„Rhythm Paradise Groove“ apžvalga – du mygtukai, o nervai pakriks negrįžtamai

„Rhythm Paradise“ serija iki šiol daugiausiai gyveno „Nintendo“ nešiojamuose žaidimų kompiuteriuose, o naujas žaidimas pasirodo po maždaug dešimtmečio pertraukos. Todėl „Rhythm Paradise Groove“ yra ne tik nauja dalis, bet ir savotiškas serijos atgimimas. Tiems, kas su ja nebuvo susidūrę anksčiau, viską galima paaiškinti labai paprastai: tai daugybės trumpų ritminių mini žaidimų rinkinys, kuriame beveik viską darome spausdami vieną arba retkarčiais du mygtukus pagal muzikos ritmą. Skamba primityviai? Popieriuje – taip, o žaidimų kompiuterio ekrane viskas tampa nauja priklausomybe, kur norėsime žaidimui vėl ir vėl įrodyti, kad mes tikrai gerai jaučiame ritmą.

Didžiausias „Rhythm Paradise Groove“ skirtumas nuo daugelio kitų muzikinių žaidimų yra tai, kad čia neturime klasikinės juostos su artėjančiomis natomis ar mygtukais, kurie aiškiai nurodo, kada bei ką reikia spausti. Vietoje to žaidimas pasikliauja mūsų klausa, ritmu ir vizualiniais signalais. Pavyzdžiui, vienoje užduotyje gali tekti greitinti ir stabdyti sportinį automobilį pagal muziką, kitoje – kartoti keisto ateivio ritmą, trečioje – kartu su gyvais skėčiais šokti pagal choreografiją. Vienur skaičiuojame smūgius, kitur klausomės trumpų muzikinių frazių ir jas kartojame, dar kitur reikia tiesiog pajusti tinkamą momentą ir paspausti mygtuką.

Kiekvienas mini žaidimas prieš pradžią turi gana išsamų apmokymą. Žavus ateivį primenantis veikėjas paaiškina, ką ir kada turėsime daryti, tada leidžia kelis kartus pabandyti atskirus ritmo elementus ir tik vėliau paleidžia į tikrą lygį. Atrodytų, kad po tokios treniruotės viskas turėtų būti paprasta, bet deja. Tikrame lygyje muzika pasikeičia, ritmai ima jungtis tarpusavyje, o žaidimas labai greitai pradeda stebinti mus netikėtomis kliūtimis, kurios, žinoma, viską sugadina. Tad „Rhythm Paradise Groove“ žaisti tikrai reikės išmokti, tačiau išmokus bus sunkoka padėti į šalį.

Vienas smagiausių žaidimo triukų yra tai, kad jis sąmoningai bando mus išblaškyti. Iš pradžių daugelį mini žaidimų galima sekti akimis, tačiau kuo toliau progresuojame, tuo dažniau žaidimas pradeda vizualinę informaciją atiminėti. Pavyzdžiui, viename lygyje turime skaičiuoti iki septynių ir tinkamu momentu liepti šuniui pašokti bei sugauti skraidančią lėkštę. Iš pradžių viską aiškiai matome, tačiau po kurio laiko kamera ima rodyti ne šunį, o lėkštę metantį žmogų. Staiga tenka nustoti pasitikėti vaizdu ir tik klausytis muzikos.

Kitame žaidime ant milžiniškų vandens lelijų turime į orą šaudyti varles. Kai ritmas tampa sudėtingesnis, prieš visą veiksmą gali tiesiog atsistoti milžiniška varlė ir užstoti tai, ką iki tol stebėjome. Iš pradžių atrodo, kad žaidimas elgiasi nesąžiningai. Bet tada supranti, kad visas tikslas ir yra priversti žaidėją nuoširdžiai pajausti ritmą, o ne mechaniškai reaguoti į vaizdą.

Tai – vienas geriausių ir netikėčiausių „Rhythm Paradise Groove“ sprendimų. Po kurio laiko pradedi žaisti beveik pusiau užmerktomis akimis. Muzika tampa svarbesnė už animaciją, o mygtuką paspaudi ne tada, kai kažką pamatai, o tada, kai instinktyviai pajauti – „dabar!“ Tokiais momentais žaidimas tampa beveik meditacine priemone.

