Kibernetinio saugumo srityje veikiančios „Santa Monica Networks“ techninio centro vadovo Arvydo Žvirblio teigimu, vien didinti studijuojančiųjų skaičių nepakanka. Aukšto lygio kompetencijos formuojamos ne vienerius metus, todėl Lietuvai reikia ne pavienių iniciatyvų, o ilgalaikės specialistų rengimo sistemos, kurioje savo vaidmenį turėtų valstybė, verslas ir švietimo sektorius.
Be to, anot jo, keičiantis grėsmėms būtina peržiūrėti ir pačią investicijų logiką: valstybė investuoja į technologijas, aparatinę ir programinę įrangą, tačiau šios investicijos turi augti kartu su investicijomis į žmones, gebančius šias technologijas profesionaliai valdyti ir panaudoti.
„Aukšto lygio kibernetinio saugumo specialisto parengimas per dvejus ar trejus metus gali kainuoti apie 200 tūkst. eurų – įskaičiavus mokymus, darbo užmokestį ir reikalingas priemones. Tai didelė našta verslui, ypač vertinant Lietuvos rinkos dydį ir jos galimybes. Be to, aukštą profesinį lygį pasiekęs specialistas tampa konkurencingas tarptautinėje darbo rinkoje, todėl įmonė negali būti tikra, kad jos investicija liks Lietuvoje. Jei tokių kompetencijų reikia ne tik verslui, bet ir pačiai valstybei, jų auginimas negali likti vien privataus sektoriaus atsakomybe“, – sako A. Žvirblis.
Susiję straipsniai
Trūksta ne tik besimokančiųjų, bet ir juos mokančių
Pasak A. Žvirblio, viena didžiausių problemų – uždaras kompetencijų auginimo ratas. Rinkai reikia patyrusių specialistų, tačiau tam, kad jų atsirastų daugiau, reikia ir aukšto lygio ekspertų, gebančių savo žinias perduoti jaunesniems kolegoms.
„Jeigu nėra pakankamai besimokiusių ir užaugusių iki aukšto lygio, ilgainiui mažėja ir žmonių, galinčių tas žinias perduoti kitiems. Aukšto lygio dėstytojų ir ekspertų Lietuvoje turime, tačiau jų nėra pakankamai, kad galėtume reikiamu tempu rengti rinkai reikalingus aukšto lygio specialistus. O kibernetinio saugumo sritis keičiasi taip greitai, kad ir patys ekspertai turi nuolat kelti savo kompetencijos lygį bei neatsilikti nuo naujausių technologijų“, – sako A. Žvirblis.
Pasak jo, toks aukšto lygio ekspertų trūkumas kelia ir kitą riziką. Kai rinkoje trūksta profesionalų, nustatančių tarptautinio lygio kompetencijos kartelę, jų vietą gali užimti geriau save pristatantys nei realias kompetencijas turintys ekspertai. Ilgainiui tai mažina visos rinkos profesinius standartus.
„Galime manyti, kad rengiame aukšto lygio specialistus, nors realios jų žinios ir gebėjimai tokio lygio nesiekia“, – priduria A. Žvirblis.
Šią problemą – talentų trūkumą ir susidariusį uždarą kompetencijų auginimo ratą, pasak A. Žvirblio, verslas mato ir praktiškai. „Santa Monica Networks“ specialistus augina pati – investuoja į jų mokymus ir sertifikavimą, suteikia galimybę dirbti su realiomis sistemomis ir incidentais. Tačiau toks kelias užtrunka ne vienerius metus ir reikalauja didelių investicijų, o aukštą profesinį lygį pasiekęs specialistas tampa paklausus ne tik Lietuvoje – dėl jo konkuruoja ir tarptautinės rinkos darbdaviai.
„Mes patys investuojame į specialistų auginimą ir manau, kad verslas šios atsakomybės neturi kratytis. Tačiau iš savo praktikos matome ir tokios investicijos mastą – aukšto lygio specialistas neatsiranda po vienų mokymų ar sertifikato. Tam reikia metų, kitų ekspertų laiko ir realios praktikos. O kai žmogus pasiekia tarptautinį profesinį lygį, natūralu, kad dėl jo jau konkuruoja ne tik Lietuvos rinka“, – sako A. Žvirblis.
