Kodėl pusė europiečių tiki sąmokslo teorijomis ir kaip verslas piktnaudžiauja mokslo terminais?

Apie tai, kodėl vienas tyrimas dar nėra galutinė tiesa, kodėl net pats mokslas turi nuolat abejoti savo išvadomis ir net pusė europiečių vis dar tiki sąmokslo teorijomis, diskusijoje kalbėjosi mokslo žurnalistai – portalo Lrytas mokslo ir IT redaktorius Adomas Rutkauskas bei LRT mokslo redaktorė Elizabet Glazkova.

Nuolatinis pranešimų srautas apie kasdienius įpročius – ypač kavos, arbatos ar maisto papildų vartojimą – yra viena populiariausių ir labiausiai skaitomų temų žiniasklaidoje. Skaitytojai ieško atsakymų į kasdienius įpročius ar nusistatymus pakeisiančius klausimus: ką valgyti, ko atsisakyti ir kokie kasdieniai pasirinkimai gali prailginti gyvenimą? Tačiau mokslo žurnalistai ragina į tokius atradimus žvelgti su dideliu atsargumu.

LRT mokslo redaktorė E. Glazkova akcentuoja, kad skaitytojai dažnai apsigauna skaitydami naujausius sveikatos tyrimus, nes neatkreipia dėmesio į tiriamųjų imtį bei tyrimo kontekstą.

„Šiais metais buvo paskelbtas didelis, išsamus tyrimas, kuriame dalyvavo net 130 tūkstančių dalyvių. Jame nustatyta koreliacija: jeigu žmogus išgeria bent du puodelius kavos ar arbatos per dieną, vėlesniame amžiuje jam mažėja demencijos rizika.

Viskas skamba nepriekaištingai ir labai patraukliai, tačiau pradėjus gilintis į patį straipsnį paaiškėja esminė detalė – visi tyrimo dalyviai buvo sveikatos priežiūros sferos darbuotojai. Tai yra labai specifinis kontekstas, turintis savo gyvenimo būdo ir socialinius ypatumus, todėl gautų rezultatų negalima aklai pritaikyti kiekvienam visuomenės nariui“, – pabrėžia E. Glazkova.

Dažnas skaitytojas jaučiasi nusivylęs ar net pyksta, kai viena mokslo naujiena po kurio laiko prieštarauja ankstesnei. Tačiau Lrytas mokslo ir IT redaktorius A. Rutkauskas pabrėžia, kad pats mokslo principas reikalauja nuolatinio kvestionavimo ir abejojimo ankstesnėmis tiesomis.

„Mokslas ne tik gali, jis privalo save kvestionuoti. Mokslas yra žinių visuma, jų kaupimas ir nuolatinis patikrinimas. Kai mokslininkų grupė atlieka tyrimą, jis neišeina tiesiai į viešumą ar spaudą.

Prasideda antroji ir pati sunkiausia dalis – recenzavimas. Mokslo žurnale kiti tos pačios srities specialistai kritikuoja metodus, tikrina išvadų logiką ir tiesiog ieško, prie ko prisikabinti. Tik tada, kai pašalinami visi esminiai trūkumai, tyrimas išspausdinamas“, – paaiškina A. Rutkauskas.

Žurnalistas aiškina, kad mokslo išvados prieštarauja sau todėl, kad tobulėja tyrimo metodai, atsiranda nauji duomenys bei technologijos. Tai rodiklis, kad mokslas juda į priekį, o ne stovi vietoje.

Be to, A. Rutkauskas atskleidžia įsisenėjusią sisteminę medicinos problemą, kuri tik dabar pradedama spręsti „Iki šiol medicina susiduria su didžiule problema, kad istoriškai dauguma tyrimų buvo atliekami išskirtinai tik su vyrais. Tačiau vyrų ir moterų organizmai bei jų reakcijos skiriasi. Kadangi į tai ilgai nebuvo kreipiama dėmesio, ateityje, atliekant išsamesnius tyrimus su abiem lytimis, dar daugybė mokslo tiesų ir rekomendacijų keisis“, – atskleidė žurnalistas.

Kaip atskirti patikimus faktus nuo tų, į kuriuos verta žiūrėti pro pirštus? A. Rutkauskas pataria ieškoti kertinių ženklų – pavyzdžiui, tekste nurodytų tiesioginių šaltinių.

