Ginklai moterų kapuose: naujas požiūris į keltų kares ir jų įtaką Europoje

Todėl nenuostabu, kad archeologai keltų kapuose randa daug ginklų. Tačiau per pastaruosius dešimtmečius kai kurie iš tų ginklų buvo rasti moterų kapuose - o tai leidžia manyti, kad jos galėjo naudotis šiais ginklais. Be to, naujausi genetiniai tyrimai rodo, kad keltų elitas valdžią paveldėdavo moteriškąja linija.

Keltų gentys gyveno visoje Europoje – nuo dabartinės Ispanijos iki Turkijos. Jas siejo panaši kalba ir kultūra, o moteriškosios galios pėdsakai rasti visose jų senosiose žemėse ir apie tai užsiminta senoviniuose tekstuose. Ir tai kelia įdomų klausimą: ar tarp keltų buvo moterų, kovojusių mūšiuose?

Nuomonės skiriasi, tačiau kai kurie ekspertai mano, kad keltų moterys galėjo kovoti mūšiuose, nors galbūt ne reguliariai. Be to, dar viena problema yra ta, kad tarp mokslininkų tebevyksta diskusijos, ar maždaug prieš 2000 metų Britų salų gyventojai iš tiesų buvo keltų kilmės.

Nors tai nėra tiesiogiai susiję su atsakymu į klausimą apie keltų moteris kares, keli neseniai atlikti genetiniai tyrimai parodė, kad elitinės keltų moterys užėmė įtakingus postus. 2024 m. žurnale „Nature Human Behaviour“ paskelbtame tyrime, kuriame buvo tiriamas senovinis DNR iš kelių keltų kapaviečių Vokietijoje, buvo nustatytas matrilinearinis valdžios paveldėjimas, o 2025 m. tyrimas, skirtas geležies amžiaus Anglijos kapavietėms, atskleidė, kad vyrai tuokėsi su vietinėmis, įtakingomis moteriškosios linijos atstovėmis.

Tai patvirtina tekstinius įrodymus, kad keltų moterys turėjo daugiau galios nei daugelis jų bendraamžių moterų visoje Europoje. „Keltų moterys apskritai turėjo daugiau laisvės ir galimybių nei jų bendraamžės graikų ir romėnų pasaulyje, – savo knygoje „War, Women and Druids: Eyewitness Reports and Early Accounts of the Celts“ rašo Pepperdine universiteto (JAV) humanitarinių mokslų profesorius Philipas Freemanas. - Sunku įsivaizduoti graikę žmoną, prisijungiančią prie savo vyro mūšio lauke ar net vadovaujančią kariuomenei, kaip tai padarė britų karalienė Būdika.“

Kitas galimas įrodymas – ypač vaizdinga senovės citata apie galus - keltų gentį, gyvenusią dabartinėje Prancūzijoje. Romos karys ir istorikas Amiano Marcelino (Ammianus Marcellinus, gyvenęs maždaug 330–395 m.) savo knygoje „Res Gestae“ („Pasiekimai“) mini, kad „visa užsieniečių grupė negali pasipriešinti vienam iš jų ginče, jei jis įtraukia savo žmoną, kuri yra kur kas stipresnė už jį ir spindinčiomis akimis – ypač kai ji išsipučia kaklą ir griežia dantimis, o mosuodama savo didžiulėmis baltomis rankomis pradeda lieti smūgius, sumaišytus su spyriais, tarsi šūviai, iššauti iš susuktų katapultos virvių“.

Kitaip tariant, geriau nesipykti su galų žmona.

Tačiau pasak Edinburgo universiteto lotynų literatūros ir romėnų istorijos profesoriaus Gavino Kelly, su Amiano citata reikia elgtis atsargiai, nes ji susijusi su muštynėmis, o ne su karu. „Neturėtume manyti, kad ši citata reiškia, jog keltų moterys kovojo mūšiuose“, – sakė G. Kelly. Jis teigia nežinantis, ar keltų moterys kovojo mūšiuose, bet, jei ir kovojo, tyrėjas savo įtariantis, kad tai būdavo retas atvejis.

Liverpulio universiteto archeologijos profesorė Rachel Pope, kuri išsamiai tyrinėjo keltus, teigia, kad dabar turime patikimų įrodymų iš visos Europos, kad nedidelis skaičius moterų buvo laidojamos su ginklais. 2021 m. žurnale „Journal of Archaeological Research“ paskelbtame tyrime ji paminėjo atvejus, kai moterys buvo laidojamos su durklais ar ietimis, įskaitant 2500 metų senumo kapines rytinėje Prancūzijoje, kur kai kurios moterys buvo palaidotos su durklais.

