– Profesoriau, kada ir kokiame kontekste jūsų paties gyvenime atsirado L. Rėza? Kuo ši asmenybė labiausiai intriguoja ar žavi kaip istoriką?
– Mane visada labai domino lietuviai, kurie gyveno Mažojoje Lietuvoje, Prūsijos valstybėje. Karo istorijos požiūriu ir pati Prūsija yra labai įdomus kraštas, sukūręs specifinę karinę sistemą XVIII a. ir XIX a. pradžioje, kuri sudarė sąlygas gimti stipriausioms XX a. kariuomenėms. Tad natūraliai teko susidurti ir su lietuviais, kurie tarnavo Prūsijos kariuomenėje. Vėliau interesas plėtėsi: nuo karinių temų – iki kultūrinių, politinių.
Tuomet atradau Prūsų Lietuvos fenomeną – L. Rėzą, kuris, mano supratimu, yra iki galo nesuprastas, neįvertintas ir neįsiliejęs į bendrą Lietuvos istoriją. Skaičiau didelį įspūdį man palikusius jo atsiminimus apie dalyvavimą karo žygiuose prieš Napoleoną 1813–1814 metais.
Susiję straipsniai
Supratau, kad tų žmonių pasaulėžiūra yra gerokai kitokia, negu mes linkę manyti. Dažniausiai akcentuojame L. Rėzos lituanistinę veiklą, tačiau iš tikrųjų jis buvo labai plačių pažiūrų ir veiklos žmogus – tos visuomenės elito atstovas, Lietuvos kultūrai labai svarbi asmenybė.
– Žvelgiant į mūsų kultūros istoriją, L. Rėza dažnai atrodo kaip unikalus reiškinys. Kaip manote, ar jis buvo tiesiog savo epochos ir aplinkybių produktas, ar vis dėlto tai išskirtinis, vienetinis talentas, kurio atsiradimą sunku paaiškinti?
– Abu veiksniai. Tai tikrai buvo talentas. Netalentingas žmogus negalėjo padaryti tokios didžiulės karjeros ir palikti tokio gilaus pėdsako.
Tačiau L. Rėza nebuvo vienas: jis veikė tam tikroje terpėje, kuri yra ne iki galo suprasta. Kalbu apie lituanistus vokiškomis pavardėmis ir greičiausiai kalbėjusius vokiškai, kurių buvo daug. L. Rėzos išskirtinumas buvo jo lietuviška kilmė. Na, o vokiškos kilmės lituanistai padėjo L. Rėzai tapti tuo, kuo jis tapo.
Be paramos, pagalbos to nebūtų įvykę, jo veiklai buvo palanki dirva. Reikėtų įvardyti masonus, protestantų Bažnyčią, kuriai tokių žmonių reikėjo, ir bendrą švietimo lygį Prūsijoje. Visa tai derėjo: ir talentas, ir terpė.
– L. Rėza gimė Karvaičių kaime, kurį pamažu užpustė smėlis, kol gyventojai buvo priversti jį galutinai palikti. Kaip ši ankstyva patirtis – prarasti gimtąją vietą dėl gamtos stichijos – galėjo paveikti L. Rėzos, kaip kultūros vertybių išsaugotojo, psichologiją? Ar jo vėlesnis pasišventimas rinkti nykstantį Mažosios Lietuvos folklorą nebuvo pasąmoningas siekis išsaugoti tai, ką laikas bando sunaikinti?
– Žinoma, vaikystė žmogui yra svarbi, ji palieka gimtojo krašto atspaudą: L. Rėzos atveju – ir aplinką, ir gimtąją kalbą, ir netektis (šešerių L. Rėza neteko tėvo, o devynerių – mamos – aut. past.). Jis galėjo patekti į visiškas gyvenimo paraštes. Bet gerų žmonių, įžvelgusių jo talentą, padedamas jis pasiekė visuomenės aukštumas.
