Tuo suabejojo fizikas Jamesas Fransonas iš Baltimorės (JAV), kuris bandė išsiaiškinti, kodėl vienos šviesos dalelės iš supernovos „SN 1987A“ atkeliavo vėliau nei turėtų, rašo Dailymail.co.uk.
Žvaigždės sprogimas Žemėje buvo matomas 1987-aisiais. Tačiau neutrinai (elementariosios subatominės dalelės) mūsų planetą pasiekė 7,7 valandos anksčiau nei optinė šviesa, nors tai turėjo įvykti maždaug trimis valandomis anksčiau. Kitaip sakant, šviesa „pavėlavo“ 4,7 valandos.
Mokslininkai svarstė, kad šios dalelės atskriejo iš kito šaltinio, tačiau jokių įrodymų taip ir nerado. O Merilando universiteto fizikas J.Fransonas iškėlė savo versiją: taip galėjo nutikti dėl to, kad šviesos greitis iš tiesų yra mažesnis nei iki šiol manyta.
Jo nuomone, šviesa sulėtėjo dėl fenomeno, vadinamo vakuumine poliarizacija. Jos metu fotonai akimirksniui skyla į pozitronus ir elektronus, o paskui vėl virsta fotonu. Tačiau skilimo momentu dėl kvantinės mechanikos savybių tarp pozitrono ir elektrono atsiranda gravitacija.
J.Fransono nuomone, tai turi įtakos fotono skriejimo greičiui. Ir dėl to per 168 tūkst. šviesmečių susidarė 4,7 valandos vėlavimas.
Jei šis fizikas yra teisus, tai reikštų, kad visi iki šiol atlikti moksliniai matavimai – pradedant Žemės atstumu iki Saulės, baigiant tolimiausiomis galaktikomis – yra netikslūs ir turi būti perskaičiuoti.
