Pasak Jeilio universiteto meno galerijos, kurios kolekcijoje yra šis priešistorinis artefaktas, kaukės matmenys yra maždaug 22,6 x 17 centimetrų, o svoris – apie 60 gramų. Kaukėje yra angos burnai, akims ir šnervėms, taip pat įpjovos, vaizduojančios antakius, blakstienas ir dantis. Archeologas Johnas Miksicas knygoje „Old Javanese Gold“ rašo, kad kaukės kraštuose išmuštų skylučių serija leidžia manyti, jog ji kažkada buvo pritvirtinta prie palaikų arba laidojimo statulos.
J. Miksicas pasakoja, kad norėdamas pagaminti tokią kaukę, senovės meistras turėjo iš netoliese esančių Sumatros ar Borneo salų gauti itin gryno aukso, iškalti metalą į ploną lakštą, maždaug žmogaus veido dydžio ir formos, o tada išpjauti įpjovas. Dėl paprastos kaukės gamybos technikos J. Miksicas šį artefaktą datavo Javos ikiklasikiniu laikotarpiu: 500 m. pr. m. e. – 200 m.
Šiuo laikotarpiu priešistoriniai Javos gyventojai laidodavo mirusiuosius žemėje, o vėlesniu laikotarpiu perėjo prie kremavimo. Todėl auksiniai veido dangalai, kaip pažymi archeologas, greičiausiai buvo priešistorinės laidojimo tradicijos dalis.
Susiję straipsniai
Pasak J. Miksico, paprotys dengti dalį arba visą mirusiojo veidą auksu buvo ir priešistorinėje Indijoje, Kinijoje ir kitose Pietryčių Azijos dalyse, tai sutampa su laidojimu žemėje, vykdytu prieš pat kremavimo atsiradimą. Tačiau neaišku, ar viena kultūra šį paprotį perėmė iš kitos, ar jis buvo sukurtas savarankiškai. Esama ir kitų auksinių mirties kaukių, senesnių už Azijos pavyzdžius – įskaitant garsiąją 3500 metų senumo Agamemnono kaukę iš bronzos amžiaus Graikijos.
Mokslininkai diskutuoja, ar Javos auksinės mirusiųjų kaukės buvo skirtos atvaizduoti mirusįjį realistiškai, ar idealizuotai. 1990 m. išleistoje knygoje apie tradicines Indonezijos kaukes archeologas Wahyono Martowikrido pažymėjo, kad Javos kaukė buvo neįprastai natūralistinė ir, tikėtina, sukurta taip, kad primintų mirusįjį.
Nėra aišku, kodėl senovės Javos gyventojai kūrė ir naudojo mirusiųjų kaukes, teigia J. Miksicas, tačiau ekspertai išskiria tris pagrindines hipotezes. Senovės žmonės labai gerbė savo protėvių dvasias, todėl brangų auksą galėjo naudoti kaip tinkamiausią medžiagą, skirtą pagerbti protėvius. Kita galimybė – auksinių kaukių nusipelnydavo tik aukšto statuso žmonės, o tai kitame pasaulyje būtų atskyrę elitą nuo paprastų žmonių.
J. Miksicas pasakoja ir tai, kad iš etnografinių rytinės Indonezijos salos pasakojimų žinoma, jog mirusiųjų dvasios gali būti priešiškos. Siekdami užkirsti kelią šioms piktosioms dvasioms pulti gyvuosius, žmonės laidotuvių procesijos metu apversdavo palaikus ir net įdėdavo jų galvą į puodą, kad supainiotų dvasią ir neleistų jai rasti kelio atgal. Tokie tikėjimai galėjo paskatinti auksinių veido kaukių naudojimą.
Auksinė laidojimo kaukė yra vienas seniausių artefaktų iš beveik 500 auksinių daiktų kolekcijos iš Javos, kurią 2007 m. Jeilio universiteto meno galerijai padovanojo kolekcininkai Hunteris ir Valerie Thompsonai, rašo „Live Science“.