Vis dėlto, mano manymu, svarbesnis veiksnys buvo ne pats Karvaičių kaimo užpustymas: L. Rėza matė, kaip nyksta ta lietuviškai kuršiška kultūra. Tai jaudino ir jo amžininkus. Apskritai lituanistinio sąjūdžio pagrindinė priežastis buvo siekis išsaugoti mirštančių tautų likučius. Štai kodėl ir vokiečiai dalyvavo šiame procese. Ta pati Prūsija matė save ne tik kaip Vokietijos, bet ir kaip lietuvių tautos vienetą.
L. Rėzai šiuo atžvilgiu buvo paprasčiau, nes jis užaugo toje terpėje, o kiti tyrinėtojai matė fenomeną.
Karvaičių išnykimas buvo svarbus faktorius, kuris skatino žmones veikti: jie suprato esantys paskutiniai liudininkai. Panašūs procesai vyko ir Didžiojoje Lietuvoje, kalbant apie bajoriškąjį lituanistinį sąjūdį: motyvacija buvo ta pati – lietuvių tauta nyko ir reikėjo tuos likučius išsaugoti.
– Karvaičiai buvo izoliuotas pajūrio kaimas, o pats L. Rėza anksti liko našlaitis. To meto Prūsijos karalystėje socialiniai luomai buvo labai griežti. Kokį neįtikėtiną dvasinį stuburą turėjo turėti šis pamario vaikas, kad be jokio užnugario baigtų Karaliaučiaus universitetą, taptų jo prorektoriumi ir autoritetu Karaliaučiaus elite?
– Matote, reikėtų suvokti kultūrinius skirtumus. Liuteroniška ypatybė ta, jog luomai buvo suprantami ne kaip privilegija, o kaip pareiga. Jei žmogus yra kilmingas – jis turi pareigą, pavyzdžiui, būti karininku ar valdininku, rūpintis to krašto reikalais. Valstiečio ar žvejo darbas – taip pat pareiga. Žmogus buvo suvokiamas kaip tam tikrų pareigų vykdytojas, ir kiekvienas luomas ar visuomeninis sluoksnis reiškė tam tikras pareigas.
Taigi, kai į mokyklą (L. Rėza 1785–1791 m. mokėsi Kaukėnų mokykloje, o nuo 15 metų – Lėbenichto lotyniškoje mokykloje Karaliaučiuje – aut. past.) ateina labai gabus, imlus kalboms vaikas, kuris dar linkęs į dvasinius dalykus, tikintys žmonės supranta, kad tai – Dievo paskyrimas. Toks vaikas yra tiesiog priimamas, ir tie luominiai skirtumai, pavyzdžiui, dvasininkų aplinkoje, nėra svarbūs.
Apskritai Prūsijoje nebuvo taip, kad tik kilmingieji galėjo patekti į aukštuosius sluoksnius. Užimti aukštą padėtį už tam tikrus nuopelnus (karo žygius ir pan.) galėjo ir paprastas žmogus. Vienas iš būdų patekti į tą aukštesnį luomą – per mokslus ir per Bažnyčią. Dvasininkams labai reikėjo kompetencijų, o jas L. Rėza akivaizdžiai demonstravo.
Žinoma, be paramos tokiam žmogui kaip L. Rėza tapti kažkuo labai svarbiu buvo itin sudėtinga. Į Karaliaučiaus universitetą L. Rėza atėjo iš gimnazijos jau turėdamas Bažnyčios globą, tad esminiai lūžiai įvyko dar prieš jam stojant į universitetą.
Norint lengviau suprasti situaciją, galima būtų palyginti su lietuviškomis gimnazijomis: jos turi pareigą priimti vietinius vaikus, bet kita misija – talentų paieška. Talentas, net jei vaikas nieko neturi ir yra iš neturtingos šeimos, garsina mokyklą. Pastaroji suranda lėšų, rėmėjų, kad galėtų tokius vaikus priglausti. Tad į L. Rėzos atvejį reikia žvelgti būtent tokiu aspektu.
– Kokie buvo L. Rėzos gebėjimai?
