Nors tai ir skamba kaip mokslinė fantastika, tačiau naujoji teorija gali paaiškinti daugelį neatitikimų kvantinės mechanikos srityje, kurie šimtmečius trikdė fizikus.
Jungtinė Grifito ir Kalifornijos universitetų mokslininkų komanda iškėlė hipotezę, kad, užuot vystęsi savarankiškai, gretimi pasauliai vienas kitą veikia atostūmio jėga. Tokia sąveika gali paaiškinti keistą dalelių elgesį mikroskopiniame lygmenyje.
Pirmą kartą multivisatos teoriją pasiūlė Hugh Everettas, kuris teigė, kad kvantinės dalelės gebėjimą vienu metu užimti dvi būsenas galima paaiškinti abiejų būsenų egzistavimu skirtingose visatose.
Kitas garsus šios teorijos šalininkas, profesorius Juanas Martinas Maldacena tvirtina, kad egzistuoja viena laiko ir devynios kosmoso dimensijos. Anot jo, duomenys apie tūrinius kūnus, pavyzdžiui, žmones ar kometas, slypi plokštumoje, kuri yra „realioji“ mūsų visatos versija, o visa ką matome tėra hologramos atmintyje saugomi parametrai.
Iki šio dešimtmečio keistosios teorijos patikrinti niekas nedrįso, tačiau neseniai japonų mokslininkų sudaryti matematiniai modeliai įrodė, kad tai gali būti tiesa ir gravitaciją visatoje galimai formuoja plonos, vibruojančios stygos. Šie dariniai – tai paprastesnėje visatoje vykstančių įvykių hologramos.
„Paralelinių visatų kvantinėje mechanikoje idėja atsirado dar 1957 metais, – sakė Grifito universiteto fizikos profesorius Howardas Wisemanas. – Pagal ją, kiekvienoje visatos atšakoje yra keletas naujų visatų. O jose realizuotos visos įmanomos galimybės, pavyzdžiui, kai kuriose iš jų dinozaurus nužudęs asteroidas aplenkė Žemę, o kitose Australija buvo kolonizuota portugalų.“
Multivisatos šalininkai tvirtina, kad kvantiniai reiškiniai kyla iš universalios atostūmio jėgos, susidarančios tarp „greta“ esančių pasaulių. Būtent atostūmio jėga ir skatina šių pasaulių gyvenimus klostytis skirtingomis tėkmėmis. Mokslininkai tiki, kad kai kurie iš pasaulių yra beveik identiški mūsiškiui, tačiau dauguma labai skirtingi. Vis dėlto, jie visi yra vienodai realūs ir turi tiksliai apibrėžtas savybes.
Vis dėlto, Grifito kvantinės dinamikos centro mokslininkas Michaelas Hallas pabrėžia, kad siekiant įrodyti „daug tarpusavyje sąveikaujančių pasaulių“ teoriją, reikia atlikti dar daug tyrimų. „Mūsų požiūrio įdomumas slypi tame, kad juo galėtume paaiškinti kvantinės mechanikos neatitikimus, – sako jis. – Bet kuriuo atveju, šios naujos idėjos vaizdo sukūrimas mūsų galvose bus naudingas planuojant kvantinių reiškinių fenomeno paaiškinimui reikalingus eksperimentus.“
Kvantinės raidos perpratimas gali padėti lengviau suprasti molekulinės dinamikos dėsnius, kas ypač svarbu cheminių reakcijų ir vaistų poveikio valdymui.
„Tikėtina, kad mokslinės fantastikos gerbėjų kuriami siužetai apie ryšius tarp paralelinių pasaulių greit taps realybe“, – priduria mokslininkas.
Nusipelnęs Teksaso technologijų universiteto chemijos profesorius Billas Poirieris pastebėjo: „Tai yra puikios idėjos ir ne tik teoriniame lygmenyje. Neabejoju, kad kartu su naujausiais skaitmeniniais moksliniais laimėjimais jie pasitarnaus ir praktikoje.“
