„Nuo disleksijos kenčiantys žmonės nesugeba tinkamai perskaityti parašytų žodžių. Žinoma, kad disleksija kamavo Leonardo da Vinci, Pablo Picasso, Thomą Edisoną, Albertą Einsteiną, Michaelą Faraday, laidinio telefono išradėją Alexanderį Bellą, „The Beatles“ lyderį Johną Lennoną. Psichologų teigimu, dauguma disleksijos kamuojamų žmonių mieliau problemas sprendžia galvodami ir veikdami, o ne kalbėdami. Būtent taip pasireiškia jų talentas, atsiskleidžia galimybės“, – pasakoja I.Kančys.
Anot jo, įvairūs sutrikimai parodo, kad tie žmonės gali kažką sugalvoti, sukurti tai, apie ką paprastiems žmonėms nekyla minčių ir idėjų, o tai patvirtina įvairūs tyrimai. Pavyzdžiui, Kembridžo universiteto Autizmo tyrimų centro mokslininkai pastebėjo, kad autistų tėvai, turintys autizmą sukeliančių genų, pasižymi kūrybiškumu, kuris atsakingas už inovacijas moksle, matematikoje, muzikoje ar technologijose.
– Ar genijų laikai praėjo?
– Manau, kad genijų laikai tik prasidėjo. Išvertus iš prancūzų kalbos, tas žodis reiškia įgytus, įgimtus talentus, gabumus. O lotynų kalboje tai tiesiog talentas, gabumai. Genijus yra žmogus, turintis išskirtinių mokslinių, meninių ar kitokių intelektinių sugebėjimų, tas, kuris pasiekia aukščiausią kūrybinę viršūnę, aukščiausią potencialą, pranoksta pats save ir iškyla aukščiau visų kitų kūrėjų. Taip galima įsivaizduoti genialumą.
Internete galime rasti faktų, kad kažkoks žmogus lotynų kalbos išmoko būdamas ketverių, šešerių jau skaitė ir kalbėjo net aštuoniomis kalbomis, 11 metų įstojo į Harvardo universitetą. Čia jau, panašu, genijus. Dar mokslininkai tuos dalykus matuoja intelekto koeficientu: vidutinio intelekto žmogus per bendrąjį intelekto testą surenka 85–115 balų, o genijus – daugiau nei 130 balų. Guinnesso rekordų knygoje įrašytas atvejis, kai kažkas surinko per 200 balų.
– Muzikos aukso amžiuje, prieš 200–300 metų, jei matydavai pasaulį kitaip nei visi, turėjai su tuo tiesiog susigyventi. Pavyzdžiui, Robertas Schumannas išprotėjo turbūt ne nuo savo septynių vaikų ir ne nuo žmonos Claros. O dabar, jei matai, supranti, bandai perteikti ir realizuoti save kitaip, visas „problemas“ gali spręsti pas psichiatrą. Galbūt šitie sprendikai, daktarai ir užgniaužia tai, kiek mes turime nutolti nuo visaprotystės ir pasinerti į beprotybę? Pavyzdžiui, sakoma, kad egzistavimo pradžioje mes buvome sinestetai – garsą girdėjome spalvomis. Mes turėjome labai daug tokių dalykų, galima sakyti, antgamtiškų ar nenormalių, kuriais, laikui bėgant, atsikratėme tarsi kaip nereikalingais.
– Yra mokslinė teorija, kad psichikos sutrikimai galimai lemia genialumą. Pavyzdžiui, nuo disleksijos kenčiantys žmonės nesugeba tinkamai perskaityti parašytų žodžių. Šį sutrikimą pasaulyje turi kas 12-as žmogus. Žinoma, kad disleksija kamavo Leonardo da Vinci, Pablo Picasso, Thomą Edisoną, Albertą Einsteiną, Michaelą Faraday, laidinio telefono išradėją Alexanderį Bellą, „The Beatles“ lyderį Johną Lennoną. Psichologų teigimu, dauguma disleksijos kamuojamų žmonių mieliau problemas sprendžia galvodami ir veikdami, o ne kalbėdami. Būtent taip pasireiškia jų talentas, atsiskleidžia galimybės. Įvairūs sutrikimai ir parodo, kad tas žmogus gali kažką sugalvoti, sukurti tai, apie ką mums, paprastiems žmonėms, nekyla minčių ir idėjų. Tačiau jei vaikystėje iš to žmogaus šaipomasi dėl tokių keistų „dalykėlių“ ir užgniaužiamas jo talentas, intelektas, gabumai, talentai neatsiskleidžia.
– Galbūt tai ir pateisina legendinę frazę, kad didžiausi genijai – didžiausi vienišiai. Būdami aštuonerių, jie išmoksta 300 kalbų, bet galiausiai miršta vienatvėje kaip atstumti, kaip išsigimėliai, keistuoliai.
– Bet paskui tie žmonės įeina į istoriją ir mes juos garbiname.
– Dėl mokslo vis giliau ir giliau įsirausiame į tai, kas Visatoje yra sudėtingiausia, – į žmogaus smegenis. Tai gerai ar ne? Gal tai ir lėmė, kad genijų mažėja?
– Labai geras pastebėjimas, kad žmogaus smegenys – sudėtingiausias mechanizmas ir sudėtingiausias dalykas. Jas sunku pažinti, suvokti ir suprasti, kaip viskas veikia. Net dabartiniai superkompiuteriai sugeba paimituoti vos kelis procentus sekundės tam tikros nedidelės smegenų dalies veiklos. Mūsų biologinės smegenys yra įspūdingos, tai milžiniškas įrankis, kuriuo mes galime kurti, atrasti. Taigi nereikia bijoti mums suteiktos išminties ir galimybių, nereikia bijoti ir tų žmonių, kurie kitaip galvoja, kitaip įsivaizduoja, mato pasaulį.
