Kai 1930 m. rugsėjo pabaigoje virš mūsų uostamiesčio impozantiškai praskriejo ilgesnis už du tuomečius futbolo stadionus dirižablis „Graf Zeppelin“, didysis ažiotažas nesibaigė tą pačią dieną. Tikrasis bumas prasidėjo kiek vėliau, spalio mėnesį, kai fotografai baigė ryškinti unikalius kadrus ir Klaipėdos knygynus bei pašto kioskus pasiekė pirmieji proginiai legendinio orlaivio atvirukai. Šiandien atverčiame autentiškus to meto spaudos puslapius ir kviečiame pamatyti, kaip Klaipėda išgyveno šią aviacijos sensaciją.
Šio proginio „Baltijos šalių skrydžio“ (Ostseefahrt) tikslas buvo pademonstruoti vokiečių aviacijos technologijų pranašumą, atlikti eksperimentinį pašto gabenimą ir aplankyti didžiuosius Baltijos jūros regiono miestus.
Naktinių mados
Ankstyvas 1930-osios rugsėjo 24 d. rytas. Miestas snaudė, tačiau dalis klaipėdiečių vartėsi lovose įtempę ausis – apie uostamiestį aplankysiantį pasaulio stebuklą spaudoje jau mirgėjo straipsniai dar iki šio didžiojo nuotykio.
Susiję straipsniai
Įdomu tai, kad naktį dirižablis švietė. Jo valdymo gondoloje bei keleivių kajutėse degė elektrinis apšvietimas, todėl danguje orlaivis atrodė kaip įspūdingas, paslaptingai švytintis pailgas kūnas. Būtent jį naktį, apie 2 val. 30 min., praskrendantį virš krašto matė kaimų gyventojai ir marių žvejai. Deja, klaipėdiečiai šio kerinčio vaizdo neišvydo: dirižablio pasirodymo akimirką mieste jau buvo visiškai šviesus, brėkštantis rudens rytas.
Klaipėdoje leistas laikraštis „Memeler Dampfboot“ rašė, jog orlaivis virš Klaipėdos pasirodė lygiai 6 valandą 15 minučių. Penkių galingų „Maybach“ variklių gausmas buvo toks stiprus, kad ramią rudenio tylą akimirksniu pakeitė sumaištis.
„Propelerių gausmas buvo toks stiprus, kad iš lovų išvertė net didžiausius miegalius. Gatvėse virė linksmos scenos – žmonės bėgo į kiemus ir gatves nespėję apsirengti, tiesiog su naktiniais marškiniais, chalatais ar apatinėmis kelnėmis. Visiems buvo nesvarbu, kaip jie atrodo, svarbiausia buvo spėti pamojuoti orlaiviui. Su geresniais žiūronais buvo galima aiškiai matyti netgi degančias elektrines lemputes keleivių kabinose ir pačius keleivius, pro langus žiūrinčius į miestą“, – gyvus įspūdžius perteikė minėtas laikraštis.
Tūkstančiai klaipėdiečių skubiai bėgo į Kepėjų, Tiltų, Turgaus gatves ir lipo ant namų stogų, kad savo akimis išvystų sidabrinį gigantą.
Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.
„Sunku įsivaizduoti, kad kas nors būtų pramiegojęs šį retą apsilankymą. Vien jau itin stiprus propelerių triukšmas išvertė daugelį klaipėdiečių iš lovų; kas šio stipraus burzgimo neišgirdo, tam galima tik pavydėti kieto miego. Žinoma, šiuo ankstyvu metu virė pačios komiškiausios scenos. Buvo galima pamatyti moteris ir vyrus tiesiog fantastiškais apdarais. Visi kuo greičiau bėgo į gatves, kiemus ir prie langų. Ir ar šilkinės, ar vilnonės kojinės smuko, ar apranga tebuvo apatinės kelnės ir naktinė striukė, ar plaukų kasa ant galvos piešė keistas figūras – visa tai buvo visiškai šalutiniai dalykai. Nereikia nė sakyti, kad visur, kur tik dirižablis priartėdavo, prasidėdavo entuziastingas staltiesių, rankšluosčių ir kepurių plevėsavimas“, – su patosu rašė laikraštininkai.
Demonstravo galybę
Dirižablio „Graf Zeppelin“ vadovybė ištesėjo savo pažadą Baltijos jūros skrydžio metu aplankyti ir Klaipėdą bei, amžininkų samprotavimais, tai padarė labai paslaugiai.
Milžinas neskubėjo. Nors standartinis kreiserinis jo greitis ore buvo apie 115–117 km/h, skrydžio virš uostamiesčio kontekste suveikė įdomi navigacinė detalė. Norėdama apsukti kelis garbės ratus virš uosto bei senamiesčio ir leisti gyventojams pasigrožėti reginiu, įgula sumažino greitį iki maždaug 50–60 km/h arba tiesiog lėtai sklendė pavėjui.