„Jeigu aš matau, kad yra paminėtas bent jau kažkoks leidinys, kuriame tai yra paskelbta, tai yra pirmas geras ženklas. Dar geresnis ženklas, jeigu yra įdėta nuoroda tiesiai į patį tyrimą, kurį gali atsidaryti kiekvienas – nors ir nebūtinai kiekvienas supras, bet tai nėra labai sudėtinga“, – sako žurnalistas.

E. Glazkova priduria, kad pirmiausia reikia atsidaryti patį straipsnį, o ne kliautis vien antrašte:

„Pagrindinis patarimas – atsidaryti straipsnį ir neskaityti vien antraštės. Nes antraštėse kartais yra turinio, o kartais nėra.

Taip pat kadangi skaityti mokslinius straipsnius pavyksta ne visiems, siūlyčiau žiūrėti, ar tai patikimas žiniasklaidos kanalas – tarkim, jeigu britų medija, tai BBC, „The Guardian“, nes ten tikrai ir mokslo žurnalistai dirba su moksliniu išsilavinimu, kurie turi ir doktorantūros laipsnį.

Ir jeigu nežinote arba abejojate, ar tai yra patikimas žiniasklaidos kanalas, tada galima tiesiog paklausti dirbtinio intelekto, nes šioje vietoje, manau, jis gali būti naudingas“, – tvirtina mokslo žurnalistė.

Mokslo redaktoriai diskusijoje atvirai prabilo apie tai, kad šiandienos visuomenėje vyksta masinis piktnaudžiavimas moksliniais terminais.

Pavyzdžiui, tokie žodžių junginiai kaip „moksliškai patikrinta“, „moksliškai įrodyta“ arba žodis „užpatentuota“ vartotojams sukelia aklą pasitikėjimą.

Į straipsnius, kurie remiasi stebimaisiais tyrimais, anot E. Glazkovos, taip pat vertėtų žvelgti atsargiau. Ji teigia, kad didžioji dalis kasdienių naujienų apie mitybą būtent jais ir remiasi, todėl visuomenė tai turėtų vertinti labiau kaip patarimus ar rekomendacijas.

Beje, daug žiniasklaidoje pasirodančių naujienų yra pritempiamos prie žmonių iš tyrimų, atliktų su gyvūnais, sako molekulinę biologiją studijavusi žurnalistė. Todėl tai, kas veikia laboratorinių pelių ar kitų gyvūnų organizmuose, anaiptol nevisada pasitvirtina žmogaus kūne.

Diskusijoje E. Glazkova pasidalijo pavyzdžiu, iliustruojančiu žmonių patiklumą moksliškai skambančioms frazėms:

„Kartą važiavau taksi automobiliu ir vairuotojas man pradėjo aistringai pasakoti apie tai, kaip kitose šalyse specialiais furgoniukais yra gaminami ir išpučiami debesys prieš dideles liūtis.

Kai stebėdamasi paklausiau, ar jam neatrodo, kad tokiam procesui reikėtų neįtikėtinų energijos išteklių, jis užtikrintai rėžė: „Aš tai nežinau, bet žinokit – tai užpatentuota!“

Žmogus net nesuvokia pačios sąvokos „patentas“ reikšmės, bet jam tai jau tapo neabejotinu įrodymu“, – pasakoja E. Glazkova.

Kaip pažymi žurnalistė, lygiai taip pat elgiasi ir įvairios įmonės. Pasak jos, verslai ant pakuočių ar paslaugų reklamas papuošia užrašu „moksliškai įrodyta“, tačiau kai ji atidaro prisegtas nuorodas, pamato, kad tie tyrimai neturi nieko bendro su parduodamu produktu.

„Vienos sveikatinimo produktus pardavinėjančios įmonės pateiktame „įrodyme“ buvo publikuotas straipsnis apie tai, kaip vaikai adaptuojasi įvaikintose šeimose. Jūs galite suprasti, apie ką aš kalbu – atrodo parašyta „moksliškai įrodyta“, tačiau kas slypi po tuo nėra aišku.

Pašnekovė atsakomybę sieja tiek su verslais, reklamuojančiais moksliškai neįrodytus produktus ir rizikuojančiais žmonių sveikata, tiek su žurnalistais, nepatikrinusiais šaltinių ir platinančiais klaidingus faktus.

E. Glazkova taip pat priminė ir atgarsį sukėlusią istoriją, kuomet neatsakingas vieno tyrimo nušvietimas žiniasklaidoje padarė žalą, jaučiamą iki šiol.