– Pirmiausia – kalbų mokėjimas, o tai buvo labai svarbu tame krašte. Žinoma, jis mokėjo vokiškai, lietuviškai, o kadangi studijavo gimnazijoje, turėjo mokėti senovės graikų, lotynų, hebrajų ir kitas kalbas. Tokiu būdu išryškėjo jo gabumas komunikuoti, nes L. Rėza buvo labai socialiai aktyvus, smalsus, ir jį visi priėmė kaip inteligentą, šviesų žmogų.
– Kuo dar išsiskyrė L. Rėza?
– Savo patriotizmu – tai labai svarbus momentas, paaiškinantis, kodėl jis tapo karo kapelionu. Akivaizdžiai jaučiama jo ištikimybė Prūsijai, šios valstybės idėjai. L. Rėzą visi priėmė kaip šio krašto patriotą. Kadangi prūsiškoje kultūroje nebuvo tokios labai dominuojančios vokiškos idėjos (ji atsiras vėliau), Prūsija buvo suvokiama kaip įvairių tautų bendrija.
Tai buvo iki vadinamojo Kulturkampfo – kultūrinės kovos, atsiradusios Vokietijos kanclerio Otto von Bismarcko laikais XIX a. aštuntajame dešimtmetyje.
Iki šio reiškinio buvo stengiamasi įvairiais būdais rasti vietą po saule visoms vietinėms tautoms: ir vokiečiams, ir lietuviams, ir mozūrams bei kitoms. Valstybė buvo suvokiama kaip viena kultūrinė zona, kuriai būdingas daugiaetniškumas.
Štai kodėl tiek daug vokiečių įsitraukė į lituanistinę veiklą. Nebuvo kažkokios agresyvios germanizacijos, nes tokiu atveju būtų ne tyrinėję lietuvių kalbą, o ieškoję būdų ją sunaikinti.
Žmonės į pasaulį žvelgė atmerktomis akimis, ir tas L. Rėzos lietuviškumas, kuršiškumas ar karvaitiškumas buvo didžiulis privalumas, nes tai buvo kraujo ryšys.
– Atsidavęs Prūsijos valstybės patriotas, kuris renka lietuvių tautosaką. Kaip tai vertinti?
– Čia ir yra esminis dalykas: mūsų stereotipinis požiūris į Mažąją Lietuvą neturi nieko bendra su tuo, kuo ji buvo iš tikrųjų.
Pirmasis Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis (1525 m. jis likvidavo dvasinę kryžiuočių valstybę, perėjo į liuteronybę ir paskelbė Prūsiją pasaulietine kunigaikštyste – aut. past.) projektavo Prūsiją kaip tų tautų, kurios ten gyveno, bendrąją valstybę. Taigi, pačiame požiūryje yra esmė.
Albrechtas nebuvo tik vokietis, kaip mes įsivaizduojame. Jo motina Sofija buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio duktė. Tai buvo vokiškai lietuviškos kilmės asmenybė. Kunigaikštis Karaliaučiaus universitetą formavo kaip tautų universitetą, kuriame visada žalia šviesa degė lietuvių kalbai. Kaip, beje, ir prūsų kalbai, kuri būtų išlikusi, jei nebūtų praradusi savo intelektinio potencialo. O lietuviai šia galimybe pasinaudojo.
Ką Prūsijoje veikė Martynas Mažvydas ir ką veikė L. Rėza – nematau didelio skirtumo. Jie buvo valdovo globojami, prižiūrimi žmonės, kuriems tas vokiškumas nebuvo nukreiptas prieš lietuviškumą (šis procesas prasidėjo tik nuo XIX a. antrosios pusės). Prūsijos kariuomenėje net buvo pulkai, kuriuose karininkai privalėjo mokėti lietuviškai.
Svarbu suvokti, kad tikroji Lietuva L. Rėzos laikais buvo Prūsijos Lietuva. O vadinamojoje Didžiojoje Lietuvoje lietuviškumas tuo metu buvo labai susitraukęs iki kaimų, nes ten dominavo lenkiška kultūra. Tad stereotipas, kad Mažoji Lietuva buvo kažkokia iš anksto suvokietinta, yra labai klaidingas.