Kartu, A. Žvirblio teigimu, dabartiniai Lietuvos įstatymai ir Darbo kodeksas nėra palankūs tokioms ilgalaikėms verslo investicijoms į specialistų rengimą apsaugoti.
Siūlo „smūginę injekciją“ – parengti šimtą aukšto lygio ekspertų
KAM užsakymu atliktoje studijoje pripažįstama, kad nemažai kibernetinio saugumo kompetencijų ugdymo iniciatyvų Lietuvoje iki šiol vykdytos „ad hoc“ principu. Joje akcentuojama, kad augantis kibernetinių atakų mastas reikalauja sisteminių pokyčių, nacionalinio strateginio tikslo ir viešojo bei privataus sektorių bendradarbiavimo.
A. Žvirblio teigimu, sisteminis požiūris būtinas, tačiau Lietuva negali tikėtis, kad specialistų stygių artimiausiu metu išspręs vien universitetai, bazinio lygio mokymai ar pavieniai aukštesnio lygio kursai ir seminarai. Jo siūlymas – greta ilgalaikių pokyčių sukurti intensyvią programą, kuri per dvejus ar trejus metus leistų parengti pirmąjį aukšto lygio specialistų branduolį.
„Reikia smūginės aukštos klasės specialistų injekcijos. Valstybė galėtų sukurti programą, kuri per dvejus ar trejus metus padėtų parengti, tarkime, šimtą žmonių iki tam tikro aukšto lygio. Vėliau šie specialistai įsilietų į rinką, keltų bendrą kibernetinio saugumo kompetencijų lygį ir savo žinias perduotų kitiems. Taip atsirastų stiprus ekspertų branduolys, gebantis auginti kitą specialistų kartą“, – savo viziją dėsto A. Žvirblis.
Svarbu, anot A. Žvirblio, kad tokios programos nebūtų bandoma įgyvendinti vien turimais Lietuvos pajėgumais – būtent jų šiandien ir trūksta. Norint per trumpą laiką pakelti kompetencijų kartelę, reikėtų kviesti aukščiausio lygio ekspertus iš užsienio mokyti Lietuvoje arba sudaryti galimybes atrinktiems specialistams mokytis ten, kur šios kompetencijos šiandien yra stipriausios. Tikslas turėtų būti ne dar vienas bazinių seminarų ciklas, o tarptautinio lygio žinių ir praktikos perkėlimas į Lietuvą.
Vieno tokio specialisto parengimas reikalauja apie 200 tūkst. eurų, todėl šimto ekspertų programai reikėtų maždaug 20 mln. eurų. Vis dėlto, pasak pašnekovo, šimtas žmonių būtų ne galutinis tikslas.
„Valstybės mastu tai nėra nei labai daug, nei labai mažai, kai kalbame apie gerokai didesnes galimas pasekmes. Šimtas žmonių būtų orientacinis skaičius – smūginė injekcija, nes specialistų tikrai reikia daugiau. Bet turėtume žmonių su tarptautinio lygio kartele: vieni koncentruotųsi į techninius dalykus, kiti – į procedūrinius, dalis pradėtų dėstyti. Atsirastų žmonių, kurie jau patys galėtų auginti kitus aukšto lygio specialistus“, – sako jis.
Ilgalaikėje sistemoje, A. Žvirblio nuomone, talentų reikėtų pradėti ieškoti dar gerokai iki universiteto. Jis siūlo svarstyti specializuotą kibernetinio saugumo ugdymo modelį, kuriame motyvuoti mokiniai jau nuo 9–10 klasės galėtų gilinti žinias specializuotoje elitinėje užklasinėje mokykloje, o vėliau turėtų aiškų kelią į aukšto lygio studijas ir praktinę veiklą.
„Lietuvoje turime galimybę sukurti elitinę užklasinę kibernetinio saugumo mokyklą, skirtą gabiausiems ir labiausiai motyvuotiems jaunuoliams, kurie jau nuo 9–10 klasės gautų išskirtinį parengimą ir galėtų dirbti su realiomis užduotimis. Tačiau ši mokykla būtų tik pirmasis etapas.
