– Kaip atrodė buriavimas Lietuvos teritorijoje iki lemtingųjų 1926-ųjų? Ar tarpukario Lietuva, atgavusi Klaipėdos kraštą, iškart suprato, kad jūra yra ne tik ekonominis kelias, bet ir tautinės tapatybės dalis?
– Didikai iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių pažintį su pramoginėmis jūrų kelionėmis burlaiviais (buriavimu) pradėjo dar XIX amžiuje. Raudondvario grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius 1875 m. pasistatė gražuolę jachtą-škuną „Zemajtej“ turėdamas tikslą apiplaukti aplink pasaulį, tačiau šis sumanymas liko neįgyvendintas. 1895–1914 m. grafui Ignotui Karoliui Korvin-Milevskiui priklausė garinė-burinė jachta „Litwa“, kuria po Europą supančias jūras su Austrijos-Vengrijos vėliava plaukiojo Lenkijos aristokratai ir inteligentai.
Buriavimo pradžia Klaipėdoje siejama su medienos pirklių pramogomis. Apie 1834–1836 m. britų pirklys Dž. Meisonas pasistatė pirmąją sportinę jachtą „Bob & Bill“, kuria buriavo Kuršių mariose.
Iš Anglijos, Škotijos ir Norvegijos atsikėlę pirkliai, buriavimo mėgėjai, greitai uždegė šiuo pomėgiu vietos pasiturinčius miestiečius vokiečius. 1869 m. buvo surengta pirmoji burlaivių regata, o 1884 m. įsteigta Klaipėdiečių buriuotojų draugija (vok. „Memeler Segel-Verein“), iki Pirmojo pasaulinio karo vienijusi per 100 narių. 1909 m. rugpjūčio 1 d. Kuršių mariose ties Klaipėda vokiečių buriuotojai surengė ir žvejų burvalčių regatą.
Žinoma, kad poilsio metu Juodojoje jūroje, Anapos pakrantėse, 1905 m. buriavo ir bene žymiausias Lietuvos menininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Pajūrio žvejai gyveno „darbiniu“ buriavimu visą XIX a., o greičiausiai – ir anksčiau.
Susiję straipsniai
– Tad kodėl tik 2026 m. minime Lietuvos jūrinio buriavimo šimtmetį?
– Su 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto paskelbimu buvo vainikuotas tautinės Lietuvos kūrimo etapas. Jis žymėjo atkurto valstybingumo poslinkį europinės (Vakarų) politinės ir kultūrinės tradicijos link.
Nacionaliniais pagrindais suvienyta inteligentija ir visuomenė žengė žingsnius link jūros, nes joje matė naudą – galimybę kurti stiprią Lietuvą. Tokią ideologiją aktyviai palaikė jaunimo organizacijos, tarp jų – ir jūrų skautai, kurie, pradėdami nuo „vandens užsiėmimų“ Kaune, matė jūrinės Lietuvos viziją.
1924 m. pavasarį jūrų skautai atliko kelionę Nemunu burinėmis-irklinėmis valtimis „Ruonis“ (vairininkas Povilas Labanauskas) ir „Gulbė“ (vairininkas Petras Jurgėla) iki Klaipėdos. Jaunųjų skautų įgulas pasitiko Lietuvos Vyriausybės aukštasis įgaliotinis Jonas Budrys ir jūrų kapitonas Liudvikas Stulpinas. Kelionė paskatino lietuvių jūrų skautų ir buriuotojų veiklą pajūryje.
Lietuvos jachtklubo (įsteigtas 1919 m.) jūrų skautai Kaune pasirūpino oficialiu raštu, įpareigojančiu klaipėdietį Martyną Braką steigti pirmąjį Klaipėdos jūrų skautų skyrių, išaugusį į Budžių tuntą.
Buriavimas buvo suvokiamas kaip veikla, kuri ne tik ugdo jaunuolių charakterį bei fizines savybes, bet ir tarnauja kaip paskata ruoštis jūriniam gyvenimui, išmokti jūreivystės amato.
– Kokia yra jūrinės jachtos „Budys“ biografija? Kaip šis laivas pateko į jūrų skautų rankas ir kokį vaidmenį čia suvaidino Vydūnas ar kitos to meto asmenybės?
– 1926 m. iš varžytinių įsigyti spirito kontrabandininkų kuterį „Malaya“ padėjo 7-ojo pėstininkų pulko kapitonas Vaclovas Statkevičius ir Lietuvos moterų tautiniam laivynui remti sąjungos finansinė parama (10 000 litų). Už laivą buvo sumokėta 9100 litų, likę pinigai skirti remontui.
Reikėjo laivui pavadinimo, ir jį pasiūlė Vydūnas: kadangi skautų šūkis yra „Budėk!“, jachta pakrikštyta „Budžio“ vardu, o jos buriuotojai vadinti budžiais.
– Koks laivas techniškai buvo „Budys“? Šiandien mes pratę prie modernių, lengvų jachtų, o kokį iššūkį tarpukario jaunuoliams kėlė šis ąžuolinis, gafelinis kuteris?
– Gafelinis kuteris „Budys“ buvo statytas 1919 m. „F. Krupp A.G. Germaniawerft“ laivų statykloje Kylyje (Vokietija) – ten pat, kur ir pirmieji Lietuvos krovininiai laivai: motoriniai burlaiviai „Jūratė“ ir „Kastytis“.
Tai buvo sunkus jūrinis laivas, jei lygintume jį su grakščiomis pramoginėmis jachtomis.
