Čia verda istoriniai darbai – po ilgų pertraukos metų vėl gimsta unikalus tradicinis medinis Kuršių marių laivas, būsimasis kurėnas „Rėza“. Žinia, šie metai minimi kaip iškilaus, nerijos Karvaičių kaime gimusio ir jo pražūtį mačiusio Prūsų Lietuvos šviesuolio Martyno Liudviko Rėzos 250 metų gimimo jubiliejus (1776–1840).
Gintaro įlankos pakrantėje meistrai jau darbuojasi nuo vasaros vidurio, o pabaigtą 12 metrų plokščiadugnę burvaltę į marias planuoja nuleisti kitų metų pirmąją pusę. Pagal autentiškus brėžinius pastatytas kurėnas skros Kuršių marias, plukdys keleivius ir reprezentuos unikalų šio krašto kultūrinio kraštovaizdžio peizažą.
Šis projektas tęsia Nidos šviesuolio, pirmojo Lietuvoje 1993 m. rekonstruoto kurėno „Kuršis“ iniciatoriaus ir laivadirbio Eduardo Jonušo (1932–2014) pradėtą laivybos paveldo gaivinimo misiją.
Paklausios profesijos žemės ūkyje: atsakė, ar dirbtinis intelektas kelia grėsmių
Laivybos istorikai svarsto, jog plokščiadugnių, karaveliniu būdu sujungtomis bortų lentomis burvalčių statybos ypatumus Kuršių marių arealo meistrai apie XVIII a. perėmė iš į Mėmelį (Klaipėdą) dėl tėvynėje vykusio religinio persekiojimo persikėlusių olandų.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą praktiškai kiekviena šeima Kuršių nerijoje ar rytiniame krante turėjo po nuosavą didžiąją (kurėną) ar mažąją (venterinę) burvaltę, ungurinę valtį, nes žvejyba buvo pagrindinis vietinių pragyvenimo šaltinis.
Susiję straipsniai
Senieji meistrai plokščiadugnę burvaltę su pameistriais, naudodami vien kirvius, pjūklus, kalviškas vinis bei apkaustus, pastatydavo bei į vandenį nuleisdavo per stebėtinai trumpą laiką: vos kelis mėnesius.
Skaitytojus kviečiame nuskrieti į laikus, kai mariose išdidžiai baltas ar net rausvas bures skleidė per 100 kurėnų – štai kodėl Nida kaizerinės Vokietijos laikais buvo praminta Šiaurės Rivjera.
Tačiau pastatyti tokius plaukiojančius rūmus (kuršininkai, tarsi marių karaliai, kurėno denį vadino rūmu) nebuvo taip paprasta. Žvejo šeimai tai būdavo milžiniška investicija, reikalavusi ilgų metų taupymo.
Remiantis Wernerio Jaegerio knyga „Fischerkähne auf dem Kurischen Haff“ (1995 m.), XX a. trečiajame dešimtmetyje pilnai sukomplektuoto, naujo didžiojo kurėno statyba Pamario žvejui atsieidavo maždaug nuo 1500 iki 2500 Vokietijos reichsmarkių, priklausomai nuo laivo dydžio ir pasirinktų medžiagų kokybės. Apie 1935–1938 m. didesnių burvalčių kaina, įskaitant pilną drobių komplektą bei kalvio darbus, pakilo iki 3000–3500 reichsmarkių, o tai pagal tuometinę perkamąją galią prilygo nedidelio ūkio sodybos vertei sausumoje.

Iliustracijos iš Wernerio Jaegerio knygos „Fischerkahne auf dem Kurischen Haff“/ve.lt nuotr.
Juodas darbas
Plokščiadugnių kuršvalčių meistrai nuolatinių gamybos dirbtuvių savo sodybose neturėjo – jie buvo migruojantys amatininkai. Kai tik pavasarį mariose ištirpdavo ledas, meistrai su pameistriais pradėdavo migraciją per Pamario kaimus.
Nuo seno buvo priimta, kad laivadirbys su visa komanda atvykdavo tiesiai į užsakovo kiemą ir įsikurdavo pas jį keliems mėnesiams. Žvejo šeima parūpindavo amatininkams maistą bei miegamas vietas, o užsakovas suveždavo žaliavą: rąstus, lentas, profilinę geležį bei grandines.
W. Jaegeris pažymi, kad laivų statyba prasidėdavo balandžio pabaigoje arba gegužės pradžioje ir baigdavosi spalį. Komanda dirbdavo nuo pirmadienio iki penktadienio (nuo saulėtekio iki 19 val.), o šeštadieniais – iki 12 valandos pietų.
„Darbai tęsdavosi net per karščius, nes užsakymai turėdavo būti įvykdyti laiku. Statydami naują kuršvaltę, tiek meistras, tiek pameistriai skirdavo sau labai mažai laiko net pavalgyti. Pavyzdžiui, A. Grossas iš Labguvos taip įsijausdavo į darbą, kad sakydavo: „Dabar reikia nuryti, kramtyti galėsiu vėliau.“
Rūkyti darbo valandomis nebuvo įprasta. Tik po vakarienės vienas ar kitas užsikurdavo pypkę. Nebuvo daug laiko ir šnekučiuotis, nes po ilgos, sunkios darbo dienos visi būdavę pavargę“, – rašoma W. Jaegerio knygoje.
Juodkrantės žvejams didžiausia palaima būdavo prisišaukti Drevernos meistrą Joną Gižą (1867–1940), stačiusį kuršvaltes daugiausia Juodkrantės užsakovams. Taip pat garsėjo Baakai iš Gilijos, Maskuliai iš Lūžijos, Kukuliai iš Labguvos, o Kuršių nerijoje – Kurtas Sakuthis ir Walteris Degimas iš Pilkopės.

Iliustracijos iš Wernerio Jaegerio knygos „Fischerkahne auf dem Kurischen Haff“/ve.lt nuotr.
Dvigubas dugnas
Gamybos procesas reikalavo gilių fizinių medienos savybių išmanymo. Richardas Pietschas savo knygoje „Fischerleben auf der Kurischen Nehrung“ (1982 m.) nurodo, kad Kuršių marių valtys nebuvo motorizuotos, žvejyba vykdavo tik buriuojant. Medžiagos griežtai skirstytos į dvi grupes: sausą ąžuolą karkasui ir maksimaliai šlapią pušį dugnui.
„Dugnui reikėdavo penkių colių (apie 13 cm – aut. past.) storio pušinių lentų, dešimties–vienuolikos metrų ilgio ir nuo 30 iki 50 cm pločio. Likus 2–3 savaitėms iki statybos pradžios, lentas panardindavo į marių vandenį. Jos prisigerdavo vandens, tapdavo sunkios, lanksčios ir lengvai formuojamos“, – rašė R. Pietschas.
Laivo bortų statybai buvo naudojamos dviejų colių (apie 5 cm) storio ąžuolinės lentos, prie kurių dar buvo pridedami du ąžuoliniai rąstai pirmagaliui (ragui) ir laivo galinei sijai (achteršteveniui), rąstas stiebo suolui ir aštuoni maždaug 100 laipsnių kampu išaugę ąžuoliniai gabalai špantams (apie 30 cm storio).
Visos ąžuolinės dalys turėjo būti idealiai išdžiūvusios po stogu. Kalvis dirbdavo tiesiai statybvietėje: nukaldavo ir prie ąžuolo glausdavo dar karštas laivo dalis. Tarp medžio ir karštos geležies įklodavo popieriaus storio veltinį – karštis jį supresuodavo į aklinai sandarų mazgą.
Didžiausio meistriškumo reikalavo bortų lentų lenkimas. Lentos būdavo kaitinamos virš atviros ugnies ir nuolat laistomos vandeniu.
Kurėnai buvo statomi taikant karavelinę lentų sujungimo technologiją (briauna prie briaunos), sudarant lygų borto paviršių. Tarpai tarp lentų būdavo kruopščiai užsandarinami samanomis bei pakulomis, užpilant derva.
Vidinė erdvė buvo suskirstyta į zonas: priekyje – rūmas, laivugalyje – pasostė, ties stiebu – skersinė lenta sosta. Erdviausia dalis tinklams ir žuviai – lodė ir pamenė.
Ant išimamų grindų lentų (tiliaudų) žvejai vaikščiojo ne šiaip sau: po jomis slypėjo dvigubas dugnas, kur teliūskuojančiame vandenyje žvejai išlaikydavo sugautą žuvį gyvą. Po tiliaudomis laivugalyje paprastai buvo speciali vieta iš plytų laužui užkurti ir maistui pasigaminti.

Iliustracijos iš Wernerio Jaegerio knygos „Fischerkahne auf dem Kurischen Haff“/ve.lt nuotr.
Burių medžiaga buvo siuvama iš storo, tvirto lino arba medvilnės mišinio. Rusvos ir rausvos burės buvo impregnuojamos ąžuolo arba juodalksnio žievės nuoviru, pridedant sidabražolės šaknų, kad apsaugotų audinį nuo puvimo. Burių laistymui naudotas specialus įrankis ilgu kotu – burpilis.
Prilygo šventei
Pabaigto kurėno nuleidimas į vandenį reikalavo jėgų. Burvaltė neretai būdavo transportuojama iki vandens po jos dugnu dedant rąstus ar sulūžusius stiebus.
Finalinis akordas – vėtrungės užmovimas ant stiebo viršūnėje esančios metalinės dalies – staibo. Kurėną papuošdavo dideliu varpo formos vainiku iš ąžuolo lapų, bortus apkaišiodavo girliandomis, o savininkas sudaužydavo į laivo ragą pustuštį butelį.
Atriedėjęs Antrojo pasaulinio karo volas sunaikino praktiškai visas autentiškas kuršvaltes – neliko nė vieno originalaus plaukiojančio kurėno. Štai kodėl šiandien Juodkrantės Gintaro įlankoje meistrų rankomis tašomas kurėnas „Rėza“ yra gyva prieškario technologijų rekonstrukcija, grąžinanti Pamariui jo istorinį identitetą.
„Šiuo metu baigėme statyti pušinį kurėno dugną, nutašyti ąžuoliniai ragai, o stiebas bus iš eglės. „Rėza“ bus panašus į „Kuršį“ su aukštu ragu. Remiamės XX a. pirmosios pusės kuršvaltės brėžiniu iš W. Jaegerio knygos, tad laivas atrodys autentiškai“, – „Vakarų ekspresui“ sakė kurėno statyboms vadovaujantis patyręs laivadirbys Vaidotas Bliudžius.
Jis jau yra pastatęs reizinę „Dreverna“, rekonstravęs 2019 m. per audrą mariose tragiškai nuskendusį Lietuvos jūrų muziejaus kurėną „SüD.1“.
Bendra šio paveldo projekto vertė siekia apie 80 tūkst. eurų, iš kurių 45 tūkst. eurų skyrė Neringos savivaldybė. Šiam projektui suteiktas UNESCO Lietuvos nacionalinės komisijos globos statusas. Kurėno statybos iniciatorius – Dominykas Chlebinskas.



