„Gali atrodyti, kad esu pamišusi, bet taip nėra“, – rašo Joanie viename interneto forume, kur pabendrauti susirenka vėžiu sergantys ar sirgę žmonės. Ji prisimena, kad vyrui sergant prostatos vėžiu, ji galėjo užuosti į puvimą panašų kvapą. Ligą išgydžius, pranyko ir nemalonus kvapas, tačiau 2012-aisiais ji vėl pradėjo jį užuosti. Netrukus jai pačiai buvo diagnozuotas plaučių vėžys.
Nors daug vėžiu sergančių žmonių ar jų giminių nepastebi nemalonaus kvapo, šios moters atvejis – ne vienetinis. „Į mane dėl to yra kreipęsi daug žmonių, – sakė George'as Pretis iš Monelo cheminių juslių centro Filadelfijoje (JAV). – Turėjau daug užrašų iš seselių ir tyrėjų, tačiau daugelis jų – anekdotinės ataskaitos.“
Senovėje daktarai uostė pacientus, jų šlapimą, išmatas ir kitus skysčius, siekdami patobulinti diagnostiką. Internete galima rasti straipsnių, kuriuose aprašomi įvairiomis ligomis sergančių žmonių kvapai: geltonoji karštinė primena mėsos parduotuvę; kepenų nepakankamumas – žalią žuvį; vidurių šiltinė – šviežiai iškeptą duoną ir t.t.
Matsas Olssonas iš Karolinskos instituto (Švedija) svarsto, kad kitoks kvapas – organizmo „užuomina“ ir signalas kitiems žmonėms, kad šie neužsikrėstų.
Valerie Curtis iš Londono Higienos ir tropinės medicinos mokyklos pritaria – blogas kvapas neatsiranda be priežasties: „Pasibjaurėjimo sistema smegenyse išsivystė tam, kad atsitrauktume nuo dalykų, kurie mums gali pakenkti. Pavojingiausi mums žemėje yra kiti žmonės.“
Įdomu tai, kad žmonės ligos skleidžiamą kvapą gali užuosti pakankamai anksti. Tokioms ligoms, kaip vėžys, ankstyva diagnozė yra ypatingai svarbi, tačiau dažnai simptomai pasireiškia tik ligai pažengus.
G.Pretis pateikia pavyzdį su kiaušidžių vėžiu: „Jei įsivaizduotumėte pipirą ir svogūną, tai jų dydžiai parodo, kada auglys turėtų būti aptiktas ir kada jis įprastai aptinkamas.“
Jis viliasi, kad ateityje kvapas padės medikams aptikti ligą „pipiro“ stadijoje. Žmogaus organizmas visuomet skleidžia kvapą. Vėžinių ląstelių metabolizmas skiriasi nuo normalių, todėl jos turėtų skleisti ir kitokį kvapą. Nors daugelis žmonių jo gali neužuosti, mokslininkai mokosi iš jautresnę uoslę turinčių gyvūnų. Pirmiausia – šunų (žmonės turi apie 5 mln. kvapo receptorių, šunys – iki 300 mln.).
Bandymai su šunimis atliekami jau ne vienerius metus, tačiau ligą diagnozuos ne jie – mokslininkai siekia šias galimybes perkelti į elektroninius įrenginius, vadinamus elektroninėmis nosimis. Jų dirbtiniai receptoriai veikia panašiai, kaip žmogaus nosies. Ore sklandančias chemines medžiagas šie įrenginiai paverčia elektroniniu signalu. Taigi svarbiausia – tiksliai nustatyti kvapo cheminę sandarą ir perkelti šią informaciją į elektroniką.
„Galėsime turėti šuns uoslės galią mažyčiame, nago dydžio prietaise“, – pastebi G.Pretis.
Elektroninės nosys nėra naujiena – tokie įrenginiai jau naudojami įvairiose srityse ir gali padėti aptikti nuodingas dujas, patikrinti gėrimo ar maisto kokybę.
Panašiu principu veikiantis kompanijos „Menssana“ prietaisas „BreathLink“ jau gali gana tiksliai nustatyti, ar žmogus serga krūties vėžiu. Rezultatą jis pateikia ne per kelias savaites, o per mažiau nei 10 minučių. Jį į prekybą tikimasi išleisti jau per artimiausius kelerius metus.
Tačiau pagrindinis mokslininkų tikslas – sukurti prietaisą, galintį diagnozuoti daug skirtingų vėžio formų. O gal ir kitas ligas. Jie būtų naudingi ne tik prevencijai, bet ir anksčiau vėžį išsigydžiusiems asmenims – jiems nebereikėtų atlikti pakartotinių tyrimų. Užtektų tik atsikvėpti...
