Labiausiai mūsų planetoje paplitęs bevardis mineralas pavadintas bridžmanitu – amerikiečių fiziko ir Nobelio premijos laureato Percy Bridgmano garbei.
Apatinė Žemės mantija sudaro daugiau kaip 50 proc. visos mūsų planetos medžiagos. Ji glūdi 670–2900 km gelmėje. Slėgis 670 km gylyje yra 237 tūkst. kartų didesnis už atmosferos slėgį ir siekia 24 gigapaskalius, o slėgis 2900 km gylyje yra net 1,3 mln. kartų didesnis už atmosferos slėgį.
Nors mokslininkai apie apatinės mantijos sluoksnį žino nedaug, manoma, kad jį turėtų sudaryti ypač tanki magnio geležies silikato atmaina. Iki šiol šiam mineralui nebuvo suteiktas joks pavadinimas, nes mokslininkai paprasčiausiai nesugebėjo rasti natūralaus jo pavyzdžio, o pagal Tarptautinės mineralogijos asociacijos nuostatus, mineralui suteikti pavadinimą galima tik nuodugniai ištyrinėjus natūralų jo fragmentą.
Nors šis mineralas sudaro iki 38 proc. Žemės, jis mūsų planetos paviršiuje yra beveik nesurandama retenybė. Natūralaus būvio jis būna tik didesnėje nei 670 km gelmėje, apie kurios pasiekimą kol kas galime tik labai nedrąsiai svajoti.
Vis dėlto mokslininkams pagaliau nusišypsojo laimė – gabalėlis šio mineralo jiems nukrito tiesiogine prasme iš dangaus. Už tai visų pirma dėkoti reikėtų jėgoms, prieš šimtus milijonų metų suorganizavusioms asteroidų susidūrimą. Jo metu nuo vieno iš incidento dalyvių atskilo fragmentas, kuris 1879 m. nukrito Australijoje. Tas meteoritas skrydžio per atmosferą metu atlaikė maždaug 2100 °C karštį ir 24 gigapaskalių slėgį. Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, atmosferoje šiuo atveju buvo susidariusios sąlygos, identiškos 670 km gelmės sąlygoms.
Nuodugniai ištyrinėję rastą meteoritą, mokslininkai jame rado mikroskopinių bevardžio mineralo fragmentų. Tas mineralas turėjo suirti – po asteroidų susidūrimo akmuo atvėso ir atsidūrė menko slėgio aplinkoje. Tačiau kosmoso speigas šiuo atveju suveikė kaip konservantas ir paprasčiausiai įšaldė mineralo fragmentus, užkirsdamas kelią mineralo suirimui. Taip po kelių šimtų milijonų metų į Žemę atskriejo šio mineralo inkliuzas.
Kaip tik dėl to mokslininkai pagaliau sulaukė galimybės įvardyti mineralą. Bridžmanitu jis pavadintas 1946 m. Nobelio premiją pelniusio P.Bridgmano garbei. Šis fizikas pirmasis pasiūlė metodus, leidžiančius mokslininkams sintetinti ir analizuoti mineralus slėgio, kuris prilygsta Žemės gelmėse esančiam slėgiui, sąlygomis.
