Smegenys – tai tarpusavyje besivaržančių konkurentų komanda

Lrytas.lt pateikia ištrauką iš D.Eaglemano knygos „Incognito“:

Smegenys – tai tarpusavyje besivaržančių konkurentų komanda

(Esu didis, manyje sutelpa begalybės.) Walt Whitman, Giesmė apie save

2006 m. liepos 28 d. aktorius Melas Gibsonas buvo sustabdytas Ramiojo vandenyno pakrantės greitkelyje ties Malibu, Kalifornijoje, dėl beveik dvigubai viršyto leistino greičio. Pareigūnui Jamesui Mee patikrinus jį alkoholio matuokliu paaiškėjo, kad alkoholio lygis aktoriaus kraujyje siekia 0,12 procento (1,2 promilės), t. y. gerokai viršija leistiną ribą. Ant gretimos sėdynės gulėjo nugertas tekilos butelis.

Pareigūnas pranešė Gibsonui, kad jis sulaikomas, ir liepė persėsti į policijos automobilį. Vis dėlto iš kitų Holivudo pramuštgalvių areštų šis atvejis išsiskyrė tuo, kad Gibsonas ėmė laidyti netikėtas ir visiškai nederamas pastabas.

„Sušikti žydai, – pratrūko aktorius, – per juos kyla visi pasaulio karai!“ Tada paklausė pareigūno: „Tu irgi žydas?“

Jamesas Mee iš tiesų buvo žydas. Gibsonas atsisakė persėsti į policijos automobilį, jam sutramdyti prireikė antrankių.

Beveik po devyniolikos valandų įžymybių gyvenimus aprašanti svetainė TMZ.com sugebėjo gauti ranka rašytą suėmimo protokolą ir tuojau pat jį paviešino.

Liepos 29 d., žiniasklaidai sukėlus tikrą audrą, Gibsonas paskelbė atsiprašymo laišką:

Ketvirtadienio vakarą padauginęs alkoholio padariau tam tikrų visiškai netoleruotinų dalykų, dėl kurių man labai gėda. Suimamas elgiausi kaip visiškai savitvardą praradęs žmogus ir prišnekėjau dalykų, kurie neatspindi tikrųjų mano įsitikinimų ir yra apgailėtini. Nuoširdžiai gailiuosi dėl savo žodžių ir atsiprašau visų, kuriuos įžeidžiau.

Labai apgailestauju, kad tokiu elgesiu užtraukiau gėdą sau ir savo šeimai. Kovoju su alkoholizmu nuo pat jaunystės ir nepaprastai gailiuosi dėl šio siaubingo atkryčio. Aš atsiprašau už visus nederamus poelgius, kuriuos padariau būdamas neblaivus, taip pat pranešu, kad jau ėmiausi reikiamų priemonių, padėsiančių man grįžti į sveiką gyvenimą.

Antidifamacijos lygos pirmininkas Abrahamas Foxmanas paskelbė esąs pasipiktinęs, kad aktoriaus pareiškime nėra nė vienos aiškios užuominos apie apgailestavimą dėl antisemitinių užgauliojimų. Reaguodamas į tai Gibsonas išplatino ilgesnį pranešimą, kuriame ypatingas dėmesys skirtas žydų bendruomenei:

Negali būti jokio pasiteisinimo ir jokios pakantos niekam, kas mintyse puoselėja ar viešai deklaruoja bet kokio pobūdžio antisemitines pažiūras. Ypač noriu atsiprašyti visų žydų bendruomenės narių už tulžingus ir įžeidžius žodžius, kuriuos tą vakarą, kai buvau sulaikytas dėl vairavimo apsvaigus, pasakiau teisėtvarkos pareigūnui.

Nuostata, kuria aš vadovaujuosi ir tikiu, sako, kad kiekvieną gyvenimo žingsnį turi lydėti geraširdiškumas ir tolerancija. Visi žmonės yra Dievo vaikai, ir, jei aš trokštu gerbti Dievą, privalau gerbti ir jo vaikus. Nuoširdžiai prašau patikėti, kad nesu antisemitas. Aš ne fanatikas. Bet kokio pobūdžio neapykanta yra nesuderinama su mano įsitikinimais.

Gibsonas pasiūlė susitikti akis į akį su žydų bendruomenės vadovais, kad „būtų rastas deramas susitaikymo būdas“.

Aktoriaus atgailos žodžiai atrodė iš tiesų nuoširdūs, tad Abrahamas Foxmanas Antidifamacijos lygos vardu jo atsiprašymą priėmė.

Vis dėlto kuri iš šių dviejų situacijų atspindi tikrąją Melo Gibsono prigimtį? Antisemitiniai pareiškimai jį suimant? Ar vėlesni jo iškalbingi ir, matyt, nuoširdūs atsiprašymai?

Dienraštyje Washington Post pasirodžiusiame straipsnyje, pavadintame „Melo Gibsono žodžiai – ne šiaip išgėrusiojo paistalai„, Eugene’as Robinsonas rašė: „Atsiprašau, jei pasirodysiu neoriginalus, bet man atrodo tiesiog neįtikinama, kad truputis tekilos – ar net gausybė tekilos – nešališką žmogų kažkokiu būdu galėtų paversti aršiu antisemitu arba rasistu, arba homofobu, arba kokiu kitokiu fanatiku.