Žaidimo stiprybė yra jo įvairovė. Visi mini žaidimai labai trumpi, tačiau beveik kiekvienas turi visiškai kitokią temą, animaciją ar muzikinį stilių. Vieną minutę kažkur šokinėja varlės, kitą jau mušame vaisius kultūristo raumenimis, trečią bandome išvengti kliūčių pikseliniame žaidime apie zuikį. Visa tai yra labai sąmoningai absurdiška, nes „Rhythm Paradise Groove“ neturi vieno pasaulio ar bendros istorijos. Kiekvienas mini žaidimas yra tarsi atskiras kelių minučių animacinis filmukas, kuris atsineša savo mažą logiką ir dažnai net miniatiūrinį siužetą. Nuolat stebina ir tai, kad niekada nežinai, ką gausi sekančiame žaidime. Kartais tai bus paprastas vieno ritmo pratimas, o kartais kažkas visiškai absurdiško. Pasitaikys net tokių atvejų, kai mini žaidimas apsimes pasibaigęs, o po kelių sekundžių muzika vėl įsijungs ir nubaus už tai, kad jau šventei pergalę.

Muzika žaidime taip pat labai įvairi. Čia rasime ir gitarų, ir sintezatorių, ir grynai mušamaisiais paremtų kūrinių. Tempas taip pat keičiasi nuo labai ramaus iki tokio, kur jau tenka sėdėti beveik nejudant ir bijoti net kvėpuoti ne tuo ritmu. Dėl šios įvairovės žaidimas per visą pagrindinę kampaniją beveik niekada nepradeda atrodyti vienodas.

„Rhythm Paradise Groove“ turi ir atskirą kelių žaidėjų režimą. Čia gali dalyvauti iki keturių žmonių, o žaidėjams siūloma dešimt skirtingų mini žaidimų su trimis sudėtingumo lygiais. Tiesa, dalis jų paremti bendradarbiavimu, tačiau smagiausiais dažniausiai tampa tie, kuriuose kovojame vienas prieš kitą. Puikus pavyzdys – mini žaidimas, kuriame visi žaidėjai turi mintyse skaičiuoti laiką ir lygiai trečią valandą bandyti pagriebti desertą. Laimi tas, kurio paspaudimas arčiausiai tikslaus momento.

Būtent tokie mini žaidimai geriausiai veikia vakarėliuose, nes taisyklės paaiškinamos per kelias sekundes, bet labai greitai atsiranda konkurencija. Paskui kažkas laimi 0,01 sekundės skirtumu ir staiga draugystės, kurios laikėsi penkiolika metų, ima svyruoti dėl virtualaus pyragaičio. Žaidžiant keliems taip pat galima rinkti specialius žiedus, kurie atrakina dar vieną papildomų mini žaidimų rinkinį. Bendras kelių žaidėjų turinio kiekis nėra milžiniškas, tačiau jo visiškai pakanka tam, kad „Rhythm Paradise Groove“ taptų labai geru žaidimu trumpiems prisėdimams vakarėlių metu.

Didžiausia naujovė serijoje yra papildomas „Beatspell“ režimas. Tai bandymas „Rhythm Paradise“ mechanikas sujungti su RPG. Čia valdome jauną magę, kuri kovoja su įvairiais priešais naudodama ritminius burtus. Kiekvienas burtas turi savo paspaudimų seką, todėl vietoje tradicinio puolimo ar gynybos reikia tinkamai atlikti konkretų ritmą. Galime rinktis skirtingus burtus, atsižvelgti į priešų silpnybes ir kartu pagalvoti, kuriuos ritmus patiems lengviausia atlikti.