– Viena įdomiausių ir kartu mažiausiai visuomenei žinomų L. Rėzos biografijos dalių – jo tarnyba Prūsijos kariuomenėje. 1813–1814 m., vykstant karams prieš Napoleoną, jis savanoriškai tapo Prūsijos armijos brigados kapelionu, žygiavo su kariais per Europą ir pasiekė Paryžių, o savo išgyvenimus fiksavo karo dienoraštyje. Kaip karo istorikas, paaiškinkite – kodėl šis Karaliaučiaus universiteto akademikas išvis nusprendė vilktis karinę uniformą ir kas įėjo į jo, kaip kapeliono, kasdienę veiklą bei pareigas?
– Mes į L. Rėzą dažniausiai žvelgiame kaip į lituanistą, tačiau jis buvo ir Prūsijos patriotas. Tuo metu šioje valstybėje vyko esminiai lūžiai: Friedricho Didžiojo (Prūsijos karalius, valdęs šalį nuo 1740 iki 1786 metų – aut. past.) „alavinių kareivėlių“ sistema, kurioje valdovas priima sprendimus, o visi kiti yra tik vykdytojai. Nuo 1800 metų valstybėje subrendo tautos bei kario-piliečio samprata. Kitaip tariant, žmogus pirmiausia turi būti pilietis, o ne „alavinis kareivėlis“.
Wikimedia commons.
Šis pokytis vyko tuo metu, kai veikė L. Rėza. Jis suprato to naujojo piliečio idėją: tai – žmogus, turintis daug vertybių, kuriantis, dirbantis kultūros bare bei karštai mylintis tėvynę. L. Rėza pateko ant šios idėjos bangos ir jai labai tiko. Jis tiesiog negalėjo nedalyvauti kare. Na, o būdamas dvasininkas, tai daryti galėjo tik kaip karo kapelionas.
Reikėtų suvokti ir to meto Prūsijos karo kapeliono funkcijas: tai nebuvo dvasininkai, kurie karo metu tik mišias laikė, kaip mes kartais įsivaizduojame. Jie kalbėdavosi su žmonėmis, keldavo jų moralę, kovinę dvasią, atsakinėdavo į sudėtingus klausimus: kas yra tauta, kas – karalius, kaip vertinti net patį Napoleoną, kuris atnešė daug inovacijų.
L. Rėzos situaciją galima net palyginti su Aleksandro Makedoniečio, kuris per užkariavimus su savimi pasiimdavo keliasdešimt mokslininkų, arba Napoleono, kurį Egipte lydėjo archeologai, pavyzdžiais. Tad ir L. Rėza savo karo žygiuose, radęs laisvesnio laiko, bandė pažinti to krašto geografiją, istoriją, gamtą. Jis susitikinėjo su vietiniais žmonėmis, lankė juos, skleidė ne tik tikėjimo tiesas, bet ir rinko žinias apie kraštą.
Į L. Rėzą reikėtų žvelgti kaip į įvairiapusę, netgi renesansinio tipo asmenybę, idealiai atitikusią romantizmo epochos dvasią. Tai buvo viskuo besidomintis, atviras žmogus, o kiekvienas, susidūręs su juo, dvasiškai praturtėdavo. Štai kodėl Rėza buvo itin vertinamas – jis sujungė savyje gilų tikėjimą, mokslinę veiklą, tautosakos rinkimą ir nuoširdų patriotizmą.
– O kokios patirtys šiame kariniame žygyje suformavo jo platesnį europinį akiratį? Kiek ši tarnyba padėjo pamatą jo vėlesniam autoritetui, atnešusiam Prūsijos karaliaus asmeninę globą ir aukštą valstybinį apdovanojimą – Raudonojo erelio ordiną 1840 metais?
– Karaliaus draugas – autoritetas. Bendravimas su L. Rėza pačiam valdovui padarė stiprų įspūdį. Ir mums paliktų. Juk ir mes savo aplinkoje ieškome asmenybių, kurios mus praturtintų, sekame jomis. O jei dar yra visuotinės pagarbos ženklai, klausome, ką sako, ir mums visiškai nesvarbu, iš kur tas žmogus kilęs. Svarbu yra tai, ką jis skleidžia.
