Atrodo stebuklinga, kad karietaitė – plunksnų kamuolėlis su snapu ir išraiškinga uodega, sveriantis vos tiek, kiek dviejų eurų moneta, – sugeba išgyventi naktį. Ir ne tik vieną naktį, bet šimtą naktų, kol ateina ilgai laukta pavasario šiluma.
Užuomina bent jau anksčiau buvo galima rasti turbūt kiekvienoje lovoje. Pūkų plunksnos – ypatinga medžiaga, kuria kadaise buvo kemšamos daugelis antklodžių. Anties gagos pūkai suteikia fenomenalią izoliaciją, būtiną norint išgyventi žiemą pakrantėje ir kitose vietovėse.
Per veisimosi sezoną gagos patelė du kartus išpeša šiuos ypač minkštus pūkus iš savo krūtinės, kad jais išklotų savo lizdą. Iš trisdešimties gagos lizdų gaunama apie 450 g pūkų. Vienas žinomas komercinis tyrimas parodė, kad gagos pūkų miegmaišis užtikrina pakankamą šilumą esant –35 °C temperatūrai, o sintetinis užpildas veiksmingas tik iki –7 °C.
Susiję straipsniai
Kas yra pūkų plunksnos?
Ne tik gagos turi pūkų plunksnų – jas turi visi paukščiai. Šių mažų, balkšvų, pilkų ar rudų plunksnų ypatumas – jų sudėtingas pūkuotumas. Sudėjus daugybę jų kartu, maksimaliai padidinamas vidinis paviršiaus plotas, o tai yra geriausia įmanoma struktūra oro kišenėms sukurti.
„Kuo daugiau nejudančio oro medžiaga gali sulaikyti, tuo geriau ji išlaiko šiltą pusę šiltą, o šaltą – šaltą“, – knygoje „Feathers: The Evolution of a Natural Miracle“ rašo ornitologas Thoras Hansonas. – Pūkų plunksnos yra natūraliausia izoliacinė medžiaga Žemėje.“
Sunkiausias Lietuvos paukštis – gulbė nebylė – savo apdare turi daugiau nei 25 000 plunksnų, o paukščiai giesmininkai – tokie kaip liepsnelė ar juodasis strazdas – paprastai turi nuo 2000 iki 4000. Didžioji jų dauguma yra pūkų plunksnos arba turinčios pūkuotą dalį prie pagrindo, kartais vadinamos poplunksniu.
Niekada nematome šių paukščio kūno dalių – jos pasimato nebent paukštis „šukuojasi“, arba jei tampa grobuonio auka, palikdamas ant žemės išduodančią pūkų krūvą, tarsi kas nors ką tik būtų surengęs pagalvių mūšį. Nors ir paslėptos, šios plunksnos suteikia paukščiui gyvybingumo ir svorio.
Tvarkydamiesi ir iššukuodami savo plunksnas, paukščiai gali savo noru keisti savo formą ar dydį. Šaltomis žiemos naktimis jie šį gebėjimą išnaudoja maksimaliai. Mažosios rūšys – pavyzdžiui, liepsnelė, išsipučia iki beveik sferinės formos ir tampa vos atpažįstama, primindama vilnonės kepurės bumbulą: matosi tik jos snapas ir kojų galiukai.
Žiemą paukščiai šilumai išlaikyti pasitelkia ne vien tik plunksnas. Kitos išlikimo strategijos apima drebėjimą ir susibūrimą į grupes, susispietusios kartu šilumai išlaikyti, galvas sukišus į būrio vidurį.
Žvirbliai dažnai nakvoja tuščiose inkiluose ir po stogo kraigais: užfiksuotas Didžiosios Britanijos rekordas – 61 paukštis viename inkile. Liepsnelės yra karingi maži padarėliai, kurie greiti konfliktuoti tarpusavyje, tačiau nugalėdami savo prigimtinę agresiją, naktį praleidžia bendrame būryje.
Lipučiai – šiek tiek peles primenantys paukščiai, kurie laipioja medžių kamienais – naktį susispiečia į žievės plyšius ir yra išmokę išsiskobti sau tinkamo dydžio ertmes dekoratyvinių medžių žievėje.
Laukiniai ir pakrančių paukščiai turi ištverti pelkėse ir dumblėtose pakrantėse, kad ir kokios būtų oro sąlygos. Jų dydis gali būti privalumas – dideli gyvūnai šilumą praranda lėčiau nei maži – tačiau jiems vis tiek tenka pasitelkti keletą gudrybių, kad įveiktų žiemos šaltį. Todėl jie stovi ant vienos kojos, kitą sulenkę, o galvas ir snapus paslepia minkštame plunksnų sluoksnyje.
Kaip paukščiai prižiūri savo plunksnas?
Paukščiams plunksnų priežiūra yra gyvybės ir mirties klausimas. Būtent todėl jie tiek daug laiko praleidžia tvarkydami plunksnas, kol šios susidėlioja tobulai – dažnai po maudynių arba voliojimosi smėlyje (purvo dalelės valo plunksnas taip pat veiksmingai kaip ir vanduo). Taip pat galite pastebėti, kaip paukščiai ima vandeniui atsparų riebalą iš liaukos, esančios prie uodegos pagrindo, ir juo perbraukia savo plunksnų apdarą. Plunksnoms dėvintis, dauguma jų kasmet iškrenta ir pakeičiamos naujomis – kartais net daugiau nei vieną kartą.
Žinoma, plunksnos skirtos ne tik šilumai išlaikyti. Šie įspūdinga gamtos technologija (sudaryta iš keratino – baltymo, esančio mūsų naguose ir plaukuose) suteikia ryškias spalvas poravimuisi, raštus maskuotei ir aerodinamišką kūno dangą skrydžiui. Lengvos, stiprios, lanksčios – plunksnos leido paukščiams užkariauti dangų taip, kaip jokiai kitai būtybei.
„Evoliucijos požiūriu plunksnos yra tikras hitas, – rašo Th. Hansonas. – Niekas neprilygsta jų formų ir funkcijų įvairovei.“ Ir jis teisus. Pavyzdžiui, subtilūs plunksnų krašteliai, slopinantys garsą, leidžia pelėdoms tyliai nusileisti.
Nerdami į pelkę ar raistą, perkūno oželiai ore vibruodami pakitusiomis išorinėmis uodegos plunksnomis sukuria baugų ūžimą – tai jų poravimosi giesmės atitikmuo. Tulžiai žavi savo neoniniu plunksnų apdaru, tačiau pasikliauja šviesos apgaule: jų plunksnų apdaras iš tikrųjų yra rudas, bet dėl plunksnų struktūros atrodo mėlynas.
O kuris Europos paukštis turi pačias nuostabiausias plunksnas iš visų? Galbūt kėkštas, kurio plunksnos dryžuotos, ir tiek elektrinės mėlynos, tiek juodos? Bent jau „BBC Countrylife“ žurnalistas Benas Hoare’as balsuoja už svirbelį – nuostabų, uogas ryjantį žiemos svečią iš Arkties. Pusė tuzino jo sparnų plunksnų atrodo tarsi būtų panardintos į raudoną antspaudų vašką. Kodėl? Čia ir įdomiausia. Niekas nežino!