiūlymą: už turtą buvo užsiprašę 1 mln. 700 tūkst. litų. „Žodžiu yra pareiškę parduosią už 1.200 000“, – informavo žurnalistai. Tarpukario litas buvo itin stipri, auksu padengta valiuta, turėjusi didžiulę perkamąją galią, todėl tiek 1,7 mln., tiek 1,2 mln. litų buvo astronominė pinigų suma.

1937 m. visos Lietuvos valstybės metinis biudžetas siekė apie 330 mln. litų. Tiškevičių dvaro pirkimo kaina būtų sudariusi maždaug 0,5 proc. visos valstybės metinių išlaidų. Šių dienų masteliu (kai Lietuvos biudžetas siekia apie 17–18 mlrd. eurų), tai prilygtų maždaug 85–90 milijonų eurų sandoriui už vieną nekilnojamojo turto objektą.

Taigi, derybos vyko lėtai ir keletą metų: buvo deramasi dėl kainos, turto rėžių ir dvaro skolų likvidavimo. Valstybė taip ir nespėjo įsigyti rūmų: šioje istorijoje galutinį tašką padėjo 1939 m. hitlerinės Vokietijos įvykdyta Klaipėdos krašto aneksija. Palanga staiga tapo pasienio miesteliu (siena su naciais atsidūrė vos už kelių kilometrų). Valstybės prioritetai akimirksniu pasikeitė, o pinigai buvo nukreipti gynybai ir skubioms politinėms reikmėms.