Idėja tikrai gera ir iš pradžių režimas atrodo labai šviežiai. Problema ta, kad jis gana greitai pradeda kartotis. Tos pačios ritminės kombinacijos kovose naudojamos daug kartų, todėl net paprastos klaidos ilgainiui atsiranda ne dėl sudėtingumo, o dėl nuovargio. Vėliau, kai atrakinsime daugiau burtų, situacija pagerėja. Atsiranda daugiau pasirinkimų ir strategijos. Bet „Beatspell“ vis tiek atrodo šiek tiek mažiau išbaigtas už pagrindinius mini žaidimus. Tai įdomus eksperimentas ir tikrai norėtųsi kada nors pamatyti visą atskirą žaidimą, paremtą šia idėja, tačiau šiuo metu režimas labiau jaučiasi kaip įdomus priedas.

„Rhythm Paradise Groove“ turi ir vieną gana netikėtą techninį niuansą. Ritmo žaidimui net kelių milisekundžių vėlavimas gali būti svarbus, todėl žaidimas net pats perspėja, kad žaidžiant televizoriuje arba naudojant belaides ausines gali atsirasti nedidelis garso bei vaizdo atsilikimas. Nustatymuose yra įrankių, leidžiančių šį vėlavimą koreguoti, tačiau ne visais atvejais jie problemą visiškai išsprendžia. Žaidžiant nešiojamu konsolės režimu ir naudojant laidines ausines ritmas jaučiasi gerokai tiksliau.

Keista situacija, nes kalbame apie „Nintendo Switch 2“, kuris natūraliai kviečia žaidimus jungti prie televizoriaus. Bet šiuo atveju būtent rankose laikoma konsolė gali būti geriausias būdas žaisti. Kita vertus, „Rhythm Paradise“ visada buvo artimai susijęs su nešiojamomis konsolėmis, todėl savotiškai net simboliška, kad ir nauja dalis geriausiai žaidžiasi būtent taip. Kiek nuvilia ir meniu dizainas. Pats žaidimas spalvingas, ekspresyvus ir kupinas keistų animacijų, todėl galima būtų tikėtis tokio paties charakterio ir jo vartotojo sąsajoje. Tačiau meniu atrodo gana paprasti ir vietomis net kiek neišbaigti. Tai smulkmena, kuri jokios įtakos ritminiams žaidimams neturi, bet lyginant su ankstesnėmis serijos dalimis tampa tikrai pastebima.

„Rhythm Paradise Groove“ yra vienas tų žaidimų, kurių principą galima paaiškinti per minutę, bet norint jį perprasti užtruksime gerokai ilgiau. Vienas ar du mygtukai, muzika ir keli keisti animaciniai personažai – štai beveik visa esminė informacija apie žaidimą. Bet būtent iš tokio paprastumo kūrėjai sugeba išspausti daugiau nei šimtą skirtingų vieno ir kelių žaidėjų mini žaidimų. Pagrindinei kampanijai galima skirti maždaug aštuonias valandas, tačiau tai tikrai nebus žaidimo pabaiga. Norint surinkti medalius, pasiekti tobulus rezultatus, atrakinti papildomus režimus ir išbandyti kelių žaidėjų turinį, valandų skaičius gali nesunkiai padvigubėti.

Svarbiausia tai, kad „Rhythm Paradise Groove“ labai retai tampa nuobodus. Net jei vienas mini žaidimas nepatinka, po kelių minučių jau žaidžiame visiškai kitą. Vienur klausomės gitarų, kitur elektroninės muzikos, trečiame visiškai rimtai padedame varlei išskristi į dangų. Ir visa tai kažkaip susiklijuoja į vieną labai keistą, bet labai nuoseklią patirtį. Taigi, „Rhythm Paradise Groove“ pirmiausiai rekomenduotinas tiems, kam patinka muzikiniai žaidimai, bet jį tikrai verta pabandyti ir žmonėms, kurie jų paprastai nežaidžia. Čia nereikia mokytis sudėtingų kombinacijų ar skaityti ekranu žemyn bėgančių natų. Reikia tiesiog klausytis, pajusti ritmą ir tinkamu momentu paspausti vieną mygtuką. Ir, žinoma, mėgautis, ypač jei žaidimą įsijungiame su ausinėmis ilgoje kelionėje ar neturėdami, ką veikti.