Dabar nuo vadinamosios Nedelino katastrofos jau praėję 66 metai. Sovietų valdžia visuomenei apie ją nepateikė teisingos informacijos: oficialiai skelbta, kad maršalas žuvo per lėktuvo avariją. Vėliau paskelbti dokumentai, inžinierių liudijimai ir NASA saugos analizė atskleidė gerokai nemalonesnę tiesą – bandymų vadovybė leido dirbti prie pavojingos raketos, nors saugumo sąlygos jau buvo pažeistos.
„R-16“ nebuvo astronautams ar palydovams skirta raketa. Tai buvo branduolinio ginklo pristatymo priemonė, kuri turėjo pakeisti dalį ankstesnių sovietų tarpžemyninių raketų. Jos privalumas, lyginant su skystuoju deguonimi varomomis sistemomis, buvo ilgiau saugomi degalų komponentai. Kariniu požiūriu tai reiškė greitesnį pasirengimą paleidimui. Bandymų aikštelėje tas pats sprendimas sukūrė kitokią grėsmę.
„R-16“ naudojo itin pavojingus savaime užsiliepsnojančius degalų komponentus. Sumaišyti jie užsidega be išorinio uždegimo šaltinio, todėl kuro ar oksidatoriaus nuotėkis gali akimirksniu virsti gaisru. Įrenginio bandymas su jau pripildytomis talpyklomis reikalavo griežtų procedūrų ir žmonių pašalinimo iš pavojaus zonos. Baikonūre tos procedūros nebuvo įvykdytos.
Susiję straipsniai
Gedimą taisė, nors raketa jau buvo pavojinga
Prieš startą išryškėjo elektros ir valdymo sistemos nesklandumų. Užuot atidėję paleidimą ir saugiai pašalinę degalus, bandytojai toliau tikrino įrangą paleidimo aikštelėje. Tokią įvykių eigą dokumentuoja raketų inžinieriaus Boriso Čertoko atsiminimai „Rockets and People“ antrajame tome, kurį paskelbė NASA istorijos programa.
Viena iš spaudimo priežasčių buvo artėjanti lapkričio 7-oji – Sovietų Sąjungos valdžios švenčiamos revoliucijos metinės. Programos vadovai siekė iki jų parodyti sėkmingą naujo ginklo bandymą. Skubėjimas turėjo tiesioginių pasekmių: techniniai darbai buvo tęsiami ten, kur pagal įprastą saugos logiką žmonių nebeturėjo būti.
M. Nedelinas pats liko netoli paleidimo įrenginio. Aukštų karininkų buvimas prie raketos nepadėjo pašalinti gedimų, bet padidino galimų aukų skaičių. Maždaug 18 val. 45 min. vietos laiku suveikė antrosios pakopos variklis. Ugnies srovė sunaikino apatinės pakopos konstrukciją ir išprovokavo degalų gaisrą. Ginklo bandymas virto masine nelaime dar prieš skrydžio pradžią.
Katastrofą aptariantys šaltiniai nesutaria dėl galutinio aukų skaičiaus. NASA analizėje minima maždaug šimto žmonių žūtis, o kituose dokumentuose pateikiami mažesni oficialūs skaičiai. Tačiau neabejotina, kad žuvo dešimtys žmonių, tarp jų itin aukšti raketų pajėgų pareigūnai, o dalis sužeistųjų mirė vėliau.
Kodėl katastrofa buvo nuslėpta?
Po sprogimo sovietų spauda nepranešė, kas iš tikrųjų įvyko bandymų aikštelėje. M. Nedelino mirtis paaiškinta aviakatastrofa, o informacija apie žuvusius inžinierius ir kariškius liko riboto naudojimo. Tik pertvarkos laikotarpiu, 1989 m., apie nelaimę pradėta viešai kalbėti sovietų spaudoje.
Net ir po nelaimės „R-16“ projektas nenutrūko. Sovietų vadovybė turėjo strateginį tikslą gauti naujo tipo raketą, todėl bandymai galiausiai buvo atnaujinti. Šis faktas atskleidžia nelaimės vietą Šaltojo karo kontekste: technologinių varžybų tempą dažnai diktavo karinė konkurencija, o ne bandymo komandos pasirengimas.
Šiandien kosmoso ir raketų istoriją dažniau iliustruoja sėkmingi startai. Pavyzdžiui, Europos raketų paleidimų istorijoje dėmesys tenka įveiktiems techniniams slenksčiams, o NASA eksperimentuose su šiluminiais skydais – rizikos matavimui. Baikonro atvejis primena kitą raketų kūrimo pusę: pavojingiausias momentas nebūtinai prasideda pakilus nuo žemės.
M. Nedelino incidente lemiamas buvo ne vien techninis gedimas. Jį buvo galima išspręsti sustabdžius bandymą ir išvedus žmones iš aikštelės. Sprendimas to nedaryti pavertė vienos sistemos klaidą dešimčių žmonių žūtimi, o vėlesnis informacijos slėpimas užkirto kelią atviram nelaimės vertinimui.