Archeologai negailestingi: vikingų laidotuvės nebuvo tokios, kaip dažnai vaizduojama (1)

„Tokios praktikos paliktų nedaug pėdsakų, ir jos nėra patvirtintos archeologiniais šaltiniais“, – sako archeologijos profesorius Howardas Williamsas iš Česterio universiteto Jungtinėje Karalystėje.

Antropologijos profesorė Kanados Viktorijos universitete Erin McGuire taip pat atkreipia dėmesį į šį apribojimą. „Archeologiniu požiūriu neturime jokių įrodymų, patvirtinančių šią labai paplitusią temą“, – sako ji ir priduria, kad būtų sunku atskirti ugnį, sukeltą padegamąja strėle, nuo įprastos ugnies. Be to, laivų nuolaužos su žmogaus palaikais pasauliniu mastu yra labai, labai retos, sako ji. „Kad jie išliktų, reikalingos ypatingos aplinkos sąlygos, o aš nežinau nė vieno tokio atvejo iš vikingų laikotarpio“, - teigia mokslininkė.

Tačiau vikingai buvo puikūs jūrininkai ir dažnai kremuodavo savo mirusiuosius. Be to, yra įrodymų, kad vikingai degindavo laivus, pažymi E. McGuire. „Iš tiesų turime archeologinių pavyzdžių, kai laivai ir jų dalys buvo sudeginti vykdant laidojimo apeigas dar būnant krante, o po to – užkasti“, – sako ji. Tarp jų – IX a. Myklebusto laivas: sudegintas vikingų laivas, rastas Norvegijoje esančiame kapinyne ir pastatytas turtingam asmeniui, galbūt karaliui.

Galbūt artimiausias istorinis įrodymas, susijęs su ugnies strėlių ritualu, yra X amžiaus arabų keliautojo Ahmado ibn Fadlano, kuris nuvyko prie Volgos upės dabartinėje Rusijoje ir ten praleido kurį laiką tarp vikingų. A. Ibn Fadlano rašytiniame pasakojime vikingų vadas paguldomas į laivą, kuris uždegamas.

Tačiau tarp šio pasakojimo ir populiariojoje kultūroje vaizduojamos scenos yra keletas esminių skirtumų. Pirma, nėra degančios strėlės - valtį uždegė asmuo, apibūdinamas kaip pagrindinis gedėtojas. Be to, laivas su jame gulinčiu mirusiu vadu buvo ant kranto, o ne vandenyje.

Nors tai nėra griežtai istorinis faktas, yra keletas legendinių ir mitinių pasakojimų apie laidotuves jūroje, kuriuos galbūt įkvėpė realūs įvykiai. „Viduramžių literatūroje randame retų užuominų apie valtis ar laivus, naudojamus laidotuvėms vandenyje“, – sako H. Williamsas.

Epinėje poemoje „Beovulfas“ per Danijos karaliaus Skildo Skefingo laidotuves mirusiojo valdovo kūnas buvo paguldytas į laivą, kuris paleistas į jūrą. XIII a. skandinavų knygoje „Heimskringla“, kurią parašė islandas Snorri Sturlusonas, „jūros karalius Hakis [buvo] paleistas į jūrą ir padegtas, kad jo kūnas sudegtų kartu su nužudytų palydovų kūnais“, pasakoja H. Williamsas. Kitoje S. Sturlusono istorijoje dievas Baldras paleidžiamas į jūrą, o jo laivą padega jo brolis Thoras“.

Baldro laidotuvės buvo ypač įsimintinos, teigia E. McGuire, pažymėdama, kad jos įkvėpė Johną Ronaldą Reuelą Tolkieną įtraukti panašią sceną į vieną iš „Žiedų valdovo“ serijos knygą.

Ekspertai pažymi, kad tokio pobūdžio laidojimas naudojant degančias strėles galbūt netgi nebuvo įmanomas.

„Asmeniškai manau, kad kremavimas jūroje, kai laivas padegamas nuo kranto degančiomis strėlėmis, yra gana nerealistiškas, – Teigia Vokietijos Haithabu vikingų muziejaus archeologijos skyriaus vadovas Matthiasas Toplakas. - Mano paties eksperimentai rodo, kad degančiomis strėlėmis ką nors padegti toli gražu nėra lengva.“

E. McGuire taip pat pažymi, kad ši idėja kelia praktinių problemų. „Jei pasiunčiate degantį laivą į jūrą, kaip užkirsite kelią tam, kad jis į kitą krantą nenugabentų gana žiaurų krovinį?“

„Kad ir kokia romantiška būtų tokios laidotuvių scenos idėja, deja, manau, kad ji yra labai mažai tikėtina“, – sako M. Toplakas.

O H. Williamsas įtaria, kad šios idėjos atsiradimui didelę įtaką XX a. Holivudo filmai. „Aš tvirtai įtariu, kad šis konkretus motyvas kilo iš 1958 m. filmo „Vikingai“ ir jo pabaigos scenos, kurioje vaizduojamos Einaro laidotuvės, – sako mokslininkas. – „[Tai] mažai ką pasako apie tai, kaip vikingai elgėsi su savo mirusiaisiais, bet daug pasako apie mūsų išaukštintus likimo, garbės ir mirties idealus, susijusius tiek su fantazijos, tiek su istoriniais vikingais“.