Vienas iš geriausių įrodymų yra iš Didžiosios Britanijos, kur, kaip sako P. Pope, turimi osteologiniai duomenys iš trijų piliakalnių, rodantys, kad [kai kurios] moterys dalyvavo mūšiuose. Ji taip pat pažymi, kad taip pat yra įrodymų apie moteris kares šiaurės Britanijoje, kur moterys laidojamos kartu su kovos vežimais.

Vyresnysis žmogaus skeleto biologas organizacijoje „Historic England“ Simonas Maysas, kuris tyrė moterį, palaidotą su ginklais Silio salose prie Britanijos pietvakarių pakrantės, teigia, kad šio regiono moterys greičiausiai dalyvavo mūšiuose. „Beveik nekyla abejonių, kad smurtas buvo įprasta geležies amžiaus gyvenimo dalis, todėl moterų dalyvavimas yra tikėtinas“, – teigia jis.

Tačiau vien tai, kad kas nors kovojo mūšyje, dar nereiškia, kad tas asmuo buvo karės, sako Korko universiteto koledžo Airijos studijų mokyklos lektorius Emmetas Tayloras. Jis pažymi, kad svarbu kompleksiškai mąstyti apie karines tapatybes, o senovės ir ankstyvųjų viduramžių Airijoje yra mažai įrodymų, kad moterims buvo leidžiama prisijungti prie socialinių grupių, kurias būtų galima laikyti kariais.

Garsiausia iš jų yra Būdika (kartais rašoma „Boudicca“) - ikėnų (Anglijoje gyvenusios genties) karalienė, kuri apie 60 m. e. vadovavo sukilimui prieš Romos imperiją. Jos pajėgos pasiekė keletą pergalių prieš romėnus, bet 61 m. e. m. Watling Street mūšyje karalienė buvo nugalėta, po kurio mirė – arba nuo ligos, arba išgėrusi nuodų, kad išvengtų romėnų nelaisvės.

Tačiau tai, ar ikėnai ar kitos senovės Britanijos tautos buvo keltų kilmės, yra mokslininkų diskusijų objektas. Senovės geografas Strabonas (gyvenęs maždaug nuo 64 m. pr. m. e. iki 24 mūsų eros metų) iš tiesų skyrė britus nuo keltų, – savo knygoje „The Celts: Origins, Myths and Inventions“ rašo Šefildo universiteto archeologijos emeritas profesorius Johnas Collisas.

Tokie terminai kaip „keltas“ ir „galas“ „niekada nebuvo vartojami Britų salų gyventojams apibūdinti, išskyrus pačia bendriausiąja prasme, taikant juos visiems Vakarų Europos gyventojams, įskaitant neindoeuropiečių kalbų vartotojus, pavyzdžiui, baskus“, rašo J. Collisas.

Tačiau nors senovės rašytojai Britanijos gyventojų nevadino keltais, jie vis dėlto atkreipė dėmesį į jų kultūrinius ir kalbos panašumus, rašo Ph. Freemanas. Vadovaujantis šia minties eiga, vadinti Būdiką kelte nėra pernelyg toli siekianti prielaida, rašo „Live Science“.

Jungtinės Karalystės Kardifo universiteto archeologijos emeritė profesorė Miranda Aldhouse-Green sako, kad ji mieliau vadintų Būdiką brite, o ne kelte, tačiau pažymi, kad Būdikos sukilimas yra vienas iš svarių įrodymų, liudijančių apie kares moteris Britanijoje.

„Yra archeologinių įrodymų apie kares Britanijoje – tai geležies amžiaus kovos vežimų [laidojimo vietos]“, – teigia ji. Pavyzdžiui, ji mini Jorkšyro brigantų genties vadės Kartimandujos (Cartimandua) istoriją, kuri sudarė sąjungą su Roma ir kovojo prieš antiromėniškas grupuotes regione. „Taigi, taip, moterys tikrai kovojo, ypač Britanijoje“, – sako M. Aldhouse-Green. Tačiau ji pažymi, kad Europos žemyne yra mažiau įrodymų apie moteris, dalyvavusias mūšiuose.

Britanijoje įrodymai apie moteris mūšiuose yra labai įtikinami. „Tekstuose turime Būdiką, kuri surinko kariuomenę ir nugriovė tris miestus, o [senovės rašytojas] Tacitas mums pasakoja, kad moterys, vadovavusios kovoms, nebuvo neįprastas reiškinys“, – teigia R. Pope.