Po Napoleono karų (baigėsi 1815 m. – aut. past.) idėjų sklaida Vokietijoje buvo didžiulis dalykas. Viena iš dominavusių temų, kuri realizuosis tik po kelių dešimtmečių, – vokiečių tautos suvienijimas. Reikia nepamiršti, kad L. Rėza vokiečių tautos suvienijimo idėjiniame judėjime vaidino ne paskutinį vaidmenį. Jo lietuviškumas netrukdė būti ir Vokietijos (jau nebe Prūsijos) patriotu.
– Tai L. Rėza laikė save lietuviu ar Prūsijos lietuviu?
Prūsijos valstybės piliečiu, kuriam nebuvo jokių problemų kalbėti apie vokiečių tautos suvienijimą. Jam tai nekėlė dviprasmybių, nes vokiečiai rūpinosi kitų, mažesnių tautų kultūra. Pavyzdžiui, net ir latvių tautos tyrėjai dažnai buvo vokiečiai, o ne latviai.
– Kaip L. Rėzai pavyko išsaugoti ir atgaivinti Lietuvių kalbos seminarą Karaliaučiaus universitete?
Na, jis neveikė tuščioje vietoje. Karaliaučiaus universitetas nuo pat savo įkūrimo 1544 m. rūpinosi kunigų, kurie tarnaus lietuviškose parapijose, rengimu. Tokie žmonės buvo ieškomi. Todėl L. Rėzos pastangos buvo priimtinos ir ne dėl pragmatiškų priežasčių: lietuvių tauta buvo suvokiama kaip didelė vertybė.
Nuskambės paradoksaliai, tačiau L. Rėzos laikais nebuvo manoma, kad Lietuva yra ta Didžioji Lietuva. Atvirkščiai, Lietuva buvo laikoma vadinamoji Mažoji Lietuva. Mūsų kraštą vadino slavų Lietuva: sulenkėjusia, surusėjusia, sugudėjusia. Mes atrodėme prastai tuo metu.
Na, bet L. Rėza tapatino save su lietuvių tauta, ką rodo ir jo vardo pasirinkimas (1816 m., visiškai atsidėjęs moksliniam ir lituanistiniam darbui, jis prie savo krikšto vardų pats pridėjo lietuvišką tautišką vardą Gediminas ir savo darbus neretai pasirašinėdavo kaip Liudvikas Gediminas Rėza – aut. past.).
– L. Rėza supažindino Europos intelektualus (įskaitant Johanną Wolfgangą von Goethe) su lietuvių liaudies dainomis. Ar galime jo rinkinį „Dainos“ (1825 m.) vadinti pirmuoju sėkmingu lietuviškosios kultūrinės diplomatijos ir „minkštosios galios“ aktu, kuris įrašė lietuvių kalbos ir dvasinės kultūros fenomeną į Europos intelektinį žemėlapį?
– Gal nebuvo jis pirmasis, bet ryškiausias – tikrai. „Dainos, oder Litthauische Volkslieder“ („Dainos, arba lietuvių liaudies dainos“) buvo įvykis, kuris sutapo su to laiko dvasia: atėjus absoliutinės monarchijos saulėlydžiui nauja idėja buvo nebe karalių, o tautos istorija, todėl ir dainos tapo labai svarbios. L. Rėza su šiuo leidiniu tiesiog užšoko ant bangos.
„Dainos“ buvo mielai skaitomos, verčiamos, ir žmonės atrado, ką reiškia liaudies kultūra. Tuo metu tai buvo labai įdomu, net manoma, kad liaudies kultūra ir turi tapti tos naujosios, atkuriamos tautinės valstybės pagrindu.
Be to, „Dainos“ išleistos tokiu metu, kai lietuvių tauta tiesiog akyse nyko. Jei pažvelgsime į kitas baltų tautas, jos ir išnyko. Buvo suprasta, kad ir su lietuviais atsitiks tas pats, todėl unikalios lietuvių tautos kultūros išsaugojimas buvo labai aktualus. Kaip ir mes dabar bandome išsaugoti nykstančias gyvūnų rūšis, nes suprantame, kad prarasime kažką išskirtinio.