Ąžuolinio korpuso ilgis siekė 14,50 m, plotis – 4,3 m, grimzlė – 1,7 m, vandentalpa – 20–25 t, burių plotas – apie 75–90 kv. m. Ant stiebo buvo keliama pagrindinė keturkampė burė (grotas), laivo priekyje keltos trikampės burės – stakselis ir du kliveriai nuo bušprito. Iš viso – 4 burės, apie 75–90 kv. m. Taip pat buvo įrengtas nedidelės galios variklis.
Laive buvo trys kajutės ir aštuonios miegamos vietos. Patogu buriuoti būdavo 10–12 žmonių.
– 1926 m. spalio 1 d. „Budys“ išplaukė iš Klaipėdos į Liepoją. Kodėl būtent ši data ir šis maršrutas yra laikomi oficialia Lietuvos jūrinio buriavimo pradžia?
– Ši data ir laivo kelionė ženklina istorinio lūžio momentą, nes į jūrinę kelionę lietuviškai pavadintu laivu, su iškelta mūsų trispalve, išplaukė lietuviška įgula. Tai buvo jūrinės idėjos tautinėje Lietuvoje skleidimas. Simbolis.
„Budžio“ įgula (daugiausia – 15–17 metų jaunimas) šioje kelionėje reprezentavo ne organizaciją, o šalį, kadangi laivas yra valstybės teritorijos dalis.
– Po šio sėkmingo krikšto „Budys“ plaukiojo dar septynerius metus. Kokį pėdsaką jis paliko Klaipėdos ir visos Lietuvos visuomeniniame gyvenime?
– Jūrų skautai stengdavosi kasmet kur nors nuplaukti. Yra žinoma, kad „Budys“ svečiavosi Latvijos sostinėje Rygoje, Švedijai priklausančioje Gotlando saloje, Kopenhagoje bei Bornholmo saloje Danijoje, tuomečiame laisvajame Dancigo mieste (dabartiniame Lenkijos Gdanske) ir kitur.
Per nepilnus 8 metus su „Budžiu“ nuburiuota per 6000 jūrmylių. Šiuo laivu plaukiojo garsūs tarpukario Lietuvos buriuotojai Valteris Didžys, Erikas Purvinas, Kristupas Plonaitis, Leonas Knopfmileris ir broliai Buntinai.
– Deja, „Budžio“ kelias baigėsi tragiškai – 1933 m. liepos 15 d. uosto vartuose, užeidamas į Klaipėdą per audrą, jis sudužo, nusinešdamas trijų įgulos narių gyvybes. Kas nutiko tą lemtingą dieną ir kodėl Klaipėdos uosto vartai burlaiviams tuomet buvo tokie pavojingi?
– Pirmiausia reikia pažymėti, kad kitaip atrodė patys Klaipėdos uosto vartai: pietinis molas buvo daug trumpesnis, o šiaurinis neturėjo užlenkimo. Tai buvo nepalanki vieta jūrų kapitonams, nes laivas neturi jokios užuovėjos, kol neįplaukia į patį uostą. „Budžio“ atveju buvo kiek kitaip: laivas sudužo ne įplaukdamas į uostą, o išplaukdamas.
Tą lemtingą dieną „Budys“ ruošėsi dar vienai savo kelionei Baltijos jūra. 1933-iųjų liepos 15-oji buvo ypatinga, nes ką tik baigėsi audra, rimo vėjas, tačiau uosto akvatorijoje buvo užsilikusi sena, didelė banga.
„Budys“ bandė buriuoti, tačiau traukos burėms neužteko, ir laivą bangos ėmė nešti prie šiaurinio molo galo akmenų. Įgula, pamačiusi, kad jachta neišvengiamai bus priplakta prie molo, ėmė iš jos šokinėti: palaukdavo, kol praeis banga, ir šoko ant molo akmenų.
Trys save gerais plaukikais laikę jūrų skautai Vytautas Amulevičius, Eduardas Jasiukevičius ir Vincas Šidlauskas šoko į priešingą pusę manydami, kad išplauks. Deja, jie nuskendo. Jų atminimui mole įmūrytas skautų kryžius neišliko, dabar jo vietoje – granitinė plokštė ir inkaras. Iš „Budžio“ liko tik šipuliai.
– Kaip po „Budžio“ žūties visuomenė reagavo į jūrą: nugalėjo baimė ar noras tęsti pradėtą žuvusiųjų darbą?
– „Budžio“ katastrofa būtų nuskambėjusi dar plačiau, tačiau tais pačiais 1933-iaisiais, liepos 17-ąją, sudužo Atlanto vandenyno nugalėtojų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno „Lituanica“, ir ši nelaimė užgožė jachtos sudužimą. Vis dėlto jūrinei bendruomenei „Budžio“ katastrofa reiškė nemenką moralinį ir kultūrinį smūgį. Kita vertus, šio laivo gyvavimas rodė, jog lietuviai nebijo ryžtis rimtiems iššūkiams.
Kad ir kaip ten būtų, buriavimo entuziazmo tai neužgesino – netrukus gimė dar stipresnis judėjimas, atsirado jachta „Žalčių karalienė“ ir kiti laivai.
– Kokią pagrindinę žinutę „Budys“ siunčia šiandienos lietuviui, kuris galbūt vis dar jaučiasi labiau „žemės“, o ne „jūros“ žmogumi?
– Pirmiausia reikia suprasti, kad investicijos į jūrines technologijas bei jūreivystę neatsiperka taip greitai, kaip, pavyzdžiui, dirbant žemę. Reikia laiko.
Mes gyvename laisvoje šalyje ir patys renkamės, kaip vystytis, tad neišvengiamai turime puoselėti ir jūrinį mentalitetą, nes jūra – vartai į Vakarus, o juose – visiškai kitokios galimybės ir kitokie partneriai nei Rytuose. Būtina išnaudoti kuo daugiau galimybių jūrinės energetikos, prekybos ir saugumo srityse.