1998 metais Andrew Wakefieldas paskelbė tyrimą, kuriame tyrė vos 12 vaikų ir pareiškė radęs ryšį tarp skiepų ir autizmo. Nors vėliau tyrimas buvo visiškai oficialiai atšauktas ir pripažintas klastote, visuomenės atmintyje ši melaginga žinia įstrigo dešimtmečiams, o apie tyrimo atšaukimą daugelis net negirdėjo.

„Nebeskelbė niekas to, o žmonėms informacija jau užsifiksavo smegenyse. Todėl žurnalistai skelbdami informaciją irgi turi būti labai atsargūs“, – sako E. Glazkova.

Žurnalistė atkreipia dėmesį, kad verslas, siekdamas pelno, drąsiai naudoja tokias skambias sąvokas, nes žino, kad retai kas iš pirkėjų tikrins pirminius šaltinius.

Mokslo naujienų sklaidą itin apsunkina giliai įsišakniję visuomenės įsitikinimai, stereotipai ir noras gauti greitus, tačiau teisingus ir faktiškai patikrintus atsakymus.

E. Glazkova tiki – kiekvienas straipsnis gali būti pasitelktas sąmokslo teorijoms. Žurnalistė neslepia nuostabos sužinojusi, kad remiantis „Eurobarometro“ duomenimis, net 50 proc. europiečių tiki įvairiomis sąmokslo teorijomis.

Mokslo žurnalistai atkreipia dėmesį, kad tokie skaičiai kyla iš elementaraus nežinojimo, kaip veikia pats mokslas. A. Rutkauskas savo ruožtu mano, žmonės dažnai ateina skaityti naujienų ne tam, kad sužinotų tiesą, o tam, kad patvirtintų savo turimus įsitikinimus ar išankstinę nuomonę.

„Žmogus nėra kompiuteris – mes turime savo filosofiją, religiją, politines pažiūras, ir kai mokslo faktai kėsinasi į tai, žmogus jaučia grėsmę savo tapatybei“, – sutinka E. Glazkova.

Bandymas perauklėti užkietėjusius sąmokslų šalininkus dažniausiai būna beprasmis, todėl žurnalistų ir edukatorių tikslas – pasiekti abejojančią visuomenės dalį, sako žurnalistė.

Šiais laikais, kai internetą užplūdo dirbtinio intelekto (DI) sugeneruotas turinys, iškyla didžiulė rizika, kad visuomenę pasieks milžiniški kiekiai įtikimai skambančių, bet visiškai išgalvotų tyrimų. Todėl nors A. Rutkauskas sutinka, kad DI atnešė chaosą, jis ragina ne panikuoti, o išmokti valdyti šiuos įrankius.

A. Rutkauskas pataria, kad naudojantis didžiaisiais kalbos modeliais (LLM) galima susikonfigūruoti taisykles ir gaires, kad DI modelis iškart atsakydamas pateiktų šaltinius:

„Aš pats kai tikrinu informaciją su dirbtiniu intelektu, visada įvedu užklausą: Pateik man konkrečius šaltinius ir nuorodas į straipsnius, kuriais rėmeisi atsakydamas. Galima netgi iš anksto susikonfigūruoti sistemą, kad ji be nuorodų visai neatsakinėtų.

Tai susiaurina haliucinacijų bei tendencingo turinio riziką. Bet kokiu atveju, aš manau, žmogiškojo kritinio mąstymo dirbtinis intelektas greitai nepakeis. Vis dėlto tam reikalingas blaivus ir kritiškas mąstymas“, – pataria žurnalistas.

E. Glazkova papildo, kad Lietuvos mokslininkės Laura Bojarskaitė ir Eglė Pavydė yra sukūrusios specialią tekstinę užklausą (angl. prompt), kurią įvedus į dirbtinį intelektą, šis priverčiamas tikrinti faktus tik patikimuose mokslo žurnaluose ir pateikti kuo tikslesnę informaciją apie papildus ar sveikatingumo teiginius.

Žurnalistės manymu tinkamai nukreiptas dirbtinis intelektas gali tapti galingu pagalbiniu įrankiu tiek žurnalistams, tiek patiems skaitytojams, norintiems greitai peržiūrėti mokslinių straipsnių santraukas ir įvertinti informacijos patikimumą.