– Ir dar kai kas, kas jungia visus genijus, yra tai, ką mes vadiname sutrikimais.
– Kembridžo universiteto Autizmo tyrimų centro mokslininkai 2011 m. atliko įdomų tyrimą ir pastebėjo, kad žmonės, gyvenantys ir dirbantys Eindhovene, dideliame informacinių technologijų centre Olandijoje, turi daugiau nei du kartus didesnę tikimybę susilaukti vaikų, turinčių autizmą, nei tie, kurie gyvena kituose Olandijos miestuose, kur nėra išvystyta tokia technologijomis paremta pramonė. Cituoju, kokią įdomią išvadą mokslininkai padarė: „Mūsų tyrimas rodo, kad autistų tėvai, turintys autizmą sukeliančių genų, pasižymi kūrybiškumu, kuris atsakingas už inovacijas moksle, matematikoje, muzikoje, technologijose ir pan.“
Keletas studijų parodė ryšį tarp šizofreniją sukeliančių genų ir kūrybiškumo. Pavyzdžiui, pastebėta, kad profesionalūs poetai ir aktoriai turi keletą bruožų, padedančių diagnozuoti šizofreniją, tai kliedesiai, haliucinacijos, nuotaikų kaita ir panašūs dalykai. Būtent tai ir parodo, kad įvairūs psichikos sutrikimai yra visai šalia beprotystės ir visai šalia genialumo, kūrybiškumo.
Dar vienas pavyzdys – Aspergerio sindromas. Tai autistinis vystymosi sutrikimas, kuris pasireiškia sunkumais bendraujant. Aspergerio sindromą turintys žmonės neretai pasižymi išskirtiniais talentais, jie gali būti itin gabūs matematikai, mėgsta daug kartų atlikti tą patį darbą, kuris kitiems gali būti nuobodus. Šiuo sindromu sirgo Nikola Tesla, Isaacas Newtonas, Ludwigas van Beethovenas, Billas Gatesas, Bobas Dylanas ir kiti. Taigi tokie nežymūs, bet vis dėlto psichikos sutrikimai tiems žmonėms duoda visai kitokį matymą, supratimą, įsivaizdavimą, jie kitaip perteikia ir atskleidžia pasaulį. [...]
– Sakoma, kad viskas pateisinama, kas atveda į didįjį meną. Ar pateisinama viskas, kas atveda į didįjį mokslą?
– Geras pastebėjimas. Pavyzdžiui, kai buvo sukurta branduolinė bomba, mokslininkai labai išgyveno, kad jų žinios ir darbas buvo panaudotas masinio naikinimo ginklui kurti. Taigi reikia pripažinti, kad mes turime atsakingai žiūrėti, ką darome, kur naudojame žinias ir pažangą, kad patys nesusinaikintume.
– Nors daugelis genijų geriausius savo darbus sukūrė būdami jauni, pavyzdžiui, Wolfgangas Amadeus Mozartas ar A. Einsteinas (reliatyvumo teoriją jis sukūrė 26 metų), nemažai ir tokių (L. van Beethovenas, Richardas Wagneris), kurie didingus savo kūrinius pasauliui padovanojo jau sulaukę brandesnio amžiaus. Vis dėlto, jei genijaus procesas labiau atitinka jaunystę, galbūt taip yra, nes jo dar nesugadino pasaulis? Gal genijaus atėjimas niekaip nesusijęs su šio pasaulio būtimi? Ar jo atėjimas yra natūralus procesas? Ar žemė priima, ar kaip tik naikina genialumą?
– Pirmiausia galima panagrinėti klausimą, iš kur genijai atsiranda. Mokslas stengiasi nagrinėti tai, kas yra apčiuopiama, ką galima pamatuoti, išbandyti, patikrinti. Todėl yra kelios teorijos, aiškinančios, kodėl, kaip ir iš kur genijai atsiranda. Paveldėjimo teorija teigia, kad genialumas perduodamas iš kartos į kartą. Puikus pavyzdys – Johannas Sebastianas Bachas: jo genealoginiame medyje buvo 56 muzikantai, iš kurių 20 sulaukė visuotinio pripažinimo įvairiose šalyse. O šveicarų matematikų Bernoulli giminėje buvo 14 žymių matematikų.
Kita, kaip minėjau, yra psichikos sutrikimų teorija. Dar viena – saviugdos teorija: žmogus yra tai, ką pats iš savęs padarė. Pavyzdys – Atėnų politikas ir oratorius Demostenas. Jis buvo drovus, mikčiojo, bet tapo garsiu oratoriumi, nes pats save pralaužė ir atskleidė savo talentus (tik ne jaunystėje, o truputėlį vėliau). Vokiečių kompozitorius R. Wagneris tik sulaukęs 20 metų išmoko rašyti natas. Garsieji L. da Vinci, A. Einsteinas, Louis Pasteuras, Honore de Balzacas jaunystėje buvo laikomi ypač negabiais.
Kaip veikia mūsų smegenys ir kaip mes iš kartos į kartą perduodame genetinę informaciją, DNR kodą, nagrinėja genetika, taigi kai ką galima paaiškinti genetika. Kitas svarbus dalykas tas, kad iš tiesų viską lemia ne tik genai – yra ir aplinkos poveikis, auklėjimas, mokslas, studijos, asmenybės branda, saviugda.
