Tyrimas apima laikotarpį nuo 2025 m. sausio 1 d. iki 2026 m. birželio 30 d. – pusantrų metų – ir analizuoja 1566 Kremliui palankios rusakalbės žiniasklaidos straipsnius, kuriuose identifikuoti 1630 naratyvo fragmentai, sugrupuoti į 92 sub-naratyvus, 16 naratyvų ir 4 metanaratyvus. Bendra šių publikacijų pasiekiamumo rodiklio (DebunkReach) reikšmė siekia apie 663,3 mln. kontaktų. Ši imtis papildo 2025 m. gruodžio viduryje skelbtą analizę (apėmusią 801 turinio vienetą), pirmosios 2026 metų pusės duomenis.
„Jei pernai daugiausia dėmesio sulaukė naratyvai, siekiantys pabrėžti Lietuvos sprendimo uždaryti sieną su Baltarusija neteisėtumą bei jo sukeltą ekonominę žalą lietuviams, tai šiemet, lyginant su kitais, gerokai sustiprėjo naratyvai, akcentuojantys neva Lietuvos atsisakymą vesti dialogą su Baltarusija, menkinantys pačios balionų krizės keliamą grėsmę, o kartu – ir Lietuvos valstybingumą apskritai“, – sako „Debunk.org“ vyr. analitikas Algirdas Kazlauskas.
Tuo tarpu pernai dažniausiai kartotas ir didžiausią pasiekiamumą turėjęs naratyvas (sudaręs daugiau kaip penktadalį viso dezinformacijos srauto), neigiantis Baltarusijos atsakomybę sukeliant kontrabandinių balionų krizę, šiemet, lyginant su kitais naratyvais, savo svarbą dar labiau sustiprino: jo dalis išaugo iki 35,6% viso dezinformacijos srauto.
Susiję straipsniai
Esminis lūžis tiek pačios krizės eigoje, tiek dezinformacijos naratyvų sklaidoje įvyko po JAV ir Baltarusijos derybų susitarimo gruodžio viduryje. Po jo balionai virš Lietuvos nebeskraidė beveik pusantro mėnesio, o vėliau atsinaujinę incidentai jau nebepasiekė tokio masto, koks buvo 2025 m. antroje pusėje. Tiesa, Kremliui palanki žiniasklaida apie atsinaujinusius skrydžius iš esmės nutylėjo, o sutartinai stumdama naratyvą, esą tai Lietuva sabotuoja artėjantį JAV ir Baltarusijos susitarimą.
Analizėje nagrinėjama ir platesnė 2025–26 m. dronų antskrydžių banga, apėmusi ne tik Lietuvą, bet ir Lenkiją, Estiją, Rumuniją, Norvegiją ir Nyderlandus. „Kremliaus medija atsakomybę už incidentus stengėsi nukreipti Ukrainai ar NATO. O pačių incidentų tikrumas kvestionuojamas. Stengiamasi prilyginti juos su ginčytinam Amsterdamo baliono stebėjimo atvejui – taip sukuriant įspūdį, jog visa incidentų banga yra nepatvirtinta ir dirbtinai sukurta Vakarų,“ – dėstė A. Kazlauskas.
Kitas svarbus pastebėjimas, pasak analitiko, – vienu metu skleidžiami tarpusavyje prieštaringi Lietuvos įvaizdžiai: šalis vaizduojama ir kaip nereikšminga, silpna, erzinanti valstybė, ir kaip pavojinga, apskaičiuota provokatorė. „Šie du prieštaringi vaizdiniai formuojami kartais net tame pačiame tekste. Tai yra sąmoningas siekis sugriauti skaitytojui bet kokį stabilų, bendrą tikrovės suvokimą. Pati ši taktika nėra naujiena – Kremlius ją naudoja jau seniai ir nuolatos, tačiau ji išlieka viena sunkiausiai atpažįstamų eiliniam žmogui, todėl apie ją būtina nuolat priminti,“ – aiškino A. Kazlauskas.
Šis prieštaringas vaizdavimas nėra atsitiktinis – jis remiasi sovietmečio propagandos modeliais, tik pritaikytais naujam kontekstui. Sovietmečiu priešininkai buvo vaizduojami kaip „surežisuoti provokatoriai“, Vakarams palankios valdžios – kaip svetimos valios „marionetės“. O SSRS pati save pristatė kaip taikią, apsuptą „apgultą tvirtovę“, o agresija prieš kaimynus buvo pagrindžiami „savų žmonių“ gynimo diskursu. Šiandien naudojami tie patys modeliai: Rusijos pareigūnai kalba apie „karinę psichozę“, NATO ir ES lyderiai vadinami „Vašingtono obkomo marionetėmis“, Moskovskij Komsomolec Lietuvą pravardžiuoja „apgulta tvirtove“, o A. Lukašenka lietuvius ir lenkus vadina „savais žmonėmis“ – ta pati logika, kuria Maskva pagrindė 2008 m. intervenciją Sakartvele, o 2014 m. ir 2022 m. – Ukrainoje.
Tyrime keliama hipotezė, jog dalis naratyvų apie tariamą sienos uždarymo neteisėtumą ir jo sukeltą ekonominę žalą galėjo būti paruošti dar iki paties Lietuvos sprendimo, o ne sukurti reaguojant į jį – tarsi iš anksto parengtas kritikos šablonas, kurį belieka pritaikyti tinkamu momentu. „Tai tik prielaida, kuriai patvirtinti reikia tolesnio tyrimo. Tačiau pats faktas, kad kritika kartais pasirodo anksčiau nei sprendimas, kurį ji kritikuoja, verčia rimtai žiūrėti į galimybę, jog bent dalis šių pasakojimų gimsta ne spontaniškai, o yra paruošiami iš anksto,“ – teigia analitikas.