Nanorobotai – labai mažų matmenų sistemos, skirtos atlikti tam tikras funkcijas. Tokių robotų funkcijoms įgyvendinti gali būti pasitelkiami jutikliai, nanovarikliai, nanomanipuliatoriai, elektros energijos generatoriai ar net molekuliniai kompiuteriai. Mokslininkai suprato, kad efektyviausias kelias kurti nanorobotus – manipuliuoti struktūromis, kurias siūlo pati gamta, todėl tyrėjai modifikuoja gamtines struktūras ir jas tobulina.
Šiuo metu FTMC BioNanotechnologijų laboratorijos mokslininkai ir konstruoja nanorobotus, tiria, kaip jie jungiasi prie ląstelių paviršiaus ir aiškinasi, ar sukurtosios nanostruktūros tikrai veikia pasirinktas ląsteles. Planuojama sukurti specialų konteinerį – Trojos arklio analogą, kuris nepastebimai prisiartintų prie pasmerktos ląstelės, ją atpažintų ir pradėtų „operaciją“. Šio konteinerio turinys negrįžtamai pažeistų ląstelę ir tai „įjungtų“ užprogramuotą jos žūties mechanizmą. Tai pasitarnautų ligų diagnostikoje, genų terapijoje, chirurgijoje, odontologijoje, gydant vėžį, cukrinį diabetą ar kraujo ligas.
„Kurdami naują mokslinę koncepciją nusprendėme, kad efektyviausi būtų tokie nanorobotai, kurie terapines medžiagas pagamintų šalia veikiamos ląstelės. Pagal šią koncepciją fermentai bus pristatomi į reikiamą vietą ir net galės gaminti kai kurias terapines medžiagas, panaudodami žaliavas, esančias ligonio kraujyje“, – kai kurias kuriamų nanorobotų veikimo subtilybes atskleidžia FTMC BioNanotechnologijų laboratorijos vedėjas Arūnas Ramanavičius.
Nanomedicina pastaruoju metu yra viena sparčiausiai besivystančių sričių, todėl Lietuvos mokslininkų eksperimentai turėtų papildyti pasaulyje jau kuriamų unikalių nanoinstrumentų ir nanorobotų asortimentą.
„Nanorobotų poveikis žmogaus organizmui turi būti labai atidžiai ištirtas, todėl mokslinių tyrimų procesas susideda ne tik iš nanorobotų konstravimo, bet ir iš jų poveikio aplinkai įvertinimo“, – akcentuoja A.Ramanavičius.
