Šis tyrimas, paskelbtas žurnale „GeoHealth“, 11 metų stebėjo medžių lajos plotą ir mirtingumą įvairiuose Čikagos rajonuose. Jis parodė, kad su gyventojų išgyvenamumu labiausiai susijęs ne medžių skaičius rajone, o tai, ar bendras medžių lajos plotas kasmet mažėjo, ar didėjo.
Kvartaluose, kuriuose medžių lajos plotas nuolat mažėjo, mirtingumas paprastai didėjo – ypač karščiausiose miesto vietose – o kvartaluose, kuriuose medžių lajos plotas nuolat didėjo, mirtingumas mažėjo.
Tyrimas negali vienareikšmiškai teigti, kad būtent medžių praradimas lėmė mirtingumo šuolį – jis tik rodo, kad šios dvi tendencijos kinta kartu. Tačiau šis atradimas papildo vis gausėjančius įrodymus, kad miestų medžių lajos atlieka ypač svarbų vaidmenį apsaugant žmones nuo ekstremalaus karščio, kai planeta šyla. Medžiai vėsina miesto kvartalus, teikdami pavėsį šaligatviams ir pastatams bei išskirdami vandens garus, kurie sumažina aplinkos oro temperatūrą.
Susiję straipsniai
Naujojo tyrimo išvados labiau susijusios ne su atradimu, kad medžiai yra naudingi žmonių sveikatai – mokslininkai tai įtarė jau daugelį metų – o su tuo, kaip tyrėjai tai nustatė, teigia šiame tyrime nedalyvavęs Portlando valstybinio universiteto miestų studijų ir planavimo profesorius Vivekas Shandasas.
Daugelis ankstesnių tyrimų, siejančių medžių lajos plotą su mirtingumu, rėmėsi vienkartiniu kaimynystės žalumos įvertinimu, įskaitant 2022 m. atliktą analizę, kurioje buvo nagrinėjamas su karščiu susijęs mirtingumas, susietas su medžių danga dešimtyse JAV miestų. Šiame naujame tyrime mokslininkai stebėjo, kaip medžių lajos plotas metai iš metų kito, ir būtent šie pokyčiai – o ne vien tik bendras medžių skaičius – buvo susiję su mirtingumu.
„Šis atradimas patvirtina tai, ką nustatėme kituose miestuose“, – teigia V. Shandasas, tiriantis karščio poveikį ir medžių lajos nykimą JAV. – Iš 33 JAV miestų beveik trys ketvirtadaliai prarado žalumą, o karščiausiose vietovėse žalumos prarasta daugiau, nei vėsesnėse vietovėse.“
Naujajame tyrime nustatytas poveikio dydis buvo reikšmingas: kiekvienas medžių lajos procentinio punkto padidėjimas, palyginti su praėjusiais metais, buvo susijęs su maždaug 10 proc. mirtingumo sumažėjimu, o labiausiai sumažėjo su širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo takų bei psichine sveikata susijusių mirčių skaičius.
Norėdami padaryti šią išvadą, mokslininkai sujungė metinius palydovinius medžių lajos matavimus kiekviename Čikagos gyventojų surašymo rajone nuo 2011 iki 2021 metų su daugiau nei 220 000 mirties įrašų iš valstijos ir miesto sveikatos departamentų. Jie sukūrė statistinius modelius, kuriuose buvo atsižvelgta į tokius veiksnius kaip vasaros temperatūra, oro tarša, pajamos ir gyvenamųjų rajonų segregacija, kurie, kaip rodo ankstesni tyrimai, yra susiję su didesniu mirtingumu.
Tada komanda suskirstė rajonus pagal medžių lajos dangos laipsnį ir išsiaiškino, kaip karščio ir mirtingumo duomenys siejasi su šiuo rodikliu. Tai padėjo jiems tiksliai nustatyti, kur medžių lajos praradimo ar padidėjimo poveikis buvo stipriausias.
Pasak V. Shandaso, tai yra kruopščiai parengtas tyrimas, tačiau, kaip ir bet kuris stebėjimo tyrimas, jis turi ribas: jis gali parodyti, kad medžių lajos praradimas ir mirtingumas kinta kartu, bet neįrodo, kad vienas reiškinys sukelia kitą. Be to, palydoviniai matavimai gali neužfiksuoti naujai pasodintų medžių ir dėl to nepakankamai įvertinti medžių lajos dangos plotą, o didesnės skiriamosios gebos priemonės galėtų užfiksuoti jaunus, maža laja pasižyminčius medžius, kurių neužfiksuoja žemesnės skiriamosios gebos palydoviniai duomenys.
Vis dar nėra visiškai aišku, kodėl medžių laja, atrodo, padeda – nors duomenys rodo, kad medžių teikiamas pavėsis nėra vienintelis veiksnys. Taip yra todėl, kad medžių lajos praradimas buvo susijęs su didesniais mirtingumo rodikliais dėl įvairių priežasčių, o ne tik tų, kurios yra glaudžiai susijusios su karščiu.
Pietinėje ir vakarinėje miesto dalyse buvo užfiksuotas didžiausias medžių lajos praradimas, karščiausios vasaros ir didžiausi mirtingumo rodikliai, nors kartais šių rajonų medžių dangos tankis iš pradžių buvo didesnis nei vidutinis. Tuo tarpu prie ežero esantys rajonai išliko vėsesni, o mirtingumas juose buvo mažesnis.
Tyrimo bendraautorius, Šiaurės Vakarų universiteto medicinos studentas Harrisonas Garcia pasakojo, kad projektas prasidėjo nuo pėsčiųjų ekskursijos po retai apželdintus Čikagos kvartalus. „Pastebėjau, kad vaikščioti per vietoves, kuriose beveik nėra medžių, kur kas labiau vargino, palyginti su netoliese esančiais kvartalais, apsuptais brandžiais medžiais“, – teigė jis.
Komanda sukūrė modelį, pagal kurį visame mieste medžių lajos plotas kasmet padidėtų 0,03 proc. – tai maždaug atitinka dabartinį Čikagos apsodinimo tempą, kai kasmet pasodinama 14 000 medžių – ir apskaičiavo, kad dėl lajos ploto augimo kasmet būtų išvengta apie 105 mirčių.
V. Shandasas teigia, kad šį skaičių geriausia vertinti kaip naudingą masto įvertinimą, o ne kaip tikslų pažadą, nes jis gautas remiantis statistiniu modeliu, o ne pasodintų medžių skaičiumi ir iš tikrųjų išgelbėtomis gyvybėmis. Jis pridūrė, kad naujai pasodintas medis per naktį nesuteikia tokio paties pavėsio kaip subrendęs medis – o ankstesni tyrimai Portlende parodė, kad pasodinti medžiai buvo susiję su didesniu žmonių mirtingumo sumažėjimu, kai tie medžiai senėjo.
Šis dėsningumas, mokslininko teigimu, tik sustiprina pagrindinę tyrimo išvadą, kad esamų, subrendusių medžių apsauga gali būti svarbesnė nei naujų sodinimas, rašo „Live Science“.