To meto spauda pranešė, kad lėtai manevruodamas „Graf Zeppelin“ virš Klaipėdos iš viso praleido apie 20 minučių. Kadangi danguje tvyrojo rudens debesuotumas, navigaciją oreiviai vykdė vizualiai – orientuodamiesi pagal žinomus pakrantės pastatus ir švyturius. Įprastai, esant reikalui, orlaivis pakildavo iki 1500–1800 metrų aukščio, tačiau, siekdamas tiksliai susiorientuoti ir kartu pademonstruoti technikos stebuklą miestiečiams, dirižablis virš Klaipėdos senamiesčio stogų skriejo gerokai žemiau.
Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos nuotr.
„Orlaivis pasirodė apie 6 val. ryto iš „Kiaulės nugaros“ pusės. Jis perskrido Smeltę, celiuliozės fabriką ir pasiekė senamiestį. Čia jis kirto Dangės upę tarp Karlo (dabar – Pilies – aut. past.) tilto ir žiočių, tada apsuko didelį ratą virš šiaurinės miesto dalies, elektrinės, Joniškės bei Šv. Jono bažnyčios. Vėliau dirižablis padarė figūrą, primenančią aštunkę: praskrido virš teismo rūmų, pasuko link Bomelio Vitės ir grįžo į centrą, o galiausiai per Tauralaukį nuskrido link Liepojos“, – 1930 m. rugsėjo 25 d. rašė „Memeler Dampfboot“.
236 metrų ilgio, 30 metrų skersmens sidabrinis gigantas apsuko kelis ratus ir tiesiai virš uosto akvatorijos, Kuršių nerijos miškų ir senamiesčio stogų. Nors penkių variklių riaumojimas kėlė virpulį, tai nebuvo gąsdinanti jėga – vokiečių įgula kai kuriuos variklius virš miesto tiesiog išjungdavo, leisdama šiam milžiniškam karkasui beveik be garso sklandyti pavėjui.
„Dirižablis skrido maždaug 300 metrų aukštyje, todėl beveik kiekvienam stebėtojui atrodė, kad jis skrenda tiesiai virš jo galvos. Pirmą kartą kirsdamas Danės upę, dirižablis pasveikino miestą – iš valdymo gondolos buvo nuleista didelė Vokietijos prekybinė vėliava, kuri plevėsuoti liko viso skrydžio metu“, – pastebėjo tuomečiai žurnalistai.
Garbingai atitarnavo
Po dvidešimt minučių trukusio parodomojo skrydžio prekybine vėliava pamojavęs milžinas ištirpo rudenėjančiame danguje, palikdamas Klaipėdą visiškoje euforijoje. Vietiniai gyventojai dar ilgai dalijosi nekasdieniais įspūdžiais, o spalio mėnesį pašto kioskus užplūdę proginiai atvirukai tapo gražiausiu šio nepaprasto ryto suvenyru. Tuomet niekas negalėjo numanyti, koks ciniškas likimas laukia šio technologijų šedevro.
Oreivystės aukso amžių staiga užbaigė 1937 m. gegužės 6 d. įvykusi tragiška kito vokiečių dirižablio – „Hindenburg“ (LZ 129) – katastrofa JAV, kai besileidžiantis vandeniliu užpildytas laivas akimirksniu sudegė. Po šio įvykio pasitikėjimas tokio tipo transportu pasaulyje žlugo. Mūsų uostamiesčio padangę skrodęs „Graf Zeppelin“ buvo skubiai dekomisionuotas, nutupdytas gamyklos bazėje ir kurį laiką tarnavo tik kaip muziejaus eksponatas.
Wikimedia commons.
Galutinis taškas šio milžino istorijoje buvo padėtas Antrojo pasaulinio karo metais. Kariniai užsakymai reikalavo milžiniškų išteklių, todėl buvo priimtas sprendimas orlaivio karkasą tiesiog išmontuoti, o jo metalą išlydyti krosnyse. Taip nepriekaištingos reputacijos taikos orlaivis, kurį džiugiai sveikino tūkstančiai chalatais ir naktiniais marškiniais vilkinčių klaipėdiečių, galiausiai virto kariniais naikintuvais bei bombonešiais.
Hindenburg:
- Pagamintas Vokietijoje: statybos darbai vyko 1926–1928 m.
- Statyba kainavo apie 4 mln. tuomečių Vokietijos reicho markių.
- Ilgis: 236,53 metro, o karkasas su varikliais svėrė 58 tonas. 5 „Maybach VL-2“ varikliai (kiekvienas po 550 arklio galių).
- Maksimalus konstrukcinis greitis siekė 128 km/h.
- Vandenilis viduje: iš viso apie 75 000 m³ talpos sekcijose.
- Nuolatinę skrydžio įgulą sudarė maždaug 36–40 žmonių.
- Orlaivis galėjo skraidinti 20–24 keleivius liukso klasės kajutėse.
- Per savo karjerą jis be jokių avarijų atliko 590 skrydžių.
- Šio dirižablio era baigėsi 1937 m., o 1940 m. jis buvo supjaustytas.