Toliau perspektyviausiems jaunuoliams turėtų atsiverti kelias į tarnybą specializuotame valstybės kibernetinio saugumo padalinyje, kur jie galėtų dirbti su realiais incidentais, didelės apimties ir jautriais duomenimis bei technologijomis, kurios privačiam sektoriui ne visada prieinamos. Jeigu toks padalinys pats būtų aukščiausio lygio, jis suteiktų išskirtines sąlygas augti, o tarnybos modelis kartu leistų valstybei geriau apsaugoti investiciją į šių specialistų rengimą“, – teigia A. Žvirblis.
Kaip vieną iš pavyzdžių pašnekovas įvardija Izraelį, kur talentų ugdymas pradedamas dar mokykliniame amžiuje. Viena tokių iniciatyvų – „Magshimim Cyber“ programa, skirta gabiems jaunuoliams rengti technologijų ir kibernetinio saugumo srityse. Jos absolventai vėliau papildo ir elitinius Izraelio karinius technologinius padalinius. Bene žinomiausias jų – 8200 padalinys, kurio absolventai vėliau reikšmingai papildo Izraelio ir pasaulio technologijų bei kibernetinio saugumo sektorius, kuria startuolius, iš kurių dalis išauga į tarptautines technologijų bendroves.
„Dviračio išrasti nereikia – yra modelių, kurie jau veikia. Mūsų rinka nėra didelė, todėl aukšto lygio kibernetinio saugumo gebėjimų užtikrinimas turi būti ir valstybės interesas. Reikia parengti žmones, kurie mokytųsi iš geriausių, o grįžę čia jau patys reikalautų kito lygio žinių ir gebėjimų. Idealiu atveju turėtume ekosistemą, kuri nuolat sugeba pasiruošti aukšto lygio specialistus. Galime išsikelti ambicingą tikslą – tapti kibernetinio saugumo specialistų kalve Europoje“, – sako A. Žvirblis.
DI atakas spartina, tačiau specialistų nepakeičia
Kibernetinė erdvė tampa vis agresyvesnė – daugėja tiek kriminalinių nusikaltimų, tiek valstybinio lygio kibernetinių atakų, o sparčiai besikeičiančios technologijos šias galimybes tik plečia. Papildomą impulsą šiai tendencijai suteikia dirbtinis intelektas (DI).
Liepą NKSC kartu su tarptautiniais partneriais paskelbtoje 2025 m. kibernetinių grėsmių analizėje teigiama, kad DI jau tapo kasdieniu kibernetinių nusikaltėlių įrankiu – jis padeda greičiau rinkti informaciją apie taikinius, kurti įtikinamesnius sukčiavimo scenarijus ir ieškoti būdų išnaudoti saugumo spragas. NKSC vertinimu, dėl to galima rengti daugiau, pigesnių ir konkretiems taikiniams geriau pritaikytų atakų.
Pasak A. Žvirblio, tai iš esmės keičia situaciją: technologija didina ne tik besiginančių organizacijų galimybes, bet ir vieno užpuoliko produktyvumą.
„Anksčiau tam, kad padarytum sudėtingą ataką, reikėjo labai protingų žmonių. Dabar tie patys keli žmonės, pasitelkę DI, gali padaryti ženkliai daugiau atakų. Arba dalį darbo už juos padarys DI. O pagal paskutines tendencijas gal ateis laikas, kai kai kurioms užduotims žmogaus išvis nereikės“, – sako jis.
Kartu DI, pašnekovo vertinimu, nepanaikina aukšto lygio specialistų poreikio. Priešingai – kuo daugiau darbo perima technologijos, tuo svarbesni tampa žmonės, gebantys suprasti ne tik konkretų įrankį, bet ir tai, kaip veikia pati sistema.
Be to, dėl geopolitinės situacijos kibernetinių kompetencijų klausimą Lietuvai reikėtų vertinti taip pat rimtai kaip kitus gynybinius pajėgumus – technologinė infrastruktūra pati savaime valstybės neapsaugo.
„Kariuomenėje suprantame, kad neužtenka turėti lėktuvų, tankų ir kitos technikos – reikia žmonių, gebančių ja naudotis. Kibernetika šiais laikais taip pat yra viena iš gynybos sričių. Todėl turime investuoti ne tik į įrangą, bet ir į žmones, jų kompetencijas bei išlaikymą. Kitaip ir toliau suksimės tuo pačiu ratu“, – teigia A. Žvirblis.