Alkoholis atpalaiduoja liežuvį, o šis išpliurpia giliausiai slepiamas mintis. Tačiau dėl pačių šių minčių alkoholio kaltinti nederėtų – ne jis jas pasėja ir subrandina.“

Demonstruodamas pritarimą tokiam požiūriui televizijos laidos Scarborough Country prodiuseris Mike’as Yarvitzas tiesioginiame eteryje gėrė alkoholį, kol šio lygis jo kraujyje pasiekė 1,2 promilės – tiek pat, kiek Gibsono, kai jis buvo suimtas.

Yarvitzas pasakė, jog, nors yra apgirtęs, „antisemitiškai nesijaučia“.

Robinsonas ir Yarvitzas, kaip ir daugelis kitų, įtarė, kad alkoholis tiesiog atrišo Gibsonui liežuvį ir parodė jį tokį, koks iš tiesų yra. Šitoks požiūris turi ilgą istoriją: dar senovės graikų poetas Alkajas paleido į pasaulį iki šiol populiarų posakį – En oino álétheia (vyne – teisybė), vėliau jį lotyniškai pakartojo Plinijus Vyresnysis: In vino veritas. Babilono talmude taip pat yra panaši mintis: „Vynas į burną, paslaptis iš burnos.“ Ir dar priduriama: „Žmogus atsiskleidžia trimis atvejais: kai išgeria vyno, kai praturtėja ir kai supyksta.“

Romėnų istoriko Tacito tvirtinimu, senovės germanai spręsdami reikalus savo tarybose visada gerdavo alkoholį – šitaip siekta, kad visi kalbėtų vien tiesą.

Vis dėlto ne visi sutiko su prielaida, kad alkoholis parodė tikrąjį Melo Gibsono veidą.

Žurnalo National Review skiltininkas Johnas Derbyshire’as įtikinėjo: „Dėl Dievo meilės, juk žmogus buvo girtas. Padauginę mes visi prikalbame ir pridarome įvairiausių kvailysčių. Jeigu apie mane spręstų iš mano išsišokimų ir išdaigų, kurių prikrečiu įkaušęs, būčiau jau seniai nebelaikomas padoriu žmogumi. Tas pat galioja ir jums, nebent esate koks nors šventasis.“

Konservatyviojo judaizmo atstovas Davidas Horowitzas televizijoje Fox News pakomentavo: „Žmones, kurie turi šitokių bėdų, privalu užjausti. Manau, vien smerkti jį būtų per žiauru.“ Priklausomybių psichologas G. Alanas Marlattas dienraštyje USA Today rašė: „Alkoholis nėra tiesos serumas. Jis toli gražu nebūtinai atskleidžia žmogaus tikrąjį požiūrį.“

Tiesą sakant, prieš suimamas Gibsonas svečiavosi pas savo draugą žydą kino prodiuserį Deaną Devliną.

Štai kaip šią situaciją pakomentavo Devlinas: „Savo akimis ne kartą mačiau, kaip Melas atkrinta, tada jis tampa visiškai kitokiu žmogumi. Vaizdas būna tikrai šiurpus.“ Taip pat jis pridūrė: „Jei Melas antisemitas, tuomet jis aiškiai per daug laiko praleidžia su mumis [Devlinu ir jo žmona, kuri taip pat žydė], bet juk tai būtų nelogiška.“

Tad kokia yra „tikroji“ Melo Gibsono prigimtis? Ar ta, kuri atsiskleidžia, kai jis ima svaidytis antisemitiniais užgauliojimais? Ar vis dėlto ta, kuri atsiskleidžia, kai jis prisipažįsta jaučiąs gėdą, atsiprašo ir sako: „Kreipiuosi į žydų bendruomenę prašydamas pagalbos“?

Daugelis mūsų žmogaus prigimtį pratę įsivaizduoti kaip savitą tikrojo „aš“ ir netikrojo „aš“ derinį – kitaip tariant, žmonės turi vieną vienintelę autentišką esmę, o visa kita tėra dekoracijos, slapukavimas ir apsimetinėjimas. Toks yra intuityvus požiūris, tačiau jis netikslus.

Smegenų tyrimai atskleidžia, kad mūsų prigimtis kur kas įvairialypiškesnė. Šiame skyriuje įsitikinsime, kad esame sudaryti iš daugybės nervinių subpopuliacijų ir, Whitmano žodžiais, savyje daug visko sutalpiname.

Net jei Gibsono peikėjai ir toliau tvirtins, jog jis iš tiesų antisemitas, o jo gynėjai ir toliau su tuo nesutiks, labai galimas daiktas, kad tiek vieni, tiek kiti savo požiūrį susidarė nematydami viso tikrojo vaizdo. Juk ar negali būti taip, kad vieno žmogaus smegenyse tuo pat metu galėtų sugyventi ir rasizmą skatinantys, ir jį slopinantys mechanizmai?