– 1818 m. Rėza pirmasis išleido Kristijono Donelaičio „Metus“, suredagavęs rankraštį ir išvertęs poemą į vokiečių kalbą. Kokį svorį šis žingsnis turėjo visam vėlesniam lietuvių literatūros ir kalbos išlikimui?
– Tuo metu, kai buvo išleisti „Metai“, tai buvo kažkas labai didelio. Mums sunku suvokti, kad XVIII a. viduryje senos pilys, paveldas niekam nebuvo įdomūs. Atėjo laikas, kai žmonės susidomėjo praeitimi. Štai tokiame fone išleidžiami 1780 m. mirusio K. Donelaičio „Metai“. Tai nebuvo paprastos eilės. Hegzametras – duoklė laikotarpiui, romėniškai, graikiškai tradicijai. Esmė – pats poemoje keliamų klausimų universalumas, santykių narpliojimas.
K. Donelaitis būrus parodė kaip ypatingus liaudies kultūros veikėjus. Tai labai daug davė žmonėms, nes jie pradėjo didžiuotis savo kilme. Jie nebesijautė prastesni. Mes vis dar esame išlaikę tokį keistą požiūrį, kad kažkur kitur yra svarbesni žmonės. Viską turime kopijuoti. L. Rėzos laikais žmonės savo kaimo glūdumoje, skaitydami „Metus“, atrado perliukus, į kuriuos verta atsigręžti: vietinius žmones, jų kultūrą, tautosaką. Tada tie paprasti žmonės pasijuto pakylėti, dideli ir labai reikšmingi tiek patys sau, tiek pasauliui.
Šito mums labai trūksta šiandien, nes gyvename kopijuojančioje kultūroje, negerbiame savo kalbos, manome, jog angliškai pavadinus įstaigą ji taps didingesnė ir t. t. Taigi tai, ką darė L. Rėza ir jo aplinka, buvo visiškai priešinga procesams, kurie vyksta mūsų šalyje dabar. Todėl apie tai reikia kalbėti.
– L. Rėza yra gražiai atsimenamas ir gerbiamas pajūryje bei Pamaryje, tačiau likusiai Lietuvos daliai jis vis dar išlieka didžia dalimi incognito. Kaip mums šiandien geriau nutiesti šį kultūrinį tiltą ir integruoti Rėzos fenomeną į bendrąjį Lietuvos istorijos pasakojimą, kad Mažosios Lietuvos paveldas nebūtų suvokiamas tik kaip regioninė egzotika?
Didžiausia problema, kad Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, 1945 metais, Mažosios Lietuvos žmonės buvo praktiškai sunaikinti, o kultūrinė bendruomenė – išblaškyta. Nebeliko tiesioginio ryšio. Todėl Mažąją Lietuvą suvokti jausmais sunku, tai įmanoma tik protu, todėl reikalauja intelektinių pastangų.
Ši problema labai būdinga klaipėdiečiams, nes šiame mieste gyvena daugiausia iš Žemaitijos ir kitų regionų atvykę žmonės. Kai jiems aiškini, kad čia buvo ta „tikroji Lietuva“, jie sunkiai suvokia: mano, kad tikroji Lietuva – LDK ir jos paveldą turintys kraštai, nors iš tiesų LDK dominavo daug kitų tautų.
– Kiek L. Rėzos palikimas yra aktualus moderniai XXI amžiaus visuomenei? Ką pamokančio ir pritaikytino iš jo gyvenimo strategijos bei darbų galime atrasti šiandien, kai vėl ieškome būdų, kaip globaliame pasaulyje išlaikyti savo unikalų kultūrinį stuburą ir tapatybę?
– Buvo laikas, kai Lietuva save pristatė globalia, bet dabar atėjo kitas laikas, kai jau reikia atsvaros tam – tautinės pažintinės veiklos. Antraip ištirpsime, kaip išnyko prūsai ir kitos tautos. Turime išmokti išsaugoti savo tapatybę net ir būdami atviri, žiūrėdami atmerktomis akimis į pasaulį. Vienas kitam šie dalykai neprieštarauja.