Obsidianas – tai vulkaninio stiklo rūšis, kurią dėl jos blizgios juodos išvaizdos ir neprilygstamo aštrumo labai vertino priešistoriniai įrankių gamintojai visame pasaulyje. Centrinė Anatolija – Turkijos regionas – buvo turtinga obsidianu, o visame regione esančiose archeologinėse vietovėse rasta tūkstančiai senovinių įrankių, pagamintų iš šios aukščiausios kokybės medžiagos.
Tačiau keisčiausia, kad tik keletas iš jų yra graviruoti, ir kiek galima spręsti, šiuose papuoštuose strėlių antgaliuose nėra absoliučiai nieko ypatingo, kas galėtų nurodyti, kokia buvo jų paskirtis. Mįslę dar labiau gilina tai, kad naujo tyrimo autoriai praneša apie 11 graviruotų strėlių antgalių radimą Tepecik-Çiftlik vietovėje – tačiau teigia, kad išskyrus jų žymes, šie ginklai „niekuo nesiskiria nuo kitų toje vietovėje rastų strėlių antgalių“.
Neseniai identifikuotų pavyzdžių amžius svyruoja nuo maždaug 9000 iki 8000 metų, o bendras rastų graviruotų strėlių antgalių skaičius centrinėje Anatolijoje dabar siekia 54. Bendras obsidiano strėlių antgalių, rastų visame regione, skaičius siekia tūkstančius, tad atrodytų, toks mažas raižytų antgalių kiekis leistų manyti, kad šie konkretūs eksponatai turėjo kažką unikalaus ar svarbaus.
Susiję straipsniai
Tačiau mokslininkai nustatė, kad taip nėra. Pirmiausia, graviruoti strėlių antgaliai fiziškai nesiskiria nuo visų kitų Anatolijos obsidiano antgalių ir buvo rasti sumaišyti su įprastais strėlių antgaliais niekuo neišsiskiriančiose vietose – pavyzdžiui, gyvenamosiose patalpose ar akmens apdirbimo dirbtuvėse.
Nė vienas iš papuoštų pavyzdžių nebuvo rastas kapuose ar kitose aplinkybėse, kurios leistų manyti, kad jie turėjo kokią nors ceremoninę ar ritualinę funkciją. Tuo tarpu šių strėlių antgalių nusidėvėjimo žymės rodo, kad jie buvo naudojami medžioklei lygiai taip pat dažnai, kaip ir bet kurie kiti obsidiano antgaliai.
„Apskritai, funkciniai įrodymai patvirtina interpretaciją, kad raižyti antgaliai buvo funkcionaliai integruoti į neolito laikotarpio medžioklę ar ginkluotus konfliktus, o ne buvo išskirtinai simboliniai ar ceremoniniai“, – rašo tyrimo autoriai.
Anksčiau buvo spėjama, kad žymės tarnavo kaip savotiškos atpažinimo žymės atskiriems medžiotojams, kurie pagal atpažįstamas strėles dalindavosi grobį. Tačiau faktas, kad per tūkstantį metų laikotarpį buvo išraižyta tiek mažai strėlių antgalių, neleidžia patvirtinti šios hipotezės.
Atkreipę dėmesį į pačius žymėjimus, mokslininkai nustatė, kad jie tikrai nebuvo atsitiktiniai, nes juos buvo galima padaryti tik naudojant retas medžiagas – pavyzdžiui, titnagą – o norint sukurti matomas linijas, reikėjo pakartotinai tyčia braukti. Vienu atveju senovės įrankių gamintojas, atrodo, tą patį žymenį perbraukė apie 20 kartų, taip užtikrindamas jo matomumą.
Tačiau keista, kad visi piešiniai yra visiškai unikalūs – tarp 54 išraižytų strėlių antgalių nebuvo nustatyta jokių pasikartojančių raštų ar motyvų. Gamybos procesas taip pat skyrėsi: kai kurie strėlių antgaliai buvo raižomi po to, kai jų gamyba buvo baigta, o kiti – prieš patobulinant jų briaunas.
Nepaisant to, kad ši praktika yra visiškai unikali centrinės Anatolijos neolito bendruomenėms, mokslininkai galiausiai mano, kad įrodymai yra pernelyg mįslingi, kad būtų galima pateikti kokią nors nuoseklią graviūrų interpretaciją.
„Tarp paprasto papuošimo, identifikavimo ženklų ir maginių praktikų nėra jokio lemiamo argumento, leidžiančio atskirti vieną hipotezę nuo kitos“, – rašo jie.
„Be to, šios interpretacijos nebūtinai viena kitą paneigia“, – priduria mokslininkai, užsimindami, kad graviravimams gali neturėti vieno bendro paaiškinimo, nes galbūt ne visi raižiniai tarnavo tam pačiam tikslui.
Tyrimas paskelbtas žurnale „PLOS One“. Parengta pagal „IFL Science“.