Šis atradimas buvo padarytas atliekant remonto darbus Šv. Filiberto bažnyčioje Dižone, Prancūzijoje, kur dalimi problemos buvo tapęs pats pastatas. XVIII ir XIX amžiais Šv. Filiberto bažnyčia buvo naudojama druskai sandėliuoti. Aštuntajame dešimtmetyje darbininkai ant druska užteršto grunto įrengė šildomą betoninę plokštę, o įkaistanti druska prisidėjo prie akmeninės bažnyčios įtrūkimų ir pažeidimų.
Darbininkams tiriant pažeistus pamatus, buvo atrasti pėdsakai, vedantys į bažnyčios praeitį. Prancūzijos Nacionalinio prevencinių archeologinių tyrimų instituto (Inrap) duomenimis, transepte archeologai aptiko vėlyvojo viduramžių laikotarpio laidojimo kriptą, kurioje buvo palaidoti suaugusieji ir vaikai. Mirusieji buvo palaidoti įvynioti į paprastas drobules, šalia buvo padėta keletas monetų ir rožančių.
Archeologų komanda, vadovaujama Clarisse Couderc ir Carole Fossurier, taip pat aptiko XI–XIII a. akmeninių plokščių kapus ir net šešis sarkofagus iš vėlyvosios antikos bei Merovingų laikotarpių.
Susiję straipsniai
Dabartinė Šv. Filiberto bažnyčia buvo pastatyta XII a. antrojoje pusėje, o vėliau prie jos buvo pristatytas prieangis, varpinė su smaile ir šoninė koplyčia. Žemiau šio lygio archeologai aptiko ankstesnių statybos etapų pėdsakų.
Kai kurie iš jų pirmą kartą buvo pastebėti 1923 m. vykdytų kasinėjimų metu, o instituto ataskaitoje teigiama, kad po centrine navą rasta eglutės formos mūro struktūra rodo, jog šioje vietoje maždaug X a. stovėjo pirmosios bažnyčios šiaurės vakarų kampas.
Tačiau sarkofagai buvo dar senesni – o vienas iš šešių karstų turėjo raižytą dangtį. Instituto ekspertai mano, kad tiek daug skirtingų laikotarpių kapų atradimas rodo, jog bažnyčia buvo svarbus laidojimo centras perėjimo iš Romos laikotarpio į ankstyvąjį viduramžių laikotarpį metu – sarkofagai greičiausiai pirma stovėjo kažkokiame kitame pastate, rašo „